Vieni jį myli ir šlovina kaip didvyrį, kiti – nekenčia. Vieni džiaugiasi, kad pasaulyje nebėra dar vieno diktatoriaus, kiti gedi praradę tikrą lyderį. Ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro, nors ir prieštaringa, vis dėlto epochos asmenybė.

Spalvinga asmenybė

Daugiau kaip prieš pusę amžiaus marksizmo ir leninizmo idėjomis susižavėjęs jaunas revoliucionierius Kuboje įvykdė karinį perversmą, per kurį nuvertė lyg tol šalį valdžiusį Fulgencio Batistos režimą. 1959 m. sausį pergalingai įžengęs į Kubos sostinę Havaną 32 metų F.Castro tapo jauniausiu šalies vadovu Lotynų Amerikoje.

Tiesa, valdymo pabaigoje F.Castro vėl įėjo į istoriją – šį kartą kaip ilgiausiai kada nors kokią nors pasaulio valstybę valdęs žmogus, išskyrus monarchus, – jo valdymas Kuboje truko net 49 metus. Per tą laiką JAV pasikeitė net dešimt prezidentų.

Kad ir kur būtų, Kubos lyderis aršiai kritikavo "imperialistus", griežtai smerkė JAV politiką, palaikė glaudžius santykius su SSRS.

Jam vadovaujant Kubai – salai, esančiai vos už 150 km nuo JAV Floridos valstijos, 1961 m. buvo surengta amerikiečių remiama invazija Kiaulių įlankoje, o 1962 m. įvyko pasaulinio branduolinio konflikto vos nesukėlusi Kubos raketų krizė.

Dešimtmečius F.Castro buvo įkvėpimo ir paramos šaltinis revoliucionieriams nuo Lotynų Amerikos iki Afrikos. Jis išgyveno ne vieną pasikėsinimą į gyvybę, atrėmė JAV ekonominį embargą.

Vis dėlto laikas padarė savo – iš pradžių dėl sveikatos problemų F.Castro atsisakė valdžios, vėliau silpo, kol galiausiai jo gyvybė užgeso.

Atsidavęs socializmui

Fidelio atsidavimas socializmui buvo sunkiai pajudinamas – netgi tada, kai demokratijos banga nusirito per pasaulį, o Kinijos ir Vietnamo komunistiniai režimai pasviro į kapitalizmą, jis liko ištikimas savo idealams. Tiesa, kai 2014 m. gruodį jo brolis Raulis – Kubos lyderis – ir JAV prezidentas Barackas Obama  paskelbė, kad jie sieks atkurti 1961 m. nutrauktus Kubos ir JAV diplomatinius santykius, Fidelis po mėnesio tylos paskelbė laišką, kuriame lyg ir palaimino šį istorinį susitarimą su amžinu priešu.

Matyt, tokį sprendimą lėmė tai, kad F.Castro jau nebuvo toks galingas, koks buvo XX a. antrojoje pusėje.

Jis pradėjo silpti dar 2006 m. viduryje, kai dėl skrandžio ir žarnyno ligos buvo priverstas – iš pradžių laikinai, o po to visam laikui – perduoti prezidento įgaliojimus broliui Rauliui.

Tiesa, 190 cm ūgio revoliucijos lyderis dar ilgai neprarado savo maištingojo įvaizdžio, nors dėl šlubuojančios sveikatos net privalėjo mesti rūkyti savo pamėgtus cigarus "Cohiba".

Kelias į valdžią

Fidelis Alejandro Castro Ruzas – toks visas revoliucionieriaus vardas – gimė 1926 m. rugpjūčio 13 d. Rytų Kuboje, kur jo tėvas, imigrantas iš Ispanijos, iš pradžių samdė darbuotojus amerikiečių cukraus bendrovėms, o vėliau pats sukūrė klestinčią cukranendrių plantaciją.

Fidelis mokėsi jėzuitų mokyklose, o vėliau studijavo Havanos universitete, kur įgijo teisės ir socialinių mokslų diplomus.

Revoliucionieriaus gyvenimą būsimasis Kubos prezidentas pradėjo 1953 m., kai jo vadovaujami sukilėliai šturmavo Monkados kareivines prie Kubos Santjago miesto. Tada perversmas nenusisekė, daugelis jo bendražygių žuvo, o jis pats ir jo brolis pateko į kalėjimą.

Nepaisant tos nesėkmės, po kurio laiko F.Castro sulaukė amnestijos ir pabėgo į Meksiką. Ten jis įkūrė sukilėlių grupę, su kurios nariais 1956 m. jachta "Granma" perplaukė Meksikos įlanką ir įplaukė į Kubą.

Nesėkmingo išsilaipinimo metu praradęs didžiąją dalį savo grupės, Fidelis atsitraukė į salos pietryčiuose esančius Siera Maestros kalnus ir ten toliau telkė bendražygius.

Po trejų metų dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į Havanos gatves švęsti F.Batistos režimo žlugimo ir nors iš tolo pažvelgti į F.Castro, kurio vadovaujamas sukilėlių būrys 1959 m. sausio 8 d. atvyko į sostinę.

Radikalios reformos

Perėmęs valdžią F.Castro ėmėsi radikalių permainų – F.Batistos režimo atstovai buvo teisiami ir mažiausiai 582 iš jų per vėlesnius dvejus metus buvo sušaudyti. Nepriklausomi laikraščiai buvo uždaryti, o homoseksualūs žmonės ankstyvaisiais F.Castro valdymo metais buvo suvaryti į stovyklas, kurios turėjo juos perauklėti.

1964 m. F.Castro pripažino, kad Kuboje yra 15 tūkst. polinių kalinių. Šimtai tūkstančių kubiečių, tarp jų – Fidelio dukra Alina ir jo jaunesnioji sesuo Juana, pabėgo iš salos.

Vis dėlto milijonai žmonių Kuboje ir visoje Lotynų Amerikoje žavėjosi revoliucija ir laikė ją pavyzdžiu, kaip galima įveikti arogantiškuosius jankius.

Daugelis salos gyventojų buvo patenkinti, kad iš žemvaldžių atimamas turtas, išvaromi amerikiečių gangsteriai ir uždaromi jų kazino. Ilgos F.Castro kalbos, trukdavusios net iki šešių valandų, tapo įprastu Kubos gyvenimo fonu, o jo 269 min. kalba, 1960 m. pasakyta Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, tapo šios pasaulinės organizacijos rekordu, kuris išsilaikė daugiau nei penkis dešimtmečius.

Konfliktas su JAV

JAV pirmoji iš pasaulio šalių pripažino F.Castro valdžią, tačiau, Kubai prisijungus prie sovietinio bloko, Vašingtonas ėmėsi pastangų nušalinti F.Castro nuo valdžios ir uždraudė įvežti iš Kubos cukrų – pagrindinę salos eksporto prekę.

F.Castro konfiskavo 1 mlrd. dolerių vertės JAV aktyvų.

Netrukus Vašingtonas įvedė visišką prekybos embargą, išskyrus maistą ir medikamentus, o 1961 m. sausio 3 d. nutraukė diplomatinius santykius su šia komunistine sala.

1961 m. balandį apie 1,4 tūkst. kubiečių išeivių įsiveržė į salos pietinėje pakrantėje esančią Kiaulių įlanką. Tačiau JAV Centrinės žvalgybos valdybos remiama invazija žlugo. Tai privertė JAV atsisakyti minties įsiveržti į Kubą, nors nesustabdė Vašingtono ir išeivių iš Kubos pastangų nuversti F.Castro režimą – Kubos teigimu, išeiviai arba JAV valdžia daugiau nei 630 kartų rengė sąmokslus nužudyti F.Castro.

1962 m. spalio 22 d. prasidėjo didžiausia Šaltojo karo laikų krizė tarp Vašingtono ir Maskvos – SSRS nutarus dislokuoti branduolines raketas Kuboje, JAV buvo priverstos reaguoti į tai. Pasaulis dar niekada nebuvo taip arti branduolinio karo. Galiausiai po savaitę trukusių įtemptų diplomatinių pastangų krizė baigėsi.

Sujungęs kelis revoliucinius judėjimus, F.Castro įkūrė Kubos komunistų partiją ir tapo jos generaliniu sekretoriumi. Profesinės sąjungos prarado teisę streikuoti, Katalikų bažnyčia ir kitos religinės institucijos buvo persekiojamos. Visus stebėjo revoliuciniai gynybos komitetai.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje F.Castro eksportavo revoliuciją į Lotynų Amerikos šalis, o 8-ajame dešimtmetyje išsiuntė Kubos karius į Afriką kovoti su Vakarų remiamais režimais.

Ne vieną dešimtmetį F.Castro siuntė kubiečių gydytojus į užsienį gydyti vargšų ir suteikė prieglobstį iš JAV atvykusiems revoliucinės socialistinės organizacijos "Black Panther Party" ("Juodųjų panterų partija"), kuri Amerikoje veikė nuo 1966 iki 1982 m., lyderiams.

Ekonominė padėtis

Sužlugus sovietiniam blokui, baigėsi ir milijardinės subsidijos bei lengvatinė prekyba su Kuba. Salos ekonomika ėmė nekontroliuojamai ristis žemyn. Reaguodamas į tai, F.Castro trumpam pabandė atverti salą užsienio kapitalistams ir leido gyvuoti tam tikram privačiam verslui.

Pasibaigus Šaltajam karui ir nuslūgus įtampai, daugelis Lotynų Amerikos ir Europos valstybių atkūrė santykius su Kuba. 1998 m. sausį salą, kuri iki 10-ojo dešimtmečio pradžios oficialiai buvo ateistinė, aplankė popiežius Jonas Paulius II.

Padedama turizmo, salos ekonomika po truputį atsigavo, ir F.Castro vėl įtvirtino valdžios kontrolę, užgniauždamas didžiąją dalį sunkmečiu toleruoto privataus verslo.

Viešumoje buvęs spalvinga asmenybė, F.Castro labai saugojo savo privatų gyvenimą. Su pirmąja žmona Mirta Diaz Balart jis susilaukė sūnaus, tačiau pora 1956 m. išsiskyrė. Po to daugiau nei keturis dešimtmečius F.Castro palaikė santykius su Dalia Soto del Valle ir su ja susilaukė penkių sūnų. Sakoma, kad juodu tyliai susituokė 1980 m.

Atsistatydinęs F.Castro reiškė tvirtą paramą Rauliui, kuris lėtai, tačiau kryptingai keitė brolio sukurtą marksistinę sistemą.

Ko gero, būtent Fidelio ilgaamžiškumas leido jo broliui įtvirtinti savo valdžią ir galbūt dėl to revoliucija pergyvens abu šiuos vyrus. 2013 m. vasarį Raulis paskelbė, kad 2018 m. pasitrauks iš prezidento pareigų ir savo įpėdiniu nurodė naująjį viceprezidentą Miguelį Diazą-Canelį.

Mylimas ir nekenčiamas

"Fidelis yra liaudis. Visi čia jį myli. Aikštė užtvindyta žmonių kaip tais kartais, kai jis ateidavo susitikti su žmonėmis, – kalbėjo 67 metų namų šeimininkė Ernestina Suarez. – Atsisveikinimas su Fideliu – nuostabus."

66 metų Lourdes Rivera, į pensiją išėjusi valstybės tarnautoja, sunkiai tvardė ašaras.

"Jis yra visų kubiečių tėvas. Mano tėvas buvo mano tėvas, bet jis negalėjo duoti man to, ką davė Castro. Jis davė man viską – mano laisvę, mano orumą, – kalbėjo moteris. – Kito tokio jau nebebus."

Disidentai, kuriuos F.Castro režimas daug metų slopino, džiaugėsi, kad diktatorius mirė, nors iš pagarbos gedintiesiems jie atšaukė reguliarias demonstracijas.

"Mes nesidžiaugiame dėl žmogaus, žmogiškosios būtybės mirties. Mes džiaugiamės dėl diktatorių mirties", – aiškino opozicijos judėjimo "Damas de Blanco" ("Moterys baltais drabužiais") lyderė Berta Soler.

33 metų virėjas Danielis Martinezas pažymėjo, kad nėra Castro režimo gerbėjas, nors asmeniškai jis nieko prieš ilgametį šalies lyderį neturi.

"Neturiu nieko asmeniška prieš Fidelį, tačiau tikrai nesu jo šalininkas. Nelaikau savęs disidentu. Man paprasčiausiai nepatinka ši sistema – nei su Fideliu, nei su Rauliu", – sakė jis ir pridūrė, kad jį labiausiai pykdo stagnacija šalyje.

"Niekas Kuboje nesikeičia. Niekas nejuda jau daug metų", – pripažino D.Martinezas.