Dauguma mūsų žmonių absoliučiai neteisingai auklėja savo vaikus. Štai čia ir atsiranda problema, kad jų atžalos Kalėdoms nori tik pačių brangiausių žaislų – išmaniųjų telefonų, nešiojamųjų kompiuterių arba keturračių motociklų.

Dabar nustebinti 20 litų kainavusia dovanėle nebeįmanoma. Vaikams norisi vis didesnių ir vis daugiau kainuojančių daiktų. Jau ir 100 litų dabar – ne pinigai. Reikia kloti tūkstančius, kitaip apdovanotasis nepajus jokio džiaugsmo.

Juk reikia pasakyti tiesiai šviesiai – tokia padėtis nenormali. Vaikai neturėtų reketuoti savo tėvų arba globėjų. O dėl labdaros jau seniai aišku, kad čia visiškai perlenkta lazda.

Baisiausia, kad anūkų nebegali pradžiuginti menkas pensijas gaunantys senoliai, kurie ir šiame reikale lieka tarsi už borto. Tad vaikus būtina vėl pratinti prie paprastų, elementarių dalykų. Juk svarbu parodytas dėmesys, o ne nupirkto daikto dydis ir brangumas.

Dar taip neseniai, tarybiniais laikais, tokių kvailysčių, kaip dovanos už tūkstančius, niekas nedarė. Naujųjų metų rytą po eglute vaikai rasdavo lėlytę arba žaislinę mašinėlę už kelis rublius, ir to visiškai pakakdavo. Svarbi buvo pati šventė, pats šventės šurmulys, Senis Šaltis, kuris buvo laukiamiausias svečias.

Dabar labiausiai laukiamas yra ne Kalėdų Senelis, o auksiniu popieriumi ir kuo spalvingesniu kaspinu aprišta dėžė, kurioje yra naujausias grotuvas „su visais navarotais“. Tai yra tam tikro nužmogėjimo požymis. Vaikai – maži žmonės, tačiau jų teisės ir poreikiai negali virsti diktatūra suaugusiesiems.