Angela Merkel, šaltakraujiška pastoriaus duktė, sekmadienį įtvirtino savo, kaip galingiausios pasaulio moters, pozicijas - su triumfu laimėdama trečią kadenciją Vokietijos kanclerio poste.
Dar prieš sekmadienio rinkimus jos pozicijos buvo tokios stiprios, kad ji dažnai atrodydavo iškilusi virš politikos ir paprasčiausiai ignoruodavo savo oponentą Peerą Steinbruecką (Perą Šteinbriuką).
Tačiau istorinė jos rinkimų pergalė buvo ir asmeninis triumfas - konservatorių rezultatas buvo geriausias nuo Vokietijos susivienijimo 1990-aisiais ir partijai labai nedaug pritrūko iki absoliučios daugumos.
Be to, ji tampa tik trečia pokario kanclere, išrinkta trečiai kadencijai, - po kolegų konservatorių Konrado Adenauerio ir Helmuto Kohlio (Helmuto Kolio) - nacionalinės vienybės tėvo.
Šį mėnesį prie Berlyno pagrindinės geležinkelio stoties atsirado didžiulis reklaminis stendas su nuotrauka, kurioje – tik 59 metų kanclerės rankos, sudėtos jai būdinga maniera.
Gan paprasta: galingoji A.Merkel pati savaime yra žinia.
Po aštuonerių vadovavimo pagrindinei Europos ekonomikai metų ir trejų euro zonos krizės metų, kai visi kreipdavosi būtent į ją, A.Merkel sekmadienį buvo apdovanota už tai, kad jos vadovaujama šalis išlaviravo per sumaištį ir dar labiau sustiprino savo pozicijas.
Tuo tarpu užsienyje vyko pikti protestai - žmonės žygiavo Atėnų, Lisabonos ir Madrido gatvėmis, kaltindami A.Merkel dėl biudžeto apkarpymų, kurie, jų teigimu, stabdo labai reikalingą ekonomikos augimą. Kai kas net demonstruoja A.Merkel karikatūras, kuriose ji pavaizduota su nacių drabužiais.
Vis dėlto nedaug kas neigia, kad bet kokie sprendimai kol kas yra neįmanomi be šios moters, pelniusios pravardę "Mutti", kuri vokiškai reiškia "Mamytė".
"Esu pasiryžusi pamatyti, kaip Europa po krizės pakyla stipresnė, - nuolat kartoja ji. – Vokietija gali būti stipri tik su stipria Europa".
Tačiau per daugelio kritikuojamą kampaniją, kai praktiškai nebuvo realių klausimų, kanclerė, kaip skundžiasi stebėtojai, įteigė klestinčiai šaliai klaidingą saugumo jausmą – 23-eji metai po džiaugsmingo jos susivienijimo.
"Merkel tobulai įkūnija vokiečių jausmus 21-ojo amžiaus pradžioje", - praėjusį mėnesį rašė įtakingo savaitraščio „Die Zeit“ leidėjas Josefas Joffe (Jozefas Jofė).
"Nereikia tikėtis iš jos jokios naujos grasinamos taktikos, jokių griežtų sprendimų „už“ ar „prieš“. Ji yra tobulai prognozuojamo lankstumo ir į riziką nelinkusiems rinkėjams tai labai patinka. Merkel yra mes, o mes esam Merkel", - rašė jis.
Jos velionis biografas Gerdas Langguthas (Gerdas Langutas) joje įžvelgė "sfinkso savybę", dėl kurios ji gali tyliai triumfuoti labiausiai neįtikėtinomis aplinkybėmis.
A.Merkel išvengė varžovų savo konservatorių Krikščionių demokratų sąjungoje (CDU), nors tam tikra prasme ji kelia keblumų partijai, kurioje vyrauja šeimas turintys katalikai vyrai iš turtingo Vokietijos pietvakarių regiono.
Antrą kartą ištekėjusi, vaikų neturinti protestantė A.Merkel, užaugusi komunistinėje Rytų Vokietijoje, tapo neginčijama savo kartos konservatorių lydere.
ŠVABĖ NAMŲ ŠEIMININKĖ
Angelą Kasner 1954 metais, kelios savaitės po jos gimimo, tėvai iš Hamburgo tuometinėje Vakarų Vokietijoje išsivežė į Rytų Vokietiją, nes tėvas, protestantų pastorius, nusprendė rūpintis tikinčiaisiais ten.
Tenykščiai gyventojai prisimena Angelos aštrų protą ir krikščionės totalitarinėje valstybėje diskretiškumą.
Ji apsigynė fizikos daktaro disertaciją, buvo ištekėjusi už drauge studijavusio Ulricho Merkelio, su kuriuo vėliau išsiskyrė, ir neužsiėmė politika iki pat Berlyno sienos griuvimo 1989 metais.
1990-aisiais ji įstojo į CDU ir pirmą kartą laimėjo vietą parlamente.
Tuometinis kancleris Helmutas Kohlis (Helmutas Kolis) paskyrė ją moterų reikalų ministre, o vėliau – aplinkosaugos ministre, ir davė jai meilią, bet globėjišką pravardę „Mergaitė“.
Tačiau 2000 metais ši senamadiška naujokė tapo CDU lydere, nes vienintelė turėjo drąsos pasakyti H.Kohliui pasitraukti iš partijos pirmininko posto dėl „tepimo“ pinigų skandalo.
2005 metais ji nuvertė septynerius metus valdžiusį socialdemokratų (SPD) kanclerį Gerhardą Schroederį (Gerhardą Šrėderį) ir tapo pirmąja Vokietijos kanclere moterimi, be to, dar ir jauniausiu žmogumi šiame poste.
Ji taip pat yra vienintelė moteris, vadovaujanti svarbiai Europos galiai po britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher (Margaret Tečer).
Savo pirmąją kadenciją A.Merkel vadovavo „ne iš meilės“ suformuotai konservatorių ir jų tradicinių priešininkų SPD „didžiajai koalicijai“.
Užtikrinta A.Merkel pergalė 2009-ųjų rinkimuose sudarė sąlygas jai atsisakyti SPD ir pakviesti į koaliciją mažesnę, verslui palankią Laisvųjų demokratų partiją, teoriškai suteikiant jai daugiau galimybių laikytis savo kurso.
Tačiau jų aljansas buvo sunkiai valdomas ir prarado populiarumą, nors pati A.Merkel sustiprino savo pozicijas.
Žurnalas „Forbes“ septynerius iš aštuonerių pastarųjų metų skelbė ją galingiausia pasaulio moterimi, o ji, nepaisydama trinties, tvirtina, kad jos vyriausybė yra "sėkmingiausiai (dirbanti) nuo pat susivienijimo" 1990-aisiais.
Tačiau didžių vizijų privengianti pragmatiškoji A.Merkel dažnai kaltinama tuo, kad mažai ką daro su savo turima galia. Vokiečių operos, prancūziško raudono vyno ir pasivaikščiojimų per atostogas Italijos kalnuose mėgėja A.Merkel ne kartą sakė, kad jai pavyzdys yra švabė namų šeimininkė – taupumo ir savikontrolės simbolis.
A.Merkel iš tiesų vengia valdžios simbolių, vilki nuobodžius kelnių kostiumus, brangius laisvus savaitgalius leidžia savo spartietiškame užmiesčio namelyje į šiaurę nuo Berlyno ir pati apsiperka nuolaidas taikančiame prekybos centre netoli savo namų miesto centre.
Tuo tarpu jos vyras, chemijos profesorius Joachimas Saueris (Joachimas Zaueris), už kurio ji ištekėjo 1998-aisiais, taip vengia viešumo, kad net nusprendė nedalyvauti žmonos inauguracijoje 2005 metais. Juokais jis net buvo pramintas "Operos vaiduokliu".
Kritikai sako, kad ji, kaip buvusi mokslininkė, viską analizuoja iki menkiausių smulkmenų ir kartais dvejoja, ir dėl to per euro krizę sunkumų prislėgtos partnerės Europoje liko blaškomos vėjyje. Varžovus taip pat nervina jos chameleoniškos savybės.
A.Merkel tvirtai gynė branduolinę energetiką – iki pat Japonijos Fukušimos katastrofos 2011-aisiais, kuri paskatino visišką pozicijos pasikeitimą ir jos pažadą palaipsniui, iki 2022 metų atsisakyti visų Vokietijos branduolinių reaktorių.
Ji yra sakiusi, kad nors kai kuri pikčiausia kritika jos atžvilgiu jai atrodo neteisinga, ji tai vertina kaip buvimo valdžioje kainą.
Naujausi komentarai