Eksas Provanse, arba Polio Sezano pėdomis

Prisiklausiusi savo draugų skandinavų postringavimų apie Eksą (Aix-en-Provance) Prancūzijoje, jo savitą dvasią ir grožį, nutariau ir aš savaitgalį praleisti šiame pietų Prancūzijos mieste, ypač išreklamuotame praėjusiais metais, švenčiant šimtąsias garsaus čia gimusio ir gyvenusio tapytojo, tituluojamo modernizmo tėvu, Polio Sezano (1839-1906) mirties metines.

Naudingas žemėlapis

Negaliu pasakyti, kad esu didelė Sezano gerbėja, tačiau viešbutyje į rankas paėmusi miestelio žemėlapį, ant kurio puikavosi užrašas „Sezano pėdomis. Eksas. Įkvėpimo šaltinis“, – tikrai apsidžiaugiau. Mat mano pirmieji vaizdai, pamatyti įvažiuojant į išliaupsintą Eksą, labiau priminė Šilutę nei romantišką pietų Prancūzijos miestelį.

Tad papildomas įkvėpimas tikrai ne pro šalį, ypač kai oro temperatūra per trisdešimt laipsnių, o mieste – nei upės, nei tvenkinio atsigaivinti nėra...

Žemėlapis išties buvo puikus – jame sužymėtos visos su Poliu Sezanu susijusios miestelio vietos: nuo namo, kur jis gimė, kavinių, kur laiką leido su draugu, vėliau žymiu rašytoju Emiliu Zolia, iki katedros, kur vyko jo laidotuvės.

Žemėlapis suintrigavo, tad nutariau pažaisti ir pabandyti surasti visus 34 žemėlapyje pažymėtus taškus. Sunku neturėtų būti, pamaniau, tuo labiau, kad Ekso senamiestis tikrai nedidukas...

Katedra

Savo pažintį su Sezano gimtuoju miestu pradedu šiaurinėje jo dalyje. Pirmas pažymėtas objektas - Teisės fakultetas, kuriame 1858-1859 metais labai nenoriai Sezanas studijavo teisę, bet kurio sužavėtas tapybos taip ir nebaigė. Jam pritrūko vos vienerių metų teisininko licencijai gauti.

Dabar šiame pastate - Politinių mokslų institutas, viena iš nemažo skaičiaus Ekso aukštųjų mokyklų, padėjusių Sezano gimtinei pelnyti universitetinio miesto statusą (Ekse mokosi apie 40000 jaunuolių).

Priešais buvusį Teisės fakultetą – Saint-Saveur katedra, architektūrinių stilių (romaniškojo, gotikinio, renesanso ir baroko) kratinys, atspindintis ilgą šio pastato statybos ir gyvavimo istoriją.

Katedra buvo statoma ir perstatoma nuo penkto iki aštuoniolikto amžiaus. Lauke pliekia karštis, tad su malonumu neriu į vidų. Šventyklos vėsa ramina, o vidinė erdvė tikrai daro įspūdį, ypač – vidinis kiemelis, kurio didžiausia puošmena – dvieilė kolonada, padabinta keistomis mitinių gyvūnų skulptūromis. Mažasis Sezanas su šeima ne kartą lankėsi šioje bažnyčioje. Beje, būtent čia 1854 metų birželį buvo krikštyta jo antroji sesuo Roza, o 1906 metų spalio 24 dieną 10 valandą ryto į paskutinę kelionę anapilin buvo palydėtas ir pats tapytojas.

Šeštadienio turgūs

Paakinta mano pirmosios sėkmės „orientacinio sporto Ekse“ varžybose, leidžiuosi link Hotel de Ville (pažodžiui „miesto viešbutis“ - taip keistai Prancūzijoje vadinasi savivaldybės), įspūdingo septyniolikto amžiaus pastato, kuriame, be kitų dokumentų, saugomi ir Polio Sezano gimimo bei mirties liudijimai, jo santuokos su Hortenzija Fiquet, įvykusios 1986 metų balandžio 28d., liudijimas.

Šalia Hotel de Ville – varpinės bokštas, kuriame įrengtas astrologinis laikrodis su kiekvienu metų laiku besikeičiančiomis figūromis. Aikštėje šurmuliuoja gėlių turgus, už posūkio peraugantis į vaisių ir daržovių turgų. Šios šeštadieninės miestelio „puošmenos“ darniai įsilieja į miesto peizažą ir galėtų būti puikiu įkvėpimo šaltiniu pačiam Sezanui, ko negalėčiau pasakyti apie kitoje senamiesčio aikštėje įkurdintą žuvų turgų. Jūros gėrybės čia šaldytuvuose atvežamos iš Marselio ir „eksponuojamos“ ant ledo gabaliukų. Gal kam ir gražu, bet romantiškos Ekso langinės bei šalia esančios prabangios parduotuvėlės ir žuvų kvapas, kurio spiginant trisdešimt laipsnių karščiui tikrai neišvengsi, man nesiderina...

Išblėsusi praeitis

Kiti du punktai mano žemėlapyje – buvęs tapytojo tėvo Lui Augiusto bankas (kuriame vienus metus dirbo ir Polis) ir jo šeimos namas, kuriame Sezanai gyveno nuo 1844 iki 1850 m. Ir vieno, ir kito tenka gerokai paieškoti, nes nė vienas iš pastatų nepažymėtas jokiu ženklu. Buvusio banko pirmame aukšte dabar įrengta azijietiškų rūbų parduotuvė, o buvęs Sezano šeimos namas, niekuo neišsiskiriantis iš aplinkinių, dabar savyje talpina virtuvės reikmenų krautuvę.

Kiek nusivylusi šiais „objektais“ nutariu surasti namą, kuriame gimė Polis Sezanas. Einu visiškai tuščia Operos gatvele ir ieškau 28 numerio. Išties randu jį. Ant geltono pastato, kurio dabartinės paskirties taip ir neišsiaiškinu, puikuojasi užrašas, kad čia gimė tapytojas Polis Sezanas. Jokio širdies virpesio nepajuntu, tik nuovargį nuo karščio. Tačiau, trokšdama įspūdžių, nutariu pabandyti surasti buvusią meno mokyklą, kurioje Sezanas 1857-1862 metais mokėsi piešimo įgūdžių ir kur dabar įkurtas Granet muziejus, kuriame eksponuojama 18 tapytojo darbų.

Šiaip ne taip muziejų aš randu, tačiau ant jo durų pakabintas baltas popieriaus lapas su užrašu, kad šiandien muziejus nedirba... Nedirba tai nedirba. Laikas leistis į Cours Mirabeau, garsiąją Ekso alėją, dar vadinamą pietų Elizėjaus laukais...

Mirabeau alėjoje

Platanais apaugusi Mirabeau alėja, nutiesta dar 1649 m. – jau keli šimtmečiai yra pagrindinė miestelio promenada. Vienoje jos pusėje įsikūrusios kavinės, o kitoje – įvairūs biurai. Name, pažymėtame 55 numeriu, kurį laiką gyveno Sezano šeima, o pirmame aukšte veikė Sezano tėvo kepurių ir skrybėlių parduotuvė (iki Lui Augiustui tampant bankininku). Pastate šalimais – garsioji kavinė „Cafe des deux garcons“, įkurta 1792 metais ir pavadinta dviejų padavėjų, kurie ją įsigijo 1840 metais, vardu. Pats laikas joje atsigaivinti vietinio vyno taure ir pagerbti čia dažnai besilankiusį Sezaną.

Nežinau, kokia atmosfera čia vyravo tapytojo gyvenimo laikotarpiu, bet dabar aptarnavimas tikrai ne aukščiausios klasės. Atsainus padavėjas, atrodo, nekenčia visų klientų ir aptarnauja taip vangiai, kad kantrybė gali trūkti net pačiam nereikliausiam lankytojui. Slogaus įspūdžio nenustelbia nei garsi kavinės praeitis, nei čia apsilankiusių garsenybių, tokių kaip Piaf, Pikaso ar Čerčilis, vardai.

Stebiu margą praeivių būrį, atvažiavusį į Eksą ne tiek dėl Sezano, kiek dėl prabangių parduotuvių bei gero „shopingo“ galimybių, ir pagaunu save svarstant: „Ką gi Ekse tokio patyrė ar pamatė mano draugai skandinavai, ko nesugebėjau pamatyti aš?“

Nusivylusi dėl nepasiteisinusių lūkesčių, o gal tiesiog iškamuota karščio, nutariu nutraukti Sezano pėdsakų paieškas ir likusią savaitgalio dalį praleisti šimtamečių medžių ūksmėje paskendusioje „Villa Gallici“, tikroje komforto oazėje, leidžiančioje atgaivinti tiek kūną, tiek sielą.