Tenka pripažinti, kad gynyba realiai rūpinasi arčiausiai Rusijos esančios Aljanso narės, o likusios valstybės duoda pažadus, kad pamalonintų JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Kitaip tariant, Vakarų ir Pietų Europa labiau bijo D. Trumpo, nei Vladimiro Putino. Tai savo ruožtu gali išvirsti į situaciją, kai kariniu požiūriu turėsime „dvi Europas“ – viena kurių rūpinasi žemyno saugumu, o kita tik imituoja tokį rūpestį.

Kas laukia ateityje ir kuriuo keliu pasuks svarbiausia Lietuvos gynybos partnerė – Vokietija – pokalbyje su Potsdamo universiteto docentu dr. Christianu E. Riecku.

– Prieš kelis mėnesius D. Trumpas sakė, kad kitų šalių vadovai noriai bučiuos jam užpakalį. Europa vienu balsu piktinosi, kad to niekada nebus, bet Hagoje surengė tikrą užpakalio bučiavimo fiestą. Kaip nuo vieno priėjome prie kito?

– Pavadinčiau tai ne užpakalio bučiavimo fiesta, o nuostabiu viešosios diplomatijos triuku, kurį atliko NATO generalinis sekretorius. Politinis diskursas pastaruoju metu degradavo visame pasaulyje, ypatingai užsienio politikoje ir tai yra D. Trumpo administracijos palikimas. Taigi, Hagoje matėme naują bendravimo stilių, kuris mums gali nepatikti, bet jo „magija“ veikia.

NATO nariai Europoje ėmė nerimauti dėl to, kiek JAV laikysis įsipareigojimų Aljansui ir mnau, kad europiečiai tikrai išsigando. Iš vienos pusės, pamatėme, kaip lengvai galima paveikti D. Trumpą, bet iš kitos pusės, negalime būti tikri, kiek tai realiai sustiprina jo įsipareigojimus NATO, nes dabartinės Vašingtono administracijos prioritetai greitai kinta, yra trumpalaikiai, o D. Trumpas pasiduoda vienas kitam prieštaraujantiems patarimams. Ir tai atsispindi JAV užsienio politikoje – nesimato vertybinio pagrindo ir net ilgalaikių interesų. 

Friedrichas Merzas ir jo komandos „vanagai“ judina Vokietiją teisinga linkme, bet turime pripažinti, kad jo koalicijos partneriai socialdemokratai yra nusiteikę daug mažiau „vanagiškai“.

– Pietų ir Vakarų Europos šalys labiau bijo D. Trumpo, nei V. Putino ir tai potencialiai gali tapti rimta problema NATO rytinio flango valstybėms gynybos stiprinimo kontekste. Visi sako, kad skirs daugiau pinigų gynybai, tačiau kam juos išleis? Ar nenutiks taip, kad lenkai, baltai ir šiauriečiai leis pinigus ginkluotei, o ispanai ar prancūzai nupirks daugiau kapučino aparatų karininkų klubams ir tai vis tiek formaliai skaitysis išlaidomis gynybai?

– Toks susirūpinimas yra ne be pagrindo. Aiškiai matome, kad pasiryžimas skirti pinigus gynybos stiprinimui labai stipriai susijęs su geografiniu artumu prie Rusijos ir karo Ukrainoje. Todėl tie patys ispanai nedega noru daug išlaidauti gynybos reikmėms. Arba kitas pavyzdys – Graikija, kuri gynybai išleidžia daug, bet nesirūpina dėl Rusijos. Jos gynybos politika sutelkta į Turkiją. Taip buvo visada, net ir Šaltojo karo metais. Taigi, tam tikra trintis tarp valstybių šiuo klausimu gali kilti ir dabar.

Taip pat yra ir jūsų paminėta problema – kaip ir kam valstybės išleis pinigus? Didesnės išlaidos nebūtinai reiškia didesnius pajėgumus ir taip, vieni gali pirkti tankus, o kiti – kapučino automatus. Europos pajėgumams šiandien trūksta labai daug ko. Apskritai, situacija gerėja, bet pagerėjimo greitis vėlgi susijęs su geografine padėtimi – arčiau Rusijos esančios valstybės dirba greičiau. Tai negerai, bet taip yra.

Matau teigiamų poslinkių valstybių pasirengime įsipareigoti Aljansui. Net ir nedidelės ir toli nuo Rusijos esančios valstybės pasirengusios skirti jėgas NATO priešakinio dislokavimo pajėgoms Rytų flange. Šiuo požiūriu sunkumų daug mažiau, nes daug mažiau šalių mėgina išvengti įsipareigojimų.

– Kurios valstybės mažiausiai ir kurios daugiausiai motyvuotos šiuo požiūriu? Kaip jūs minėjote, tai nepriklauso nuo valstybės dydžio. Net mažytis Liuksemburgas buvo atsiuntęs keliasdešimt karių į Rytinį flangą.

– Mažų valstybių tikrai nereikia nuvertinti. Taip, jos negali prisidėti gausiomis pajėgomis, bet svarbu išsigryninti, kuo tokios šalys gali geriausiai prisidėti prie bendrų NATO pajėgumų ir juos sustiprinti? Pavyzdžiui, Liuksemburgas yra svarbus žaidėjas, kai kalbame apie palydovinius pajėgumus, o čekai turi pajėgius dekontaminacijos dalinius. Taigi, kai kurios šalys gali duoti daug naudos srityse, kuriose „specializuojasi“. Žinoma, tai „specializacija“ neturi tapti pasiteisinimu, jei kažkurios Aljanso narės nuspręstų sutelkti visą dėmesį į kažkurią siaurą sritį ir apleisti kitas. Didžiosios valstybės privalo turėtų visavertes stiprias pajėgas, nes būtent šios valstybės turi būti Aljanso stuburu.

Christianas E. Rieckas / Asmeninio arch. nuotr.

– Taigi, mūsų regionas augina raumenis, o ką toliau darys toli nuo Rusijos esančios didelės valstybės, kaip Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Ispanija? Realiai stiprins pajėgumus ar tik imituos procesą?

– Jei taip galima išsireikšti, šios šalys bus labiau imituojančioje pusėje, tačiau darys tai mažiau, nei darė anksčiau. Požiūris į Rusiją labai pasikeitė visose NATO šalyse, nebent neskaitant Roberto Fico Slovakijoje. NATO vadavietei gerai sekasi užtikrinti net ir toliausiai nuo Rusijos esančių valstybių įsitraukimą Rytų flange. Juk netgi Portugalijos lėktuvai budi virš Baltijos. Taigi, NATO refleksai veikia, bet jūs taip pat esate teisus, sakydamas, kad toliau nuo Rusijos nutolusias šalis bus sunku įtikinti nuosekliai didinti pajėgumus. 

Sąjungininkai pademonstravo D. Trumpui, kad nori stiprinti gynybą ir tikiuosi, kad Vašingtonas labiau kreips dėmesį ir labiau skatins kitus sekti „pavyzdinėmis“ valstybėmis, kaip pavyzdžiui Lenkija, kuri įrodo didiesiems partneriams Vakaruose, kiek daug galima pasiekti per trumpą laiką.

– Pirmieji vokiečių brigados elementai jau Lietuvoje ir mes tuo labai džiaugiamės, tačiau kur link judės Vokietijos gynyba bendrąja prasme – link „imitatorių“ ar „darbininkų“?

– Friedrichas Merzas ir jo komandos „vanagai“ judina Vokietiją teisinga linkme, bet turime pripažinti, kad jo koalicijos partneriai socialdemokratai yra nusiteikę daug mažiau „vanagiškai“. Kancleris jau suprato, kad daugiau pinigų gynybai gaus tik tuo atveju, jei skirs daugiau pinigų kitiems dalykams – infrastruktūrai, socialinėms reikmėms ir taip toliau. O tai reiškia, kad Vokietijai teks daugiau skolintis.

Manau, kad F. Merzas pasieks savo tikslus. Jis aiškiai parodė, kad ši vyriausybė yra smarkiai orientuota į užsienio politiką ir vidaus reikalai jos neužgoš. Taigi, jis tikrai investuos į gynybos klausimus daug politinio kapitalo, bet, žinoma, lieka klausimas, kaip sparčiai jam pavyks judėti į priekį? Taip pat lieka klausimas, kiek efektyviai bus panaudoti pinigai? Ar Bundesveras įgis visa tai, ko reikia efektyvesniam Rusijos atgrasymui? Ar bus užpildytos personalo spragos?

Tenka pripažinti, kad įtikinti vokiečius rinktis karinę tarnybą yra labai sunku. Mūsų visuomenė išmoko neteisingas Šaltojo karo pamokas ir prisiglaudus po JAV saugumo „skėčiu“, pacifizmas labai paplito. Tas pats juntama daugelyje Vakarų Europos valstybių, bet Vokietijoje labiausiai. Mūsų visuomenė tikrai yra „atitrūkusi“ nuo mūsų pačių kariuomenės. Po 2022 m. pokyčiai pajudėjo, bet procesas yra lėtas, nes kalbame apie giliai žmonių sąmonėje įsitvirtinusias kultūrines nuostatas.

Pavyzdžiui, privalomos karinės tarnybos grąžinimą palankiai vertina dauguma vokiečių, tik ne toje amžiaus grupėje, kuriai tektų tarnauti. Tai patvirtina idėją, kad šaukimas veikia tik kaip per kartas jungiamas konceptas – niekas nenori eiti tarnauti, bet tai vykdo kaip pareigą, kurią vykdė jų tėvai ir seneliai. Būtent tokia mąstysena reikalinga. Tokie pokyčiai vyksta lėtai, bet turime jų siekti, nes šaukimas yra vienintelis būdas ir gynybos ministras Borisas Pistorius tai jau pripažino ir dirba šia linkme.

– Ar ne laikas pradėti vokiečius „mokyti“, kad stipri kariuomenė ir stipri karinė tradicija yra pasididžiavimo, o ne gėdos objektas?

– Vokiečiai žiūri į karinę galią per Antrojo pasaulinio karo prizmę. Šaltojo karo metais Bundesveras siekė išsaugoti karinės tradicijos elementus, ypatingai senesnius, siekiančius XIX amžių. Tai visada buvo labai jautrus, probleminis klausimas, o po Šaltojo karo jis tapo dar problemiškesniu. Bent iš dalies taip yra todėl, kad 90-ųjų pradžioje Helmuto Kohlio vyriausybė pavertė Holokaustą vokiečių nacionalinės tapatybės dalimi. Visai neseniai, po labai ilgo laiko, Vokietijoje patvirtinta Veteranų diena ir šis klausimas buvo labai kontraversiškai sutiktas.

Vokiečių kareiviai prie tokio sutikimo nepratę ir net kiek dėl to susinepatoginę.

– Vokiečiai jaučia „istorinę kaltę“ prieš kitas tautas ir tai paaiškinama. Bet ar nevertėtų vokiečiams paaiškinti, kad realijos pasikeitė ir gana keistai atrodo, kai lietuviai elgiasi su vokiečių kareiviais daug palankiau ir pagarbiau, nei karių tautiečiai namie?

– Daug apie tai girdėjau. Vokiečių kareiviai prie tokio sutikimo nepratę ir net kiek dėl to susinepatoginę. Todėl manau, kad labai svarbu ir gerai, kad vokiečių brigados dislokavimas Lietuvoje yra nuolatinis. Tai reiškia, kad pas jus tarnaujantys kariai grįš namo, darys karjerą ir atneš į Bundesverą naują požiūrį į pačius save. Tikiuosi, kad su laiku tai teigiamai paveiks ne tik kariuomenę, bet ir visuomenę. Kaip visada, klausimas, kaip sparčiai tai vyks?

– Aptarėme europiečių mąstyseną, bet turime į situaciją pažvelgti ir rusų akimis, pabandyti suprasti jų požiūrį, nes tai lemia Maskvos agresyvumo lygį. Stebėdamas tai, kas šiandien vyksta Europoje, V. Putinas labiau gundosi agresijai ar priverstas savo ambicijas vertinti atsargiau? Europa jį atgraso ar gundo pulti?

– Pirmiausia, mus pačius apsunkina klausimas, kiek mes (europiečiai) tikime savo galimybėmis atgrasyti V. Putiną. Jei tuo netikime, keliame vidinę sumaištį, trukdančią planuoti tolesnius veiksmus. V. Putinas mums parodė, kad yra pasirengęs mokėti daug didesnę ekonominę kainą ir aukoti daug daugiau gyvybių, nei daugelis manė anksčiau. O tai jau atgraso europiečius, nes atgrasymas veikia į abi puses. Ką daryti? „Auginti raumenis“ ir tikėtis, kad padarysime pakankamai ir parodysime pakankamai valios, kad Rusija sustotų. Jei ji nepuls, reiškia atgrasymas suveikė ir mes elgėmės teisingai. Paradokslu, bet pacifistai tada bus dar labiau nepatenkinti ir tvirtins, kad be reikalo iššvaistėme krūvas pinigų gynybai – juk nieko neįvyko! Jie nesupranta, kad būtent taip ir veikia sėkmingas atgrasymas. Taigi, pasikartosiu, reikia raumenų ir jie turi būti ne popieriuje, o dislokuoti Rytų flange.