Ar galite įsivaizduoti tokią situaciją, kad namas dega, visi dori gyventojai gesina gaisrą, netgi rizikuodami sveikata, o viena atsiskyrusi šeimynėlė ne tik savo buto ir viso namo nuo liepsnų negelbsti, bet  dar gesinantiems kojas kaišioja? Panašiai kadaise linksminosi Romos imperatorius Neronas.

Ar ne tai dabar vyksta politikoje, kur opozicija išsijuosusi kiekviena proga murkdo purvan gaisrą gesinančius, džiūgauja gerai pakišusi koją, ar – tikra žodžio prasme – įkalusi kokią vinį. „Tegu tie bedirbantieji bent rūbus susiplėšo už vinies užkliuvę, bet geriau būtų, kad jie galvą nusisuktų gaisrą gesindami. Ir mes čia jiems smarkiai patalkinsime!“, tikriausiai galvoja. Pyktis ir piktdžiuga liejasi per kraštus. Aplink liejasi nerimas ir nepasitikėjimas.

Beje, ir patiems baigiasi taip, kaip visada atsitinka linkintiems – nukenčia ir patys. Girdėjau, kad Klaipėdoje „protesto prieš Kubilių“ (!) vardan bekaldami „tvarkietiškas“ vinis į medį žmonės pirštus žalojosi, plaktuku į vinies galvutę nepataikydami... Verčiau nebūtų prasidėję, nelindę į netikusias, žemo skonio akcijas.

Laimė, atėjo atostogų metas, ir dabar kur kas dažniau politinės priešpriešos turėtų būti atidedamos į šalį. Netgi tarp vakarykščių Seimo salėje besipykusių oponentų šiandien galima būtų tikėtis darnos ir ramybės, pokalbių ne apie pensijas ar konstitucinius teismus, o apie gerą derlių, pasaulio futbolo fiestą, na, blogiausiu atveju – apie karščius. Deja. Ir šnekos iš opozicionierių vis apie tą patį – tik žarsto reikalavimus Vyriausybei, kaip ji turinti pasielgti, ir kartu vis taikosi pakišti koją.

Taip, pritariu esminiam opozicionierių teiginiui – privalu laikytis Konstitucijos. Kas tą ginčija? Taip, reikia kalbėti apie pensijų kompensavimą. Tačiau kodėl dialogą opozicija bando megzti su tokiu pykčiu ir pasimėgavimu, žinant, kad vienos socialinės grupės išskyrimas kirs per kitas, žinant, kad pinigų nuo to, kad iš vienų atimsime ir kitiems atiduosime, bendrame kapše nepadaugės? Kai sunkumų našta paliečia daugelį yra lengva krautis politinį kapitalą neroniškai pakurstant tai vienų, tai kitų grupių pesimizmą ir tikrove neparemtus lūkesčius.

Dar ką tik viena išlindusi yla – tikrasis socdemų ir darbiečių požiūris į pensinio amžiaus ilginimą. Kol kas slepia, nedrįsta tvirtai pasisakyti. Veikiausiai tik rudenį sužinosime tiesą, ar socdemai prisimena 2005 m. priimtus, o 2007-aisiais jų pačių „kirkilinės“ Vyriausybės prieš ES patvirtintus įsipareigojimus nuo 2012 metų pradėti ilginti pensinį amžių. Patys socialdemokratai įvedė 2012-ųjų datą, o dabartinė Vyriausybė tuos valstybei svarbius įsipareigojimus prieš Europą vykdo. Tačiau atsirado puiki proga pūsti politinės demagogijos kibirkštį. Galiausiai, na kiek žmonių palies tas labai lėtas pensijų ilginimas už dviejų metų? Šimtus, ne daugiau, na tegu, gal vieną kitą tūkstantį. Tai kodėl opozicija kelia triukšmą ir kiša koją priešindamasi akivaizdžiam sprendimui, prie kurio krypsta visa Europa?

Ogi vieno vienintelio tikslo vedama – nori žūtbūt pakenkti valdantiesiems ir tuo pačiu pelnyti reitingų balų sau. Nori dar ir dar populiarumo taškų. Jiems tikriausiai būtų naudinga, jei Lietuvai būtų dar blogiau, o valdantiesiems prisireiktų priimti dar sunkesnius sprendimus? Kai kas mano, jog bus lengviau perimti valdžią, jei nuolat „varys“ ant bendros valstybės. Tikriausiai jiems patiktų, kad Lietuva bankrutuotų kaip Graikija – tada mėgautųsi tautos pripažinimu, jog jie, tie bloga linkintys pranašai, buvo teisūs. Ot saldus būtų džiaugsmas, Tėvynei bankrutuojant?

Pasaulio istorijoje būta tokių nuo proto nušokusių asmenybių: ima ir padega miestą, o patys stovi ant kalvos ir iš aukštai mėgaujasi gaisru. Ach, tie šių dienų „neronai“. Galvojat, jų „triumfas“, paremtas blogais ketinimais, ilgai tęsis?