Baugina istorinės analogijos

D. Trumpo vizija – grįžti į laikmetį, kai Amerika buvo gamybos milžinė, o iš užsienio importuojamų prekių buvo mažuma. Anot JAV prezidento, dešimtmečius jo šalis buvo plėšiama, deginama, prievartaujama ir apiplėšiama artimų ir tolimų tautų, tiek draugų, tiek priešų. Dabar būsią kitaip.

D. Trumpo vizijos Amerika panaši į XIX a. pabaigos šalį, kai JAV valstybės pajamos buvo gaunamos daugiausia iš muitų, o ne iš mokesčių. Jis ne kartą gyrė tuo laikotarpiu vadovavusį prezidentą Williamą McKinley.

Tačiau ekspertai įspėja, kad šis požiūris ignoruoja dabartinės prekybos realijas: pasaulis per pastaruosius 130 metų žymiai pasikeitė, tiekimo grandinės tapo fragmentiškesnės, tarpusavio ryšiai –  daugiasluoksniškesni, produktai – sudėtingesni.

Vien „iPhone“ telefone yra dalių iš daugelio pasaulio kampelių. Šių tiekimo grandinių išardymas, perstatymas ir sureguliavimas nevyks be triukšmo ir nėra savaime naudingas Amerikai.

Prekybos ekspertai primena, kad daug priklausys nuo to, kaip reaguos užsienio įmonės ir amerikiečiai vartotojai. Ar gamintojai žymiai padidins kainas, kad kompensuotų muitus? Ar klientai mokės aukštesnes kainas, nes, pavyzdžiui, vokiškus automobilius laiko tiesiog geresniais nei amerikietiški? Tai sunku tiksliai numatyti.

D. Trumpo tarifo politika turi pavojingą istorinį precedentą. Smoot-Hawley tarifų aktas, pavadintas pagal jo rėmėjus – respublikoną senatorių Reedą Smoot iš Jutos ir Atstovų rūmų narį Willisą C. Hawley iš Oregono, dar žinomas kaip 1930 m. JAV muitų įstatymas. Šis teisės aktas dramatiškai pakėlė muitus importuojamoms prekėms: vidutinis muito tarifas siekė beveik 45–50 proc. prekių vertės. Įstatymu siekta apsaugoti JAV ūkininkus ir gamintojus nuo užsienio konkurencijos Didžiosios depresijos metu.

Ekonominiai padariniai buvo katastrofiški – prekybos partneriai greitai įvedė atsakomuosius muitus Amerikos eksportui. Pasaulinė prekyba smarkiai sumažėjo – per ketverius metus (1929–1933) JAV importas krito 66 proc., o eksportas – 61 proc.

Šis įstatymas tapo klasikiniu protekcionistinės prekybos politikos nesėkmės pavyzdžiu ir dažnai minimas ekonomikos vadovėliuose kaip įspėjimas apie neigiamus prekybos karų padarinius.

Balandžio 2 d. paskelbti muitai savo poveikiu ekonomikai galėtų būti lyginami su 2001 m. rugsėjo 11 d. (islamistų išpuoliu prieš Pasaulio prekybos centrą) arba 2008 m. rugsėjo 15 d. (investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimu), teigia analitikai.

Trys lygiai

D. Trumpo anonsuota muitų sistema yra trijų lygių. Pirmiausia, visiems importams bus taikomas 10 proc. bazinis muitas, įsigaliosiantis jau nuo šeštadienio. Antra, skirtingoms šalims bus taikomi papildomi muitai, priklausantys nuo jų prekybos balanso su JAV, –  jie įsigalios nuo balandžio 9 d. Trečia, tam tikroms produktų grupėms, ypač automobilių pramonei, bus taikomi dar didesni muitai – 25 proc., jie įsigalios nedelsiant. Tokių didelių muitų nebuvo daugiau nei 100 metų.

Baltuosiuose rūmuose tikima, kad šie muitai privers užsienio kompanijas perkelti gamybą į JAV, taip sukuriant darbo vietų amerikiečiams. „Jei norite nulinio muito tarifo, gaminkite Jungtinėse Valstijose“, – patarė JAV prezidentas.

Tačiau ekonomistai įspėja, kad tokia politika gali turėti priešingą efektą. Investicinis bankas „Goldman Sachs“ jau dabar persvarsto savo infliacijos prognozę iš 3,5 proc. į didesniąją pusę, o recesijos tikimybę – nuo 20 proc iki 35 proc. Iš pradžių banko analitikai numatė vidutinį 15 proc. muitų tarifą, tačiau dabar, priklausomai nuo skaičiavimo metodo, jis sieks apie 23 proc.

Vienbalsio palaikymo D. Trumpas nejaučia ir namuose. Jo prekybos patarėjas Peteris Navarro palaiko vienodus muitus – tokius, kokie dabar įvedami bazinio muito forma. Jis neseniai teigė, kad tai galėtų atnešti kelis šimtus milijardų dolerių per metus, kurie būtų panaudoti pajamų mokesčiams mažinti.

Kevinas Hassettas, Baltųjų rūmų Nacionalinės ekonomikos tarybos vadovas, anksčiau žinomas kaip laisvosios prekybos šalininkas, palaiko vadinamuosius atsakomuosius muitus. Esą kelios šalys jau kreipėsi į Vašingtono Vyriausybę ir pasiūlė sumažinti savo muitus, jei būtų atleistos nuo D. Trumpo naujų muitų. K. Hassettas akivaizdžiai tikisi, kad atsakomųjų muitų grėsmė ilgainiui gali net sumažinti pasaulinius muitus. Tačiau tai reikštų, kad būtų prarasti ir valstybės pajamų srautai, kuriuos D. Trumpas nori gauti.

Formulė: logiška ar absurdiška?

D. Trumpo administracija paskelbė formulę, pagal kurią apskaičiuojami šalių muitai. Ji remiasi dvišaliu prekybos deficitu, bet ekonomistai teigia, kad toks požiūris – ekonomiškai nepagrįstas.

Anot Nobelio premijos laureato ekonomisto Paulo Krugmano, ekspertai apie dvišalio prekybos deficito reikšmę „nesvarstytų nė dešimt sekundžių“. Dvišalis deficitas neatskleidžia platesnio ekonominio konteksto.

Muitų formulės paieškojo „Financial Times“ žurnalistai. Jų teigimu, Baltieji rūmai ir jų rinktinė prekybos tyrėjų komanda paėmė JAV prekių prekybos deficitą su bet kuria konkrečia šalimi, padalijo jį iš bendro iš tos šalies importuojamų prekių kiekio, sumažino tą procentą per pusę – ir išėjo JAV „abipusis“ muito tarifas.

Leidinys pateikia Bangladešo pavyzdį. JAV importavo 8,4 mlrd. dolerių vertės prekių iš Bangladešo 2024 m., todėl su šia šalimi susidarė 6,2 mlrd. dolerių prekybos deficitas. 6,2 padalyti iš 8,4 yra 0,738. Baltieji rūmai teigia, kad šalis JAV „apmokestino“ 74 proc. „muitais“, „įskaitant valiutos manipuliavimą ir prekybos barjerus“.

Tai, kad JAV importuoja daug prekių, kurių neturi dėl geografinių priežasčių, formulės išmąstytojai ignoruoja. Kai kas atrodo tiesiog absurdiškai – Dramblio Kaulo Krantui būtų taikomas 21 proc. muitas, nors šalis yra per skurdi, kad pirktų daug prekių iš JAV, tačiau turi prekybos perteklių tik todėl, kad yra didžiausia pasaulyje kakavos gamintoja.

„Skaičiai [šalių muitams] buvo apskaičiuoti Ekonominių patarėjų tarybos [...] remiantis koncepcija, kad prekybos deficitas, kurį turime su bet kuria šalimi, yra visų prekybos praktikų, visų sukčiavimų suma“, – „New York Post“ citavo neįvardytą Baltųjų rūmų pareigūną.

Kad pademonstruotų, kodėl D. Trumpo rūpestis dėl dvišalio prekybos deficito yra iš esmės klaidingas, ekonomistai pateikia palyginimą iš kasdienio gyvenimo: kiekvienas žmogus turi „prekybos deficitą“ su savo prekybos centru, nes ten perka maistą ir kitas prekes, o prekybos centras iš kliento nieko neperka (nebent tas klientas atsitiktinai yra darbuotojas, gaunantis atlyginimą).

Niekas rimtai nemano, kad tai savaime yra problema. Pirkėjai uždirba pajamų kitose vietose atlikdami darbą ir dalį jų išleidžia apsipirkdami. Lemiamas yra ne dvišalis santykis tarp kliento ir prekybos centro, bet ar pirkėjas ilgainiui gali padengti visas savo išlaidas visomis savo pajamomis.

Šį palyginimą galima pritaikyti ir šalims. Svarbu ne dvišalio prekybos deficito klausimas, o bendras prekybos deficitas ar perteklius. Net ir tada, pasak D. Krugmano, neaišku, ar tai iš tiesų yra problema JAV. Esą, jei šalies ekonomika išgyventų depresiją, tai būtų problema, bet dabar taip nėra.

Kaip elgsis ES?

ES šiuo metu svarsto keturis galimus atsakymo būdus. Pirmasis – derybų kelias. Tačiau ankstesnės pastangos nebuvo sėkmingos, o D. Trumpas net nesutiko priimti Europos Komisijos (EK) pirmininkės. ES komisaras Marošas Šefčovičius neseniai lankėsi Vašingtone, bet nieko nepasiekė.

Antrasis – atsakomieji muitai konkrečioms prekėms. Tai galėtų būti muitai viskiui, motociklams „Harley-Davidson“ ir žemės ūkio produktams, ypač tiems, kurie paveiktų fermerius – svarbią respublikono prezidento rinkėjų grupę.

Tik prie darbo stalo ES nėra tokia vieninga, kaip mėgina atrodyti. Pavyzdžiui, kai Briuselis planavo muitus viskiui, D. Trumpas atsakydamas pagrasino 200 proc. muitais vynui ir šampanui. Italija ir Prancūzija buvo sukrėstos ir staiga pradėjo pasisakyti prieš per griežtą atsaką.

Trečiasis – universalūs muitai visoms JAV prekėms. Briuselio ekspertų grupė „Bruegel“ siūlo Europai atsakyti muitais visam JAV importui, išskyrus tas prekes, nuo kurių ES itin priklauso.

EK jau sukūrė šiam tikslui teisinį pagrindą. Maždaug prieš metus įsigaliojo vadinamoji Priemonė prieš prievartos veiksmus – ES teisinis įrankis, skirtas apsaugoti ES nuo ekonominio spaudimo iš trečiųjų šalių. Su šia „prekybos bazooka“, kaip ją vadina Briuselyje, ES galėtų greitai ir nustatytais etapais reaguoti į kitų šalių muitus.

Ketvirtoji galimybė – nukreipti dėmesį į JAV technologijų sektorių. Galimos griežtesnės duomenų apsaugos ar neteisėto turinio platinimo taisyklės. Be to, ES galėtų reikalauti daugiau informacijos apie algoritmus, apriboti reklamą socialiniuose tinkluose arba įvesti skaitmeninį mokestį.

Ekspertai taip pat laiko JAV finansų sektorių perspektyviu taikiniu. Griežtesni reikalavimai ar specialūs mokesčiai JAV bankams, draudimo bendrovėms ir turto valdytojams, anot jų, galėtų padaryti didelę ekonominę žalą.

Prekybos karo padariniai

Prekybos karas gali turėti rimtų padarinių Europos ekonomikai. „Deutsche Bank“ analitikai mano, kad ES galėtų paskelbti muitų už 100 mlrd. eurų JAV importui „nesukeldama reikšmingų ekonominių sunkumų Europos įmonėms ar vartotojams“.

Niekas rimtai nemano, kad tai savaime yra problema. Pirkėjai uždirba pajamų kitose vietose atlikdami darbą ir dalį jų išleidžia apsipirkdami.

Be to, Komisija susirūpinusi dėl prekių, kurios dėl naujų JAV muitų neberas pirkėjų Amerikos rinkoje. Ypač nerimą kelia Kinija – jos prekėms dabar bus taikomas 54 proc. muitas. „Mes atidžiai stebėsime netiesioginį šių muitų poveikį, nes negalime absorbuoti pasaulinių perteklinių pajėgumų ir netoleruosime dempingo mūsų rinkose“, – perspėjo U. von der Leyen.

JAV duomenimis, praėjusiais metais į JAV buvo eksportuota 784 889 Europos automobiliai, iš kurių dauguma pagaminti Vokietijoje. Jungtinės Karalystės (JK) Viešosios politikos tyrimų instituto skaičiavimu, dėl to gali būti prarasta iki 25 tūkst. darbo JK automobilių pramonėje.

Tiesa, importui iš šios šalies D. Trumpas nustatė minimalų 10 proc. muitą. Anot britų prekybos eksperto Davido Henigo, tai mažai ką turi bendra su susitarimais, draugiškumu ar netarifinėmis kliūtimis. Tiesiog JK eksportuoja gerokai mažiau prekių į JAV palyginti su ES, o JK ir JAV prekybos balansas – maždaug subalansuotas. Nepaisant optimistinio skaičiaus tarifų lentelėje, JK pajus skaudžių padarinių. JAV yra didžiausia monarchijos eksporto rinka – britų įmonės eksportuoja prekių maždaug už 60 mlrd. svarų.

Grįžo bumerangas

D. Trumpo sukelta suirutė tapo eiliniu pretekstu diskusijoms, kodėl, nepaisant daugybės ekonomistų argumentų už laisvąją prekybą, šalys apskritai renkasi tam tikrą protekcionizmą.

Pirmiausia, dėl perskirstymo konfliktų. Nors laisvoji prekyba ir globalizacija didina bendrą gerovę, ji savaime nepadaro kiekvieno turtingesnio. Kai kurie žmonės praranda darbą ir neranda naujo, kai jų įmonės perkelia darbo vietas į užsienį arba žlunga konkuruodamos su užsienio konkurentais. Jei šie žmonės negauna savotiškos kompensacijos iš bendro gerovės augimo, jiems iš tiesų sekasi blogiau.

Antra, dėl senų pramonės šakų ir struktūrinių pokyčių. Prekyba daugeliui įmonių ir sektorių atveria naujų pardavimo rinkų, didina jų pelningumą ir kuria darbo vietas. Tačiau kiti sektoriai ar įmonės nukenčia, nes negali konkuruoti su užsienio tiekėjais.

Trečia, dėl saugumo interesų. Be ekonominių, į prekybos politiką įeina ir geostrateginiai aspektai. Pvz., vyriausybės tiksliai kontroliuoja ginklų pardavimą. Be to, yra prekių, dėl kurių daugelis šalių tiesiog nenori būti priklausomos nuo užsienio ir rizikuoti tapti diplomatinio šantažo aukomis. Bene geriausias tokių pavyzdžių – maisto prekės, dėl kurių žemės ūkio sektorius gali būti reikšmingai subsidijuojamas.

JAV muitus galima vadinti ne tik klaida, bet ir reakcija į klaidą. Prieš ketvirtį amžiaus JAV prezidentas Billas Clintonas sakė, kad globalizacijos neįmanoma nei sustabdyti, nei panaikinti. „Tai ekonominis gamtos jėgos, kaip vėjas ar vanduo, atitikmuo. Mes galime naudoti vėją burėms išpūsti. Galime naudoti vandenį energijai gaminti. Galime sunkiai dirbti, kad apsaugotume žmones ir turtą nuo audrų ir potvynių. Tačiau nėra prasmės neigti vėjo ar vandens egzistavimo arba bandyti juos pašalinti“, – sakė jis.

Būtent Vašingtonas ir neįdėjo pakankamai pastangų, kad apsaugotų žmones nuo metaforinių globalizacijos audrų. Vadinamojoje JAV rūdžių juostoje griuvo ištisi miestai, nes kalnakasyba ir sunkioji pramonė, vėliau ir kitos pramonės šakos, persikėlė į pigesnes šalis. D. Trumpo rinkimų sėkmė glaudžiai susijusi su šiuo nuosmukiu. Šie rinkėjai kadaise viltis siejo su Ronaldu Reaganu, vėliau – su B. Clintonu ir Baraku Obama. Jie kiekvieną kartą nusivildavo.

Globalizacija suteikė platesnėms pasaulio dalims iki tol nematytų vartojimo galimybių, tačiau ji ignoruoja faktą, kad gerovė buvo paskirstyta netolygiai. Visame pasaulyje stebimas dešiniojo populizmo stiprėjimas ypač didelis ten, kur žmonės prarado daugiausia socialinio saugumo ir ateities perspektyvų.

Ironiška, kad būtent respublikonas D. Trumpas šiandien laimi naudodamasis neigiamais globalizacijos efektais, kuriuos jo partija skatino.