VISKAS DĖL PINIGŲ

Legendos byloja apie kadaise prie rytinės Irako sienos buvusią persų (indoeuropiečių-arijų) valstybę Iraną. Kai kas sako, kad šį stambiausią musulmonų šiitų bastioną ten galima rasti ir šiandien. Daugelį metų, padedamas slaptosios policijos SAVAK, šią valstybę valdė monarchas Mohammadas Reza Pahlavis (1919–1980), platesniuose sluoksniuose žinomas Šacho pravarde.

Net ir taikydamas autoritarinius metodus, Šachas žavėjosi Vakarais ir su jais palaikė itin pozityvius santykius. Irano žmonės buvo skatinami gyventi vakarietiškai. Dvasinė ir materiali gyvenimo sritis buvo atskirtos, o bet kokios religinio fundamentalizmo apraiškos – užgniaužtos.

Tai siutino konservatyvesnius musulmonus, o laisvamaniškesnės persų dalies pagiežą Šachas užsitarnavo ne tik autoritariniais metodais, bet ir beprotiškai prabangiu gyvenimo būdu. 1977 m. spalį prasidėjo ne vieną mėnesį trukę protestai. 1979 m. sausio 16 d. Šachas su šeima iš tėvynės visam laikui išvyko "oficialių atostogų".

Užtat tų pačių metų vasario 1 d. į Iraną sugrįžo didysis ajatola Sayyidas Ruhollah Mūsavi Khomeinis (1902–1989). Pastaruosius 15 savo gyvenimo metų šis dvasininkas praleido tremtyje, daugiausia Irake. Dabar ajatola grįžo į Iraną tam, kad paverstų savo šalį teokratine diktatūra.

Pačiame Irake gyvenimas taip pat nestovėjo vietoje. 1979 m. liepos 16 d. vidaus saugumą kuruojantis tikrasis šalies valdovas Saddamas (1937–2006) nusprendė pagaliau išlįsti į dienos šviesą. Jis privertė atsistatydinti oficialias prezidento ir "Ba‘ath" partijos vadovo pareigas einantį savo pusbrolį Ahmeda Hassaną al-Bakrą (1914–1982), o po šešių dienų sukvietė partijos narius į neeilinę asamblėją.

Filmuojamo susitikimo metu jis pareiškė, kad partijos gretose rezgamas sąmokslas, siekiantis nuversti Irako valdžią ir sujungti šalį su Sirija. Saddamas net pristatė diversantų "lyderį" ir  žeminančiame spektaklyje privertė jį viešai išpažinti savo nuodėmes. Vėliau Saddamas garsiai perskaitė "sąmokslininkų" pavardes. Kiekvienas, išgirdęs savąją, turėjo atsistoti ir išeiti iš salės "pasitikti likimo".

1980 m. rudenį Saddamo taikiklyje vidaus kenkėjus pakeitė išorės priešai. Anot jo, neramumai Irane – puiki proga įtvirtinti savo dominavimą regione bei kaimyninės valstybės sąskaita praplėsti savą pajūrio ruožą. 1980 m. rugsėjo 22 d. Irako oro pajėgos netikėtai smogė ant žemės stovėjusiems Irano lėktuvams.

Per beveik aštuonerius metus trukusį karą abiejose pusėse žuvo šimtai tūkstančių žmonių ir buvo iššvaistyta šimtai milijardų JAV dolerių. Konflikto metu Vakarai, kaip ir aplinkinės sunitų valstybės, labiausiai rėmė Iraką.

1982 m. liepos 8 d. šiitų gyvenamoje Ad Duyal vietovėje į Saddamą buvo pasikėsinta. Keršto akcijos metu jo pajėgos įsiveržė į gyvenvietę ir suėmė kelis šimtus vyrų, moterų bei vaikų. Po kankinimų bei apklausų (kartais įtariamuosius apklausdavo pats Saddamas) nemažai jų būdavo paleidžiami, tačiau beveik 150 asmenų taip ir negrįžo namo.

Irake gyvenantys šiitai buvo ne vienintelė sunitų diktatoriaus problema. Pietryčių Turkijoje ir šiaurinėse Irako bei Sirijos dalyse nuo seno gyveno progresyvi etninė kurdų grupė, jau daugelį dešimtmečių svajojanti apie nuosavą valstybę.

Šie daugiausia sunitišką islamo kryptį išpažįstantys žmonės buvo tapę tikra kančia ne vienam Artimųjų Rytų tironui. Ne išimtis ir Saddamas. Jo karo su Iranu metu net dvi politinės kurdų organizacijos ("Kurdistano demokratinė partija" ir "Patriotinė Kurdistano sąjunga") nusprendė stoti Irano pusėn.

1988 m. kovo 16 d. apie 11 val. ryto Irako oro pajėgos, naudodamos sovietinius lėktuvus "Su-22" bei sraigtasparnius "Mi-8", ėmė mėtyti cheminius užtaisus virš kurdų gyvenamo Halabjos miesto. Per ataką žuvo nuo 3 iki 5 tūkst. žmonių, o dar 7–10 tūkst. patyrė ilgalaikės žalos pasekmės.

Jungtinių Tautų tyrėjai darė prielaidą, kad prieš vietovės gyventojus veikiausiai buvo panaudotos vadinamosios garstyčių dujos (ipritas) su neįvardintomis kitų medžiagų priemaišomis.

Ši cheminė ataka buvo tik dalis platesnio masto operacijos, skirtos palaužti kurdų entuziazmą (jeigu ne išvis sunaikinti šią etninę grupę). Jos metu mirė arba dingo be žinios nuo 50 tūkst. iki 182 tūkst. kurdų.

Irako ir Irano karas baigėsi 1988 m. rugpjūčio 20 d. Nepavykusios avantiūros sukeltą kartėlį Saddamas bandė numalšinti nauja užmačia. 1990 m. rugpjūčio 2 d., nepraėjus nė dvejiems metams nuo pasirašytų paliaubų su Iranu, jo pajėgos įsiveržė ir okupavo kitą kaimyninę šalį – Kuveitą. Saddamas tikėjosi vieningos kaimyninių valstybių paramos, tačiau jos (kaip ir Vakarai) pasmerkė šį agresijos aktą. Teigiama, jog net pati Sovietų Sąjunga neliko abejinga sunitų diktatoriaus išdaigai.

1990 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 678, leidžiančią naudoti visas būtinas priemones, jeigu Irako pajėgos nepasitrauks iš Kuveito iki 1991 m. sausio 15 d. Dar tą patį mėnesį buvo sudaryta marga kelių valstybių koalicija, kurioje pirmuoju smuiku griežė Jungtinės Valstijos.

Ankstų 1991 m. sausio 17 d. rytą prasidėjo itin plataus masto bombardavimo kampanija, Saddamo armijos ryžtą ir drąsą sumalusi į miltus. Vėliau prasidėjo ir puolimas sausumoje. Nors koalicijos nariams pavyko Irako pajėgas išvyti iš Kuveito ir net įžengti į Saddamo valdomą šalį, jie nesiryžo apsiausti sostinės Bagdado. Procesas, oficialiai įamžintas Persijos įlankos karo ir operacijos "Audra dykumoje" pavadinimais, baigėsi 1991 m. vasario 28 d.

Tų pačių metų kovo ir balandžio mėnesiais Iraką sukrėtė šiitų bei kurdų sukilimai, kuriuos Saddamo režimas nuslopino. Maištus skatinusi George‘o Herberto Walkerio Busho (1924–2018) administracija taip ir nesiėmė praktinių veiksmų padėti sukilėliams.

Pasak populiaraus padavimo, po daugelio metų paklaustas, kodėl ryžosi Kuveito užpuolimui, Saddamas Georgijaus juostelės žaliųjų žmogeliukų stiliumi atsakė, jog Kuveitas visada buvo Irako dalis. Tačiau iš tiesų viskas buvo tik dėl pinigų, kuriuos Saddamo režimas buvo skolingas Kuveitui ir kurių nenorėjo grąžinti.