Branduolines atliekas šiuose vandenyse 1950–1990 m. skandino įvairios šalys.

Buvo manoma, kad jūros gylis, atstumas nuo sausumos ir žmonių veiklos sudaro idealias sąlygas pramoninėms ir laboratorinėms atliekoms šalinti, bent jau tose vietose, kur jūros dugnas atrodė geologiškai stabilus.

Branduolines atliekas mesti į jūrą buvo uždrausta 1993 m., tačiau manoma, kad iki to laiko Šiaurės Atlante 3–5 tūkst. metrų gylyje jau buvo atsidūrę mažiausiai 200 tūkst. atliekų konteinerių.

Nei tiksli konteinerių buvimo vieta, nei jų būklė, nei tai, ar jie guli išsibarstę, ar grupėmis, nėra nežinoma.

Komanda, kurią sudaro 21 mokslininkas, šiuo metu žvalgo teritoriją, kurioje, kaip manoma, yra pusė šio atliekų kiekio, siekdama sudaryti jos žemėlapį ir paimti vandens, jūros dugno ir jūros gyvūnijos mėginių.

Šį darbą dirbti jai padeda autonominis batiskafas „UlyX“, kuriame sumontuota trimačio vaizdo kamera ir sonaras.

Branduolinio sąvartyno vandenyne stebėjimo projekto (NODSSUM) vadovas Patrickas Chardonas mano, kad po 400 metų didžioji atliekų dalis jau bus neberadioaktyvios.

Tiesa, konteineriai buvo sukonstruoti taip, kad atlaikytų slėgį tokiame gylyje, tačiau ne taip, kad visiškai sulaikytų radioaktyvumą, kuris per laiką galėjo nutekėti.