Turkijos politikoje dominuojanti "Teisingumo ir plėtros partija" (AKP) vėl sėkmingai pasirodė parlamento rinkimuose. Pokalbis apie procesus Turkijoje bei Vidurio Rytų regione su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiumi.

– Profesoriau, kai kas sako, kad AKP pergalė ką tik įvykusiuose Turkijos parlamento rinkimuose – staigmena. Ar taip yra iš tiesų?

– Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, jog AKP partija yra valdžioje Turkijoje jau antrą dešimtmetį. Ji ne vieną kartą buvo rinkta ir perrinkta. Ir ji net buvo vienvaldė, taigi, jai nereikėjo koalicijos, kad ji galėtų valdyti šalį.

Tiesa, tas vienvaldiškumas buvo prarastas prieš tai vykusiuose parlamento rinkimuose. Ir juose, kaip galėjome stebėti, labai sėkmingai pasirodė nauja politinė jėga. Kalbu apie Liaudies demokratų partiją.

Būdama populistinė, šioji politinė jėga nėra vienareikšmiškai ideologiškai atpažįstama, tad, ką ir matėme, patraukė ir kairiųjų pažiūrų, ir kurdų etninės grupės atstovų balsus. Tačiau būtent ji tapo ta jėga praėjusiuose rinkimuose, kuri atėmė rinkėjų balsus iš AKP, o kartu ir sujudino visą Turkijos politinį spektrą, dėl to AKP prarado tą pusiausvyrą bei daugumą.

Kita vertus, ryžtingi AKP vadovų veiksmai, ypač prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano, kuris atstovauja AKP partijai, taip pat ministro pirmininko Ahmeto Davutoğlu, ištikimo partijos ideologo, leido AKP atgauti visuomenės palankumą ir įrodyti, kad partija gali valdyti. Ir tai ji gali daryti vienvaldiškai.

Kitaip tariant, AKP pergalė rinkimuose – ne staigmena. Nebuvo kokių nors ženklų, kurie rodytų, kad AKP sutriuškinta.

Žinoma, galima buvo galvoti, kad kitos partijos taip pat gali gauti arba tiek pat, arba daugiau balsų nei ankstesniuose rinkimuose, tačiau demokratinėse sistemose visuomet taip jau būna, kad lūkesčiai ne visuomet atitinka rezultatus. Juk net ir Europoje ar Šiaurės Amerikoje dažnai apklausos sako viena, o rezultatas gali būtį visai kitoks. Nieko unikalaus Turkijoje neįvyko.

– Bet po šių rinkimų AKP susilaukė net ir tarptautinės kritikos, neva tam, kad konsoliduotų savo politinę galią, ėmėsi tam tikrų represijų prieš savo oponentus. Ar tai kritika, kuri visuomet buvo ir bus...

– Sutikčiau su antru teiginiu – tokia jau yra Turkijos specifika.

Juk jeigu AKP, kuri, regis, dalyvauja jau ketvirtuose parlamento rinkimuose, būtų tokia partija, kuri jaučiasi nesaugiai, yra pažeidžiama, galėjo imtis veiksmų prieš oponentus ir kritikos dar tada, kai buvo vienvaldė.

Kitaip sakant, jeigu būtų norėjusi, AKP galėjo jeigu ne sužlugdyti Turkijos demokratiją, tai bent jau ją užgniaužti.

Veiksmus, kurių vyriausybė ėmėsi prieš oponentus, tiksliau, prieš Fethullah Guleną, žinoma, F.Guleno šalininkai traktuoja kaip raganų medžioklę. Taip, girdėjome, kad po rinkimų buvo suimti 35 žmonės. Kita vertus, tai yra ideologinė kova ir šioje kovoje neretai pasitelkiama įvairių priemonių.

Tad sakyti, kad Turkijoje nėra žodžio ar spaudos laisvės, mano nuomone, tikrai neteisinga. Juolab kad partijos, kurios yra itin kategoriškai nusistačiusios prieš AKP ir prieš vyriausybę, juk turi savo žiniasklaidos priemones ir net, sakyčiau, žiniasklaidos konglomeratus. Ir tiek prieš AKP, tiek prieš vyriausybę per šiuos žiniasklaidos kanalus yra daug ir griežtai pasisakoma.

Tad ideologinė kova Turkijoje – akivaizdi. Su tuo ir yra susijusi spaudos laisvė.

– F.Gulenas – ar ne per daug, jūsų nuomone, šiam asmeniui skiriama dėmesio, tarsi jis – pagrindinis AKP ir vyriausybės oponentas.

– Nemanau, kad jį reikėtų traktuoti kaip pagrindinį AKP oponentą.  Problema yra ta, kad pats F.Gulenas, žvelgdamas iš savo varpinės, ko gero, gali teigti, kad jis leido ne tik įsitvirtinti AKP, bet šiai partijai ateiti bei išsilaikyti valdžioje. Būtent F.Guleno šalininkai anksčiau buvo aktyviausi entuziastai, kurie bene aktyviausiai balsuodavo už AKP. Taigi, F.Gulenas jaučia nuoskaudą, kad jis yra asmeniškai išduotas.

AKP jaučiasi pernelyg susijusi su F.Guleno judėjimu, tad netgi imasi drastiškų priemonių nuo jo atsiriboti, pavyzdžiui, net kriminalizuoti tą judėjimą, o patį F.Guleną demonizuoti. Vadinasi, šiam asmeniui tenka daug dėmesio dėl to, kad jo judėjimas, jo pasekėjai buvo gana glaudžiai susiję su AKP.

Jeigu kalbėtume apie niekuomet palankiai į AKP nežiūrėjusius turkus, pavyzdžiui, liberalus, kemalistus, juk būtent jie yra svarbiausieji AKP priešininkai. Ir su jais, kuriuos galima būtų pavadinti išoriniais priešais, vykstanti kova yra jau kitokio pobūdžio, nei prieš F.Guleną bei jo judėjimą.

– Pokalbio pradžioje minėjote politinę jėgą, kuri anksčiau atėmė dalį balsų iš AKP. Tai – Liaudies demokratų partija (LDP), dar kartais vadinama prokurdiškąja...

– Pirmiausia, ši partija – ne prokurdiška, kaip dažnai ji įvardijama... Tai yra populistinė partija, kurią palaiko įvairios kairiosios jėgos bei dalis etninių kurdų. Bet ji tikrai nėra, pirma, prokurdiška, antra, tik kurdai ją palaiko.

Štai Lietuvoje veikianti Valdemaro Tomaševskio partija yra ir prolenkiška, ir ją palaiko lenkų tautybės asmenys. Turkų LDP atveju, nėra viskas taip paprasta. Žinoma, ta partija tikrai nėra antikurdiška, tačiau teiginys, kad neva ji yra kurdų ar tik šios etninės grupės atstovų remiama, nėra teisingas.

– Jeigu kalbėtume apie regioną... Kokių šiuo metu kyla iššūkių Ankarai? Ir, žinoma, AKP vyriausybei? Ar pagrindinis klausimas – Sirijos?

– Nemanyčiau, kad Turkijai Sirijos režimo klausimas dar kelia kokių nors iššūkių. 2011 m. Ankara pamėgino aktyviai įsikišti į Sirijos vidaus politiką, remdama tam tikras maištininkų grupes toje šalyje, regis, matydama jas kaip konservatyvias ir net religiškai angažuotas, tačiau ne radikalias.

Atrodo, kad kurdai Sirijoje sugebėjo išsikovoti tam tikras teritorijas ir, regis, susidarė darinys, kiek panašus į Irako Kurdistaną. O tai jau kelia didžiulį iššūkį Turkijai.

Jeigu kalbėtume apieTurkijos konfliktą su kurdais, tai su Kurdistano valdžia faktiškai dar galima susikalbėti, susiderėti, o su Sirijos kurdų kovotojų grupėmis nei derėtis, nei tikėtis kokių nors rezultatų vargiai įmanoma...

Kitaip tariant, didelės teritorijos Sirijoje šiuo metu yra kontroliuojamos kurdų. Ir jie, viena, visiškai nebendradarbiauja su Damasko vyriausybe, antra, jie yra nusiteikę prieš kalifatą. Trečia, tai yra žmonės, kurie yra nusiteikę ne prieš AKP, bet laikosi neigiamos pozicijos Turkijos nacionalinės valstybės ir apskritai turkų nacionalizmo atžvilgiu. Tai būtų vienas iššūkių.

Kitas iššūkis, beje, Turkijos vyriausybė mėgino susieti, parodyti kurdus ir kalifatą, kaip tam tikrą darbinį, nors ir ne ideologinį aljansą.

Tai visų pirma yra susiję su pastarojo meto teroristiniais išpuoliais Turkijoje. Jeigu užsakė vieni, tai galėjo organizuoti kiti ir t.t.

Kitaip tariant, Turkijos vyriausybė kalba apie tam tikrą, tarkime, partnerystę tarp kalifato bei kurdų kovotojų Sirijoje. Yra ir suimtų žmonių, kurių dalis – etniniai kurdai. Tai štai kyla klausimas, kiek ta partnerystė reali ir kiek jos įžvelgia, ar kiek konstruoja Turkijos vyriausybė.

Iš to kyla klausimas, kaip ji elgsis – kiek, pavartokime tą žodį, pylos teks kurdams ir kiek kalifatui? Tad ir toks iššūkis regioniniu lygmeniu yra.

– Na, o rusų įsitraukimas į karo veiksmus Sirijoje? Ką šiuo klausimu galvoja Turkijos vyriausybė? Ir kaip toliau klostysis Ankaros santykiai su Maskva?

– Žvelgiant tik iš Turkijos perspektyvos, ji turėtų džiaugtis, kad svetimomis lėšomis ir rankomis kažkas vyksta Sirijoje. Iš kitos pusės, mes turime faktą, kad Turkija – NATO aljanso narė. Ir ši šalis – labai reikšminga narė. Tad Jungtinių Valstijų, pavadinkime, kvėpavimas turkams į nugarą Ankaros koridoriuose yra neabejotinai jaučiamas.

Sakyčiau, Turkija, galbūt, turėtų savų interesų ir jos bendradarbiavimas su Rusija būtų įmanomas visai kitoks, jeigu ji nebūtų NATO narė. O JAV nebūtų atvirai priešiškai nusiteikusios dėl Rusijos dalyvavimo Sirijos kare.