Vokiečiai, nusivylę Socialdemokratų partijos ir žaliųjų koalicijos valdymu, vis dažniau svajoja apie tokius lyderius, koks buvo Otas fon Bismarkas

Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis paskelbė ketinąs paankstinti rinkimus, kurie buvo planuojami 2006 metų rudenį. Pirmalaikiai Bundestago rinkimai gali būti surengti, jei kancleris parlamente inicijuos balsavimą dėl pasitikėjimo ir jį pralaimės.

Vokiečiai, kurių laukia didelės politinės batalijos, vis dažniau nukreipia savo žvilgsnius į istoriją, svajodami apie tokį vyriausybės vadovą, koks buvo Otas fon Bismarkas.

Koalicija išsisėmė

Vokietijos dienraštis “Welt” mano, kad Socialdemokratų partija ir žalieji išsisėmė. “Rinkėjams ši raudonai žalia koalicija negali pasiūlyti nieko patrauklaus. Jau prieš trejus metus G.Šrioderis ir žaliųjų lyderis Joška Fišeris per plauką nepralaimėjo. Nugalėti padėjo tik aliuzijos į devintojo dešimtmečio gerovę ir netikėtai prasidėjęs karas Irake”, - teigia laikraštis.

Kai ateina toks nusivylimas, žmonės svajoja apie legendines asmenybes, iš esmės pakeitusias tautos ir valstybės gyvenimą. Kaip tik tokiu veikėju buvo O. fon Bismarkas, Vokietijos vienytojas, pramintas Geležiniu kancleriu.

Revoliucija iš viršaus

O. fon Bismarkas įėjo į istoriją kaip pirmasis Vokietijos imperijos kancleris. Jam vadovaujant Vokietija buvo suvienyta pagal revoliucijos iš viršaus principą. O. fon Bismarkui pavyko paversti šalį galinga pramonine valstybe, nurodo radijo stotis “Vokiečių banga”, Geležiniam kancleriui šiomis dienomis paskyrusi išsamų komentarą.

XIX amžiaus antrojoje pusėje daugybei vokiečių valstybių iškilo vienijimosi klausimas. Šventosios Romos imperijos, žlugusios 1806 metais, vietoje 1815-aisiais atsirado Vokietijos sąjunga, kurią sudarė net 39 nepriklausomos valstybės.

Pagrindinį vaidmenį šioje sąjungoje vaidino Austrija. Tačiau jos dominavimui priešinosi Prūsija. Tarp Vienos ir Berlyno kilo nuolat aštrėjantis konfliktas.

Konfliktas pavirto karu

1862 metais O. fon Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku. Jis buvo įsitikinęs, kad Vokietiją suvienyti gražiuoju nepavyks, kad šiam tikslui pasiekti gali prireikti net karo.

Austrijos ir Prūsijos konfliktas 1866 metais galiausiai pavirto karu. Prūsijos armija greitai sutriuškino austrų pajėgas. Vokietijos sąjunga nustojo egzistavusi. Vietoj jos O. fon Bismarko iniciatyva buvo įkurtas naujas susivienijimas - Šiaurės Vokietijos sąjunga, kuriai greta Prūsijos priklausė kitos smulkios Šiaurės Vokietijos valstybės. Ši sąjunga tapo pagrindu siekiant sukurti imperiją, vadovaujamą Prūsijos.

Tačiau pirmojo imperatoriaus Vilhelmo I valdžia dar buvo netvirta. 1871 metų sausio 18-ąją paskelbta Vokietijos imperija buvo federacija, kuriai priklausė 25 smulkios valstybės.

O. fon Bismarkas gavo aukščiausią valstybinį postą - imperijos kanclerio. Pagal 1871 metų konstituciją kanclerio valdžia iš esmės buvo neribota, pažymi “Vokiečių banga”.

Kancleris vykdė gana pragmatišką politiką, kurios pagrindinis tikslas buvo imperijos, kuri dar buvo netvirta, stiprinimas. Vienas po kito buvo priimami nauji įstatymai.

Šiais įstatymais siekta unifikuoti įstatymų leidybą ir suformuoti vieningą ekonomikos ir valiutos erdvę. Pirmaisiais valdymo metais imperijos kancleriui teko skaitytis su liberalais, kurie parlamente sudarė daugumą. Bet noras užtikrinti Prūsijai vadovaujantį vaidmenį imperijoje, taip pat O. fon Bismarko siekis sustiprinti asmeninę valdžią kėlė nuolatinius vaidus tarp parlamento ir kanclerio.

Akcijos prieš Katalikų bažnyčią

1872-1875 metais O. fon Bismarko iniciatyva buvo priimti keli įstatymai, kurie smarkiai apribojo Katalikų bažnyčios įtaką. Pagal vieną įstatymą ši Bažnyčia prarado teisę kontroliuoti mokyklas, pagal kitą iš jos buvo atimta teisė veikti autonomiškai. Visoje Vokietijoje buvo uždraustas Jėzuitų ordinas.

Šiomis ir kitomis priemonėmis kancleris siekė stiprinti imperiją.

Dar griežčiau O. fon Bismarkas kovojo su socialdemokratais. Jis šį judėjimą vadino “pavojingu visuomenei, priešišku valstybei”. 1878 metais kanclerio iniciatyva reichstagas (parlamentas) priėmė įstatymą “Dėl socialistų veiklos”. Šiuo teisės aktu socialdemokratams buvo uždrausta rinktis į susirinkimus, o jų lyderiai buvo persekiojami.

Kaip tik tada Geležiniu kancleriu pramintas O. fon Bismarkas pamėgino į savo pusę patraukti darbininkus. 1881-1889 metais jo iniciatyva priimti socialiniai įstatymai, pagal kuriuos darbininkai buvo apdraudžiami ligos ar sužalojimo atveju, taip pat buvo įvestos senatvės ir invalidumo pensijos. To meto Europoje tai buvo išskirtinis atvejis. Tačiau lygiagrečiai Geležinis kancleris tebepersekiojo darbininkų judėjimo vadovus.

Tampa tarptautinės politikos lydere

Centralizuotos valstybės sudarymą teigiamai įvertino visi visuomenės sluoksniai. Visuotinis entuziazmas darė teigiamą poveikį šalies ūkiui, kuriam plėtoti lėšų nestigo. Ir jų vis gausėjo. 1870-1871 metų karą pralaimėjusi Prancūzija įsipareigojo išmokėti Vokietijos imperijai didelę kontribuciją. Visur buvo statomi nauji fabrikai. Vokietija iš agrarinės šalies netrukus pavirto pramonine valstybe.

“Geležinis kancleris” vykdė sėkmingą užsienio politiką. Vokietijos imperija, siekdama izoliuoti Prancūziją, sudarė kelias labai naudingas sutartis su Austro-Vengrija, palaikė gerus santykius su Rusija. Vokietijos imperija tapo viena tarptautinės politikos lyderių.

Karjeros pabaiga

Po Vilhelmo I mirties 1888 metų kovo pradžioje imperijoje prasidėjo neramūs laikai. Jo sostą paveldėjo sūnus Fridrichas, tačiau tais pačiais metais jis mirė. Kitas monarchas - Vilhelmas II apie “geležinį kanclerį” buvo prastos nuomonės, todėl pradėjo su juo nesibaigiančius konfliktus.

Tuo pat metu pradėjo buksuoti ir pati kanclerio sukurta sistema. Rusija grėsmingai suartėjo su Prancūzija. Vokietijos kolonijinė ekspansija sugadino santykius su britais.

Nesėkmės kanclerį pradėjo persekioti ir šalies viduje. Įstatymas “Dėl socialistų veiklos” buvo panaikintas.

Galiausiai 1890 metais Geležinis kancleris buvo atstatydintas. Paskutiniuosius aštuonerius gyvenimo metus jis praleido savo dvare.