Vienas, atrodytų, nelabai reikšmingas sprendimas lėmė, kad du lietuviai neatsidūrė prie Bostono maratono finišo linijos tuo metu, kai nugriaudėjo sprogimai.
Vilnietė fotografė Rūta Buzienė pati mėgsta bėgioti ir yra įveikusi pusę maratono, bet į Bostoną vyko tik palaikyti draugo bėgiko Arūno Kumpio. Moteris su fotoaparatu vaikštinėjo toje vietoje, kur po valandos nugriaudėjo du sprogimai, nusinešę trijų žmonių gyvybę ir sužaloję dar 183.
– Kokį įspūdį paliko Bostono maratonas iki tragedijos? – dienraštis pasiteiravo R.Buzienės.
– Tai buvo labai graži šventė. Amerikiečiai labai draugiški, jie surengė didelę šventę, susirinko daug žmonių. Visa trasa, daugiau nei 40 km, buvo užpildyta žmonių iš abiejų pusių, nebuvo tuščios vietos. Vien dalyvių buvo maždaug 27 tūkst., o stebėtojų ir sirgalių – gerokai daugiau, gal net trigubai.
Jeigu ne tragiškas šio renginio finalas, man būtų likę šviesiausi prisiminimai. Kiek teko dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose, niekur tokios šventės nesu mačiusi.
Man labiausiai patiko, kad amerikiečiai labai palaiko bėgikus. Jie mato, kad žmogui sunku, ir šaukia: "Pirmyn! Pirmyn! Pirmyn! Tu gali!" Pati esu bėgusi pusę maratono ir žinau, kad tai labai padeda. Mūsų publika paprastai rami, tiesiog stovi ir stebi.
– Buvote prie finišo linijos, kur įvyko sprogimai?
– Taip, vaikštinėjau ir fotografavau būtent toje vietoje, laukdama savo draugo. Kai jau skridome atgal, oro uoste tikrindamas dokumentus policininkas paklausė, ar aš fotografavau maratoną. Atsakiau, kad fotografavau žmones, man jie visi atrodė tokie skirtingi ir įdomūs. Policininkas paprašė, kad atsiųsčiau jiems nuotraukas, dabar kaip tik jas kraunu. Žiūrėsime, gal jos kuo nors bus naudingos.
Mums pasisekė dėl dviejų dalykų. Pirma, mano draugas įveikė maratoną per 3 valandas ir 9 minutes, iki sprogimų likus maždaug valandai. Antra, nors paprastai po bėgimo einame prie finišo stebėti, kaip atbėga kiti, šį kartą nėjome, nes draugui buvo šalta, jis norėjo greičiau grįžti į viešbutį, išsimaudyti ir sušilti. Jeigu būtume ėję prie finišo, būtent toje vietoje ir būtume stovėję…
– Kaip amerikiečiai reagavo į šią tragediją?
– Mane nustebino tai, kad jie jaučiasi labai kalti dėl šio įvykio. Kai kitą dieną buvome oro uoste, policininkas atsiprašinėjo mano draugo dėl šios nelaimės, nors, mano nuomone, jis niekuo dėtas. Bet jie tikriausiai mano, kad jų pareiga buvo apsaugoti žmones, bet jie to nepadarė.
Draugas vaikščiojo su maratono dalyvio drabužiais, ir visi aplinkui teiravosi, kaip jam sekasi, kaip kas buvo, iš visur sklido užuojauta.
Amerikoje apskritai stebina bendruomeniškumas. Prieš Bostono maratoną viešėjome šioje šalyje dvi savaites ir pajutome didelį draugiškumą. Jie visą laiką šypsosi, tai jiems natūralu. Visada paklausia, kaip tau sekasi, gali tiesiog užkalbinti autobuse ar kur kitur, parduotuvėje pagirti tavo suknelę. Jeigu pamato, kad žmogui reikia pagalbos, visuomet prieis ir padės.
Pavyzdžiui, kai atvykom į Bostoną ir ieškojom savo viešbučio maždaug 20 minučių kelio nuo miesto, klaidžiojom, navigacijos sistema klaidino, mus pasiklydusius pamatė viena vairuotoja, sustojo ir paklausė, ar reikia pagalbos. Abejoju, ar taip būtų galėję nutikti mūsų šalyje.
– Vienas užsienio komentatorius pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Irake sprogus bombai aplinkiniai žmonės paprastai bėga šalin, o Bostone jie iš karto puolė prie nukentėjusių…
– Būtent, jie tokie ir yra, visuomet stengiasi padėti.
– Po sprogimo dar kurį laiką buvote Bostone?
– Po maratono visuomet einame atšvęsti, pasivaikščioti po miestą. Bet galimybės nuvykti į Bostoną nebuvo, buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, tad net nebandėme to daryti. Kai kitą dieną važiavome į oro uostą, matėme kelio ženklus, kad gatvės uždarytos.
– Turbūt teko pabendrauti su amerikiečiais? Kokia jų reakcija, nuomonės, versijos?
– Jie visi labai nuliūdę. Kalbėjomės ir su kitais maratono dalyviais, jie dejavo, kaip žiauru ir kaip liūdna, kad tokia šventė baigėsi taip tragiškai. Nesutikome nė vieno abejingo žmogaus, tai buvo visų nelaimė. Apie ją buvo šnekama visur: per visas televizijas, lifte, autobuse. Oro uoste priėjo žurnalistas ir pasiteiravo, ar ateityje atvyktume vėl dalyvauti Bostono maratone.
– Ir koks buvo jūsų atsakymas? Ar ši tragedija jus kaip nors paveikė?
– Mes atsakėme, kad nepaveikė. Nes tai didžiulė šventė, didžiulis malonumas dalyvauti tokiame įspūdingame maratone. Jį reikia pajusti ir pamatyti. Nors tai, kas įvyko, labai nesmagu, manau, žmonės vis tiek norės ten grįžti. Aš pati labai norėčiau sudalyvauti Bostono maratone.
– Tikriausiai amerikiečiai pasistengs, kad ateities maratonai būtų saugesni?
– Apie tai irgi daug diskutavome. Aišku, maratonas yra labai didelio masto, tiek daug dalyvių ir žiūrovų, dideli atstumai – viską sužiūrėti fiziškai sudėtinga, bet įmanoma. Manau, amerikiečiai daugiau tokių klaidų nedarys ir priims atitinkamus sprendimus. Nes jie tikrai daug dėmesio skiria saugumui, viskas kruopščiai tikrinama, todėl keista, kad įvyko toks dalykas.
Naujausi komentarai