Šią savaitę milijonai armėnų visame pasaulyje paminėjo 97-ąsias armėnų genocido, kurio nepripažįsta Turkija, metines. Iki šiol šis istorinis klausimas – pleištas tarp Armėnijos ir Turkijos.

Komplikuoti santykiai

Armėnai tvirtina, kad 1915–1923 m. per Osmanų imperijos vykdytą genocidą žuvo apie 1,5 mln. jų tautiečių.

Turkija neigia genocido faktą. Ji tvirtina, kad 300–500 tūkst. žuvusių armėnų, kaip ir maždaug tiek pat turkų, buvo karo aukos, kai armėnai sukilo prieš Osmanų imperijos valdovus ir prisidėjo prie įsiveržusių rusų pajėgų.

Klausimas – istorinis, bet nei armėnai, nei turkai per beveik šimtą metų taip ir nesugebėjo jo depolitizuoti. Dėl to istorinis lūžis tarp abiejų šalių dar neįvyko ir nežinia ar įvyks.

Užsienio šalių pozicija

Turkų ir armėnų konfliktas gvildenamas ir užsienyje. Tie, kurie pripažįsta genocidą, – armėnų draugai, tačiau tuo pat metu tampa turkų pasipiktinimo taikiniu.

Vis dėlto gausi armėnų diaspora turi nemenką įtaką kai kurių šalių pozicijai.

Antai Prancūzijoje neseniai buvo inicijuotas įstatymas, draudžiantis neigti genocidą ir už tai numatantis griežtas bausmes.

Nors prancūzai seniai pripažino genocido faktą, naujasis Nacionalinio susirinkimo ir Senato patvirtintas įstatymas, kurį pasiūlė Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy, buvo kur kas reiklesnis.

Armėnai Prancūzijos sprendimą pavadino įrašytu aukso raidėmis, o turkai neregėtai įsiuto. Jie net įšaldė santykius su Paryžiumi.

Tiesa, Prancūzijos konstitucinė taryba po mėnesio nusprendė atšaukti įstatymą, kriminalizuojantį genocido neigimą, nes jis, pasak tarybos, pažeidžia nuomonės laisvės principą.

Minint genocido metines armėnus papiktino ir JAV prezidento Baracko Obamos pareiškimas.

B.Obama, pasmerkdamas prieš 97 metus vykusias žudynes ir pavadindamas jas vienu didžiausių XX a. žiaurumų, nepavartojo žodžio "genocidas", nors paragino Turkiją pripažinti savo kaltę.

"Nuolat išsakydavau savo požiūrį į tai, kas atsitiko 1915 m. Mano požiūris į tą istoriją nepasikeitė. Esame suinteresuoti visišku, nuoširdžiu ir teisingu žiaurių žudynių fakto pripažinimu. Žengti į ateitį neįmanoma, nepripažinus praeities faktų", – sakė B.Obama.

"Prisimindami neapsakomas kančias prieš 97 metus, mes prisijungiame prie milijonų žmonių, kurie daro tą patį čia, Amerikoje, kur ši sukaktis yra pagarbiai paminėta mūsų valstijose, institucijose ir šeimose", – pridūrė JAV vadovas.

Tačiau armėnų atstovai argumentavo, kad vengdamas kalbėti apie genocidą B.Obama nesilaiko pažado, duoto per rinkimų kampaniją. JAV vadovas ne sykį žadėjo, kad beveik prieš 100 metų nutikusius įvykius vadins tikruoju vardu.

Ignoravimas – baisiau nei genocidas?

Armėnijos ambasadorius Libane Ashotas Kocharianas pareiškė, kad genocido neigimas blogiau nei pats genocidas.

"Armėnija laikosi pozicijos, kad tokių nusikaltimų nepripažinimas negali būti teisinamas teiginiais, jog tai – istorija, – sakė diplomatas. – Genocido padariniai liko ir šis klausimas lieka atviras."

Jis pridūrė: "Nors tarptautinis pripažinimas yra, Turkija nuolat kovoja su šiuo faktu: falsifikuoja istorinius faktus, organizuoja propagandos kampanijas ir finansuoja lobistus."

Tiesa, B.Obamos pareiškimas sulaukė ir Turkijos kritikos.

Šalies užsienio reikalų ministras pareiškė, kad B.Obamos teiginiai neatitinka istorinių faktų.

Ömeras Taşpınaras, Turkijos politikos ekspertas, pabrėžė, kad Turkijos poziciją, jo nuomone, lemia baimė.

"Daugelis baiminasi, kad genocido pripažinimas būtų pirmas žingsnis armėnams imti kvestionuoti kitus jautrius klausimus, galbūt kompensacijos arba teritorinius", – sakė ekspertas.

Turkų profesorius Kameras Kasimas pridūrė, kad ne tik genocido klausimas komplikuoja Turkijos santykius su Armėnija, o ir Kalnų Karabacho konfliktas.

"Turkija negali atverti sienos, kol nėra sprendimo dėl Karabacho. Jei mes kalbame apie visišką susitaikymą, apie regiono saugumą ir stabilumą, šis konfliktas turi būti išspręstas", – pabrėžė mokslininkas.

Genocido minėjimas

Armėnijoje genocido metinės paminėtos emocingai. Kaip visada, netruko piktų skanduočių turkų atžvilgiu.

Tūkstančiai armėnų antradienį sostinėje Jerevane dalyvavo eitynėse prie kalvos viršūnėje esančio memorialo.

Nuo ankstaus ryto daugybė žmonių dalyvavo kasmetėse eitynėse – nešė žvakes bei gėles ir dėjo prie masinių žudynių memorialo centre degančios amžinosios ugnies.

Genocido metinės paminėtos ir Libano, kur gyvena maždaug 140 tūkst. armėnų bendruomenė, sostinėje Beirute vykusioje demonstracijoje.

Armėnų bažnyčioje vykusioje aukų atminimo pagerbimo ceremonijoje patriarchas Aramas I pasmerkė Turkijos pastangas stiprinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose.

Jis pareiškė, kad, nors Turkija giriasi priklausanti demokratijos ir žmogaus teisių avangardui, ji dar turi pripažinti sistemingai žudžiusi ir deportavusi savo gyventojus armėnus.

"Ar gali tokia tauta, kurios kalėjimai pripildyti žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų, pamokslauti apie būtinybę vadovautis demokratijos principais ir žmogaus teisėmis? – klausė dvasininkas. – Dabartinę Turkijos Respubliką mes laikome teisėta Osmanų imperijos įpėdine, atsakinga už nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti prieš mūsų žmones."

Po mišių maždaug 7–10 tūkst. armėnų ėjo prie Turkijos ambasados ir nešė plakatus arabų, armėnų ir anglų kalbomis su reikalavimais pripažinti armėnų genocidą.

Demonstracijos dalyviai suplėšė ir padegė kelias Turkijos vėliavas, į ambasados teritoriją mėtė kiaušinius, pagalius ir petardas.

Keli demonstracijos dalyviai mėgino prasiveržti pro spygliuotą tvorą, tačiau bendražygių buvo sulaikyti ir taip išvengė susidūrimo su Libano saugumo pajėgomis.

Geopolitinė situacija

Iki šiol Armėnija – izoliuota. Iš rytų šalis supama priešiško Azerbaidžano, su kuriuo vis neišsprendžiamas Kalnų Karabacho konfliktas ir nuolatos rusena karo žarijos, iš vakarų – Turkijos.

Turkija ir Armėnija nepalaiko diplomatinių santykių nuo 1993 m., kai Ankara uždarė sieną su kaimyne dėl Jerevano karo su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho regiono.

2009 m. Turkijos ir Armėnijos užsienio reikalų ministrai pasirašė protokolus, numatančius, kad bus atkurti dvišaliai diplomatiniai ryšiai ir atidaryta bendra siena.

Šiuose protokoluose taip pat raginama įkurti bendrą komisiją, kuri ištirtų abiejų šalių bendrą istoriją. Tačiau santykių normalizavimas įstrigo, kai Turkija susidūrė su savo tradicinio sąjungininko Azerbaidžano ir opozicijos pasipriešinimu.

Vis dėlto Armėnijos geopolitinė padėtis kuo toliau, tuo labiau domina ne tik Rusijos ar JAV, tačiau ir ES pareigūnus.

Kol kas Armėnija išlieka gan stabili Rusijos sąjungininkė, tačiau ji yra svarbi tranzitinė šalis, per kurią galėtų eiti svarbūs Europą ir Vidurio Rytus bei Vidurio Aziją sujungiantys dujotakiai.

Armėnija palaiko gerus ryšius su kita regione galią turinčia šalimi Iranu, taip pat Libanu.

Vienas svarbiausių Armėnijos užsienio politikos tikslų – Kalnų Karabacho konfliktas. Azerbaidžanas ir Armėnija dėl šio regiono nesutaria nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.

Baku nemažai lėšų investuoja į kariuomenės modernizaciją, todėl dažnai baiminamasi, kad regione gali kilti rimtas konfliktas.

Kol kas stabilumą regione palaiko Armėnijoje dislokuotos Rusijos pajėgos.

Taip pat Azerbaidžanas mezga gan artimus ryšius su Europa ir JAV, o Baku ir Teherano santykiai – gerokai pašliję.

Tai suteikia Armėnijai galimybę balansuoti tarp galią regione turinčių šalių. Vis dėlto ekonominė padėtis šalyje nėra gera. Prie stabilumo neprisideda ir komplikuoti santykiai su kaimynais.