Praėjusių metų pabaigoje pastebėti sisteminių problemų Rusijos ekonomikoje ir armijoje ženklai, pokyčiai Kremliaus pozicijoje derybose su JAV ir net gana rimtai svarstyta, kad rusų elito grupuotės ruošia kandidatą pakeisti V. Putiną.
Prahos Karolio universiteto dėstytojas Aleksandras Morozovas ragina nedaryti skubotų išvadų ir nesidžiaugti anksčiau laiko, tačiau taip pat pažymi, kad jei šių metų pradžioje situacija Rusijoje iš esmės primena pernykštę, tai yra, gana stabilią, tai, mėnesiams bėgant, V. Putinas susidurs su vis didesniais iššūkiais. Diktatorius eina per minų lauką, kuriame kuo toliau – tuo daugiau ir vis pavojingesnių užtaisų.
– Pačioje šių metų pradžioje stebėjome įdomų pokytį, kai V. Putino derybininkų komandoje nebeliko „istorikų“ ir „verslininkų“, o juos pakeitė karinėse derybose pasikaustę GRU karininkai. Rusija keičia derybų taktiką?
– Pasikeitė delegacijos sudėtis, bet ne Rusijos siekiai. Pirma, manau, kad V. Putinas toliau mėgins vilkinti derybas. Antra, kariškių dominavimas delegacijoje greičiausiai yra signalas arba deklaracija, kad Rusija neketina nusileisti teritorijų klausimu. Mažų mažiausiai, siekti visiško Ukrainos pasitraukimo iš Donbaso, o galbūt net reikalauti daugiau, pavyzdžiui, Zaporižios ir Chersono sričių.
Kitaip tariant, V. Putinas sako, kad Ukraina ir privalo nusileisti teritorijų klausimu ir jei ji taip padarys, tai štai jums ne „istorikai“, o tikri derybininkai, patyrę demarkacinių linijų braižytojai.
Yra ir dar vienas aspektas. Kremliui labai svarbu sudaryti vaizdą, kad „Ankoridžo dvasia“ vis dar gyva, kad su JAV esą palaikomi artimi santykiai. Tačiau tai, kaip sutartinai sąjungininkai rengė dokumentus deryboms praėjusių metų pabaigoje, Kremliui signalizavo, kad apie tos „dvasios“ gyvumą kalbėti tuoj nebesigaus, todėl reikia kažką keisti iš savo pusės.
– Beveik visus praėjusius Donaldas Trumpas daug kartų skaudžiai smūgiavo Rusijai: sankcijos naftos kompanijoms, spaudimas rusišką naftą perkančioms valstybėms, vieno artimiausių Rusijos sąjungininko Nicolaso Maduro nuvertimas, „šešėlinio laivyno“ tanklaivių perėmimai… Kažkaip net juokinga kalbėti apie „Ankoridžo dvasią“.
– Sutinku, „Ankoridžo dvasia“ dingo dar praėjusių metų antroje pusėje. Be to, Kremlių labai neramina ir erzina D. Trumpo nenuspėjamumas. Gal tai tikrai reiškia, kad Rusija pasirengusi keisti derybinę poziciją, tačiau tai patvirtinančių faktų šiandien tiesiog nėra, todėl tenka daryti išvadą, kad Maskva laikosi ir ketina toliau laikytis tos pačios retorikos. Tuoj vyks nauji derybų raundai – tada ir pamatysime.
Europa tikrai bijo, kad ją ekonomiškai gali uždusinti JAV ir Kinijos superekonomikos.
– D. Trumpas visus metus rodė, kad tik jo norai ir reikalavimai svarbūs derybose, o pavyzdžiui europiečių balsas čia visai niekam neįdomus. Arogantišką pozą Europos atžvilgiu demonstravo ir Rusija, o galiausiai net ir Volodymyras Zelenskis Davoso forume pažėrė europiečiams netikėtai griežtos kritikos. Europos balsas šiose derybose dar vis svarbus?
– Europos vaidmuo lieka labai svarbus. Man atrodo, galime teigti, kad jei ne europiečių įsikišimas rengiant derybines pozicijas 2025-ųjų pabaigoje, apskritai neaišku, ką į derybas būtų atsinešę amerikiečiai. Be to, Europa toliau tvirtina didelius finansinės pagalbos Ukrainai paketus, o tai labai svarbu Ukrainai. Kyjivas gi savo ruožtu skatina pagrindinį savo sąjungininką sparčiau ginkluotis ir investuoti į šiuolaikinio karo priemones.
Be kita ko, Davosas parodė, kad nemažai Europos lyderių vis dar yra pasimetę dėl D. Trumpo elgsenos. Iš kitos pusės, matome, kad Europa persigrupuoja, telkiasi. Taip, norėtųsi, kad tai vyktų greičiau, bet faktas, kad tai bent jau vyksta.
– Suprantama, kad europiečiai pasipiktinę itin tiesmuka kritika iš Vašingtono, bet gal kartais reikėtų mažiau piktintis, o labiau įsiklausyti? Pavyzdžiui, iždo sekretoriaus Scotto Bessento žodžiai, kad JAV spaudžia Indiją dėl rusiškos naftos, o Europa mielai perka iš tos naftos pagamintą indišką benziną, nėra tuščiažodžiavimas, o tikrai nemalonus, bet teisingas priekaištas.
– Tokia problema Europoje yra tikra ir rimta. Čia matome tam tikrą dvilypumą, kai visi Europos lyderiai remia Ukrainą ir tai neabejotina, bet tuo pat metu stengiasi nepykdyti savo rinkėjų, nekenkti savo ekonomikoms, nes Europa tikrai bijo, kad ją ekonomiškai gali uždusinti JAV ir Kinijos superekonomikos. Šiame kontekste reikia suprasti, kad Vašingtonui ir Pekinui Rusijos rinkos praradimas mažai ką reiškia, o europiečiams net labai daug. Ir taip, tenka sutikti, kad Europa metų metais neklausė įspėjimų dėl priklausomybės nuo Rusijos, bet yra kaip yra. Paprastai tariant, europiečiai daro ką gali, esamomis aplinkybėmis.
Problemos tik kaupiasi visose mano išvardintose srityse, o jas dar lydi vis garsiau Rusijoje skambantis klausimas: kur karo rezultatai?
– Ekonomistai paprastai nuosaikiai vertina Rusijos ekonomikos perspektyvas, nes ji tikrai parodė gerą pasirengimą ir atsparumą sankcijoms, tačiau praėjusių metų pabaigoje įvyko labai įdomus dalykas – Maskva pradėjo fiziškai išpardavinėti aukso rezervus, kas leidžia įtarti labai rimtas bėdas, lydimas sunkumų fronte, kai ims trūkti kareivių ir technikos. Kokia jūsų prognozė šiems metams?
– Mano vertinimu, V. Putinas turi išteklių dar 8 – 10 mėnesių, o vėliau, norėdamas tęsti karą, jis turės imtis „nepaprastųjų priemonių“. Todėl manau, kad artimiausią pusmetį V. Putinas iš savo valdinių vis griežčiau reikalaus rezultatų fronte – „specialiosios karinės operacijos“ tikslų pasiekimo. O kas bus vėliau, jau nežinia. Aukso pardavimas yra aiškus ankstyvas „skambutis“. Manau, kad 2026 m. Rusija susidurs su keletu ekonominių iššūkių, kurių kiekvienas atskirai nėra pražūtingas, bet jų kombinacija gali duoti labai netikėtų rezultatų. Turiu omenyje tai, kad Centrinis bankas akivaizdžiai nepajėgus stabdyti infliaciją – kainos auga, gyventojai skursta. Antra – valstybinės korporacijos stabdo investicines programas, o tai reiškia, kad regionai ir jų gubernatoriai praras bene svarbiausią pinigų šaltinį. Trečia, vyriausybė vis sunkiau tvarkosi su biudžeto deficito augimu, o V. Putinas vis labiau kišasi į ekonominę politiką ir taip tik mažina jos efektyvumą. Ir galiausiai ketvirta, drakoniški interneto laisvės ribojimai ne tik erzina gyventojus, bet ir kenkia ekonomikai, nes masė smulkaus ir vidutinio verslo tiesiogiai priklauso nuo galimybės veikti internete – daugybė žmonių gali prarasti pragyvenimo šaltinį.
Problemos tik kaupiasi visose mano išvardintose srityse, o jas dar lydi vis garsiau Rusijoje skambantis klausimas: kur karo rezultatai? Praėjo keturi metai, o nei vienas iš karo pradžioje skelbtų tikslų nepasiektas ir žmonės ima burbėti. Tuo metu Kremlius jiems neturi ką atsakyti, išskyrus kaip grasinti bausmėmis už šio karo trukmės palyginimą su Antruoju pasauliniu. Be to, D. Trumpo „optimizmas“ pernai metų pradžioje ir daugybei rusų suteikė vilčių, kad karas greitai baigsis, bet pasirodė, kad ne ir žmonės dar labiau nusivylė.
Žodžiu, manau, kad visi šie veiksniai rudeniop gali išsilieti didelėmis problemomis V. Putinui.
– Pernai taip pat spekuliuota apie „netikėtą“ artimo V. Putino bendražygio Dmitrijaus Kozako atvirą kritiką karui, esą tai ženklas, kad Rusijos elitas ruošiasi nuversti V. Putiną ir pakeisti jį Vakarams gražiai atrodančiu režimo atstovu. Manote, tai tikėtina?
– Ne, netikiu tuo visiškai. Buvo Jevgenijaus Prigožino maištas, sukėlęs daug baimės Kremliuje, bet tai buvo seniai, o šiandien nematau jokių ženklų, kad Maskvoje būtų grupuotė, norinti nuversti V. Putiną. Teoriškai, tokia galimybė visada yra, bet praktiškai jokių požymių nematau. Galiu sutikti, kad elito grupių nerimas auga – per pastaruosius porą metų „netikėtai“ mirė arba buvo suimti dešimtys aukšto rango valdininkų ir kariškių. Represijos iš tiesų persikėlė nuo „masių“ ant „elitų“. Galbūt aš kažko nematau, bet na nematau to, kad elito grupuočių kantrybės taurė būtų dėl to perpildyta. Žinoma, daug kas priklauso nuo karo eigos ir jo rezultatų. Jei V. Putinas sėkmingai išsisuks derybose, viskas bus pateikta, kaip pergalė ir niekam nekils net minčių apie jo nuvertimą.
„Sprogimas“ labiau tikėtinas ne Čečėnijoje, o Dagestane, Buriatijoje, Baškirijoje ir Tolimųjų Rytų regionuose.
– Taip pat aktyviai aptarinėjimas Čečėnijos veiksnys. Esą Ramzano Kadyrovo sveikatos būklė jau visai bloga ir dėl jo posto gali kilti tikras karas tarp Čečėnijos klanų, beje valdančių didelius pinigus ir turinčių daugiatūkstantines gerai ginkluotas kariaunas. Jei taip įvyktų, chaosas Kaukaze galėtų tapti lemtingu smūgiu Kremliui?
– Ir taip ir ne. Tiksliau, nemanau, kad toks smūgis gali atskrieti iš Čečėnijos. FSB įtaka ten galinga ir valdžios „paveldėjimo procesas turėtų vykti sklandžiai, nebent FSB norėtų sukelti klanų karą, o jie to daryti nenori. Gali būti, kad tokias spekuliacijas, kai reikia, kursto net pati Kremliaus propaganda ir pats R. Kadyrovas.
Tačiau noriu pabrėžti, kad tokio pobūdžio grėsmės Kremliui tikrai gali kilti ir jos būtų labai pavojingos. Tik „sprogimas“ labiau tikėtinas ne Čečėnijoje, o Dagestane, Buriatijoje, Baškirijoje ir Tolimųjų Rytų regionuose. Pastarųjų penkių metų patirtis rodo, kad būtent šiuose regionuose labai staigiai gali kilti masiniai neramumai. Kai kuriais atvejais, Maskvai net teko siųsti ten „specnazą“, nes vietos valdžia pasirodė bejėgė prieš stichinius protestus. Tai štai, „sprogimo“ šiuose teritorijose tikimybė šiemet labai išaugusi ir jei „sprogimas“ įvyktų, klausimas, ką V. Putinas laimėjo Ukrainoje, niekam neberūpėtų. Sudėkime tokias rizikas su nuolat prastėjančia ekonomine situacija ir metų pabaigoje galima laukti labai įdomių įvykių, kurių padariniai būtų potencialiai katastrofiški.
