Vieni jo nekentė, kiti jį gerbė. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Algis Povilas Kasperavičius mano, kad, nepaisant prieštaringų sprendimų, Arielis Sharonas buvo viena ryškiausių Izraelio politinių asmenybių.

– Docente, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kuo A.Sharonas, kaip karo vadas, nusipelnė Izraeliui?

– Izraelis, dar prieš oficialiai įkuriant žydų valstybę, turėjo du žymius karo vadus – Moshe Dayaną ir A.Sharoną. M.Dajanas daugiau užsiėmė politika, ypač diplomatine veikla. 1967 m. jis dirbo gynybos ministru, vadovavo Izraelio kariuomenei per vadinamąjį Šešių dienų karą. Vėliau jis ilgus metus užėmė įvairius postus vyriausybėje, atliko svarbias diplomatines misijas. O A.Sharonas buvo žymus kaip karo vadas.

Jom Kipuro karo metais (1973 m.) jis su daliniais persikėlė per Sueco kanalą ir, kaip pats sakė, "kovojo Afrikoje".

1982 m. vadovavo įsiveržimui į Libaną. Šalies premjeru tada buvo Menachemas Beginas, jis ryžosi sutriuškinti palestiniečių pasipriešinimą Libane. Izraelio kariuomenė sunkiai, bet pralaužė įtvirtinimus. Galiausiai įžengė į Beirutą. A.Sharonas buvo vienas iš tų, kurie manė, jog reikėtų įtvirtinti įtaką Libane, remiant proizraelietiškus krikščionis, nors tam ypač priešinosi Sirija. Visgi Izraeliui pavyko sumažinti palestiniečių kovotojų grėsmę iš Libano.

Pragmatikas strategas

– Politikas A.Sharonas – koks jis? Kodėl vieni jį mėgsta, kiti jo nekenčia?

– Būdamas politikoje A.Sharonas, žinoma, pritarė taikos susitarimams su Egiptu ir Jordanija, tačiau visuomet buvo skeptiškas Palestinos atžvilgiu. A.Sharonas nelabai tikėjo, kad galima su palestiniečiais susitarti, tai vėliau patvirtino ir išpuoliai prieš Izraelį. Nesakau, kad tai buvo terorizmas, buvo daug kitokių nepaklusnumo akcijų, ypač tarp Palestinos jaunimo. O ir pačiame Izraelyje buvo daug nusistačiusių prieš taikos susitarimą su Palestina. Prisiminkime, kad buvęs Izraelio premjeras Yitzhakas Rabinas 1995 m. būtent ir buvo nužudytas vieno Izraelio radikalo už neva per dideles nuolaidas Palestinai.

– A.Sharonas dažnai vadinamas prieštaringa asmenybe. Izraelyje jis turėjo ir gerbėjų, ir kritikų. Palestinoje jo tarsi nekentė, bet, kad ir ką sakytume, Gazos Ruožą jis palestiniečiams juk atidavė...

– Švelniai pasakytume, kad jo nemėgo Izraelyje... Palestinoje – taip pat...

– Kodėl jo nemėgo Izraelyje? Dėl to, kad buvo pragmatikas?

– Na, turėkime omenyje Izraelio situaciją. A.Sharono pozicija natūraliai daugeliu klausimų turėjo būti nuosaikesnė, nei norėjo kai kurie radikalai žydų valstybėje.

"Beiruto skerdikas"?

– A.Sharonas kartais vadinamas "Beiruto budeliu". Rodos, jam net Izraelyje teko aiškintis dėl tų kraupių įvykių Libane. Koks buvo jo vaidmuo?

– Na, Libane tada buvo nužudytas išrinktas prezidentas. Jis buvo krikščionių lyderis, beje, dar nepradėjęs eiti pareigų, tačiau buvo pastate, kuris buvo susprogdintas. Tada imtasi atsakomųjų priemonių. Libane vyko žudynės. Apie jas nedaug buvo rašoma, bet palestiniečiai buvo dėmesio centre, jų taip pat apie 2 tūkst. nužudyta.

Izraelio kariuomenė tuo metu stovėjo netoli palestiniečių stovyklos ir, kas tiesa, nieko nedarė – nebandė sustabdyti žudynių. Dėl to A.Sharonas buvo kaltinamas. Tačiau juk ne jo kariuomenė žudynes vykdė.

Kad ir kaip būtų, A.Sharonas, nepaisant visų nuomonių apie jį, buvo vienas žymiausių Izraelio karinių ir politinių veikėjų. Žinoma, yra ir daugiau tokių asmenybių, tačiau daugelis jų nebuvo tokie žinomi visame pasaulyje, kaip A.Sharonas.

– Buvo A.Sharonas teisingas ar visgi kitų interesai jam nebuvo svarbūs, jei klausimas liesdavo Izraelio interesus?

– Žinoma, kad daugelis regiono arabų jautė jam didelę neapykantą. Net ne dėl 1973 m. karo, o dėl 1982 m. Libano. Bet ar mes čia galime kalbėti apie kokį teisingumą? Vargu. Žinoma, Izraelio armija niekuomet jokių masinių žudymų nevykdė. Bet priešininko kariuomenė ir jos vadas vargu ar galėjo kelti kokių simpatijų prieš jį kovojusiems.

– Na, grįžkime prie Gazos Ruožo. Juk A.Sharonas jį perleido palestiniečiams. Ar tai buvo tik gudrus žaidimas?

– Na, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad A.Sharonas po šio sprendimo susirado, jei taip galima sakyti, priešų pačiame Izraelyje. Kalbu apie radikalius, gal net fundamentalistinius žydų sluoksnius, kurie Gazos Ruožo atidavimą laikė nuolaida Palestinai. Tačiau pažvelgime į Gazos Ruožą. Juk ten net vietos nebuvo, kur tuos žydus naujakurius įkurti. Teritorijoje, kuri mažytė, gyvena per 1,3 mln. žmonių. Manau, A.Sharonas elgėsi protingai. Jis suvokė, kad čia žydų gyvenvietės neturi perspektyvos.

Bet įtampos buvo. Kariuomenei reikėjo iškeldinti ten įsikūrusius žmones. Tačiau A.Sharonas šiuo atveju, nors jo pozicija buvo gan radikali, suprato, jog nusileisti dėl Gazos Ruožo – protingiau. Tie, kurie priešinosi tam, dažnai savo kalbas grindė tik religiniais argumentais.

– O Vakarų Krantas? A.Sharonas juk neturėjo minčių atiduoti šios teritorijos dalį būsimai Palestinos valstybei?

– Na, A.Sharonas, kaip daugelis žydų politikų, palaikė taikos iniciatyvas, tačiau iš esmės jis rėmė žydų naujakurių gyvenviečių statybas. Į Vakarų Krantą A.Sharonas neabejotinai žvelgė tik iš Izraelio valstybės pozicijų.

A.Sharono biografija

• Gimė 1928 m. Palestinoje, kurią tuo metu kontroliavo Didžioji Britanija. A.Sharono tėvai buvo žydai iš Baltarusijos.
• Jaunystėje įstojo į pogrindinę žydų karinę organizaciją "Haganah". Dalyvavo Izraelio ir arabų kare 1948–1949 m., kuris kilo po to, kai buvo sukurta žydų valstybė.
• Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje dalyvavo keliose karinėse operacijose. Per vieną jų, 1953 m., Kibjos kaime buvo susprogdinta 50 namų ir nužudyti 69 gyventojai. Per kitą operaciją 1955 m. Gazos Ruože žuvo 38 Egipto kareiviai.
• Per Šešių dienų karą 1967 m. A.Sharonas tapo brigados generolu ir gavo savo diviziją. Izraelis užėmė Rytų Jeruzalę, vakarinį Jordano upės krantą ir Gazos Ruožą.
• 1973 m. buvo atšauktas iš atsargos dalyvauti Jom Kipuro kare. Per šį karą jo vadovaujamos pajėgos kirto Egipto Sueco kanalą.
• Dėl žiaurių priemonių, kurias A.Sharonas taikė okupuotose teritorijose, daugeliui palestiniečių jis tapo didžiausiu priešu.
• 1973 m. A.Sharonas pirmą kartą buvo išrinktas į Knesetą, o nuo 1977 m. vadovavo įvairioms ministerijoms. Būdamas gynybos ministru, inicijavo įsiveržimą į Libaną 1982 m. Per šią karinę operaciją žuvo daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Dėl vadovavimo stiliaus ir sudėjimo Buldozeriu vadintą A.Sharoną arabai prisimena kaip "Beiruto skerdiką". Sabroje ir Šatiloje, stebint izraeliečių pajėgoms, viena Libano grupuotė skerdė pabėgėlius.
• 2000 m. A.Sharonas tapo "Likud" partijos lyderiu. Išsaugojęs populiarumą tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų, jis liko vyriausybėje, vadovavo prekybos ir pramonės, statybų ir būsto, nacionalinės infrastruktūros bei užsienio reikalų ministerijoms, kol 2001 m. laimėjo rinkimus ir užėmė premjero postą.
• 2005 m. rugsėjį, po 38 metus trukusios okupacijos, išvedęs Izraelio pajėgas ir naujakurius iš Gazos Ruožo, A.Sharonas paliko savo dešinės pakraipos partiją "Likud" ir įkūrė centristų partiją "Kadima". Jis buvo nusivylęs radikaliųjų pažiūrų šalininkais, kurie nepritarė pasitraukimui iš Gazos Ruožo.
• 2006 m. kovo mėnesį per rinkimus "Kadima" pateko į Izraelio istoriją kaip pirmoji nauja partija, laimėjusi pirmuosius rinkimus, kuriuose dalyvavo.
• 2006 m. sausio 4 d. A.Sharoną po insulto ištiko koma. Jis taip ir nebeatgavo sąmonės, o nuo sausio 1 d. jo būklė vis blogėjo.
• Asmeninį gyvenimą ženklino tragedijos. Pirmoji žmona Margalith žuvo per automobilio avariją 1962 m. Antroji A.Sharono žmona Lily mirė nuo vėžio 2001 m., o vienas iš trijų jo sūnų 1967 m. mirė per nelaimingą atsitikimą, žaisdamas su tėvo šautuvu.