ILGAI LAUKTA BENDRA ES PRIEGLOBSČIO IR MIGRACIJOS SISTEMA ĮGAVO KŪNĄ

Praėjusią savaitę Europos Parlamentas (EP) ir ES Taryba pasiekė susitarimą dėl naujų prieglobsčio ir migracijos taisyklių. Kaip teigė EP pirmininkė Roberta Metsola, derybos buvo itin įtemptos, o pats naujasis Migracijos ir prieglobsčio paktas gali būti vertinamas kaip vienas iš svarbiausių šios kadencijos teisėkūros paketų. Tačiau diskusijos vis dar tęsiasi: dalis akcentuoja solidarumą ir būtinybę dalytis migrantų našta, kiti siūlo pirmiausia spręsti ES išorės sienų problemas.

Asmeninė patirtis

„Pradėsiu nuo asmeninės perspektyvos. Esu iš salos Viduržemio jūroje, puikiai žinau, ką tai reiškia, kai mes sakome, kad pagaliau priėmėme Migracijos ir prieglobsčio paktą“, – vos priėmus susitarimą spaudos konferencijoje kalbėjo R. Metsola.

„Nuo 2019 m. rinkimų migracija yra labiausiai rūpimas klausimas piliečiams visoje ES. Tai vis dar išlieka labiausiai susirūpinimą keliančia tema daugybei žmonių. Tai susitarimas, kuriam priimti prireikė dešimtmečio. Kai prieš dešimt metų pirmą kartą atėjau į EP, tai buvo pirmoji problema, apie kurią kalbėjau, – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mums prireiks dešimties metų šiam susitarimui priimti“, – prisipažįsta EP pirmininkė.

Jos teigimu, EP į derybas su ES šalimis narėmis ėjo su labai pragmatišku nusiteikimu: sukurti tvirtą teisinę sistemą, kuri būtų vienodai taikoma visose ES valstybėse, kuri funkcionuotų ir apsaugotų, atspindėtų humanišką ir teisingą požiūrį į tuos, kurie siekia apsaugos.

Naujosios prieglobsčio ir migracijos taisyklės numato privalomą solidarumo mechanizmą su ES šalimis, į kurias plūsta migrantai. Tai reiškia, kad pagal gyventojų skaičių ir bendrąjį vidaus produktą (BVP) kasmet bus apskaičiuojamas kiekvienos šalies narės įnašas – tam tikras perkeliamų pabėgėlių skaičius arba pinigų suma, kuri keliaus į bendrą bloko fondą.

Pertvarkymas, grindžiamas prieš trejus metus pateiktu pasiūlymu, nepakeis dabartinio principo, kad pirmoji ES šalis, į kurią patenka prieglobsčio prašytojas, yra atsakinga už jo atvejį.

Sienų apsaugos dilemos

Europarlamentaras Petras Auštrevičius antrina EP pirmininkei R. Metsolai. Jo teigimu, šis susitarimas iš tiesų yra vienas svarbiausių pastarųjų metų sprendimų, kuris buvo pasiektas, derybos truko labai ilgai ir buvo sudėtingos. „Padaryta tai, kas buvo seniai žadėta, reikalinga neišvengiamai, bet ar sulauks visų galutinio institucinio pritarimo, žinant, ką, pavyzdžiui, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas iš karto pasakė, pažadėjęs vetuoti šį susitarimą, nesu toks optimistas“, – atvirauja frakcijos „Atnaujinkime Europą“ atstovas.

Nemanau, kad šis susitarimas bus ilgalaikis, nes reikės, matyt, koreguoti. Kaip minėjau, ne visos valstybės narės labai optimistiškai nusiteikusios.

„Tačiau, mano vertinimu, tai yra indikacija, kur link turėtų vystytis ES imigracijos politika kaip atsakas į imigracinį spaudimą“, – priduria P. Auštrevičius.

Jis mano, kad galutinė pakto versija dar gali atrodyti kitaip, gali atsirasti tam tikrų pataisų ir išlygų.

EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto narė europarlamentarė Rasa Juknevičienė sako atidžiai stebėjusi su migracijos ir prieglobsčio taisyklėmis susijusias diskusijas.

„Mes turime atskirti du dalykus: tą migraciją, kuri yra kontroliuojama ir kurios, pavyzdžiui, net ir mums Lietuvoje reikia, kai kalbame apie vairuotojų, darbo jėgos trūkumą, ir yra kita – nelegali migracija. Mane labiausiai domina nelegali migracija ir mūsų išorės sienų apsauga“, – teigia R. Juknevičienė.

Nuomonės ir požiūriai tiek EP, tiek ir visoje ES labai išsiskiria, daug lemia politinės nuostatos. „Politinė kairė lieka fundamentalistinėse pozicijose, kad žmogaus teisės yra pagrindų pagrindas, ir jie išorines sienas bando apsaugoti nuo bet kokių pokyčių, kad ES liktų praktiškai kiauromis sienomis, kad kiekvienas, nesvarbu, kaip atvykęs į ES šalį, galėtų būti įleistas, ir tik tada būtų sprendžiamas klausimas, ar jis gali pasilikti, ar ne“, – pasakoja Europos liaudies partijos atstovė

„Mano politinei grupei ir man pačiai tai atrodo labai klaidingas požiūris, kadangi yra ir kita fundamentali teisė, kurią nustatė tarptautinė teisė, – tai saugumas, gynyba. Akivaizdžiai matome, kaip migracija yra naudojama kaip įrankis, kaip ginklas prieš visą ES ir konkrečias valstybes. Tai patyrėme jau anksčiau, mūsų vyriausybė labai gerai susitvarkė, nors sulaukė kritikos iš tų, kurie laikosi fundamentalistinių kairiųjų nuostatų, kad turi būti įleisti visi. Jie pasisako prieš sienos statybą, prieš migrantų neįleidimą į šalį. Kita EP dalis orientuojasi į taisyklių griežtinimą“, – dar prieš priimant naująjį paktą kalbėjo R. Juknevičienė.

Politinė kairė lieka fundamentalistinėse pozicijose, kad žmogaus teisės yra pagrindų pagrindas, ir jie išorines sienas bando apsaugoti nuo bet kokių pokyčių.

Ji akcentuoja Lietuvai išskirtinai svarbų klausimą – išorinių ES sienų apsaugą nuo nevaldomos migracijos. „Tačiau šalims, kurios neturi išorinių sienų, kaip Vokietija, svarbiausias klausimas yra pasidalijimas prieglobsčio prašytojais, kvotos ir leidimas prireikus pagal tam tikras numatytas taisykles uždaryti savo sienas“, – teigia R. Juknevičienė.

Lietuvos pozicija

Pasak vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus, Migracijos ir prieglobsčio paktą sudaro daug atskirų reglamentų ir direktyvų, tačiau pats paktas iš esmės turi du pagrindinius ramsčius: tai solidarumo mechanizmas ir atsakomybė, susijusi su valstybių sienų apsauga.

Derybose ES Taryboje Lietuva akcentavo būtent atsakomybę ir sienų apsaugą. „Mums tai svarbiausia, kadangi gyvename prie priešiško režimo, prie rytinės ES sienos, kur kariauja šalys agresorės – tiek Rusija, tiek Baltarusija kaip agresorės sąjungininkė“, – pabrėžia A. Abramavičius.

Parlamentas siekė didesnio liberalumo, Taryboje buvo atstovaujama ES šalių narių pozicijai, kuri, pasak A. Abramavičiaus, vis dėlto yra griežtesnė. „Lietuvai taip pat labai svarbus dar vienas – krizių ir instrumentalizavimo – reglamentas. Mūsų regione tai labai svarbu, nes juo numatomos sąlygos, kaip turėtume elgtis hibridinės atakos atveju. Numatytos tam tikros procedūrų išimtys“, – teigia viceministras.

Naujose taisyklėse kalbama apie situacijas, kai trečiosios šalys arba priešiški nevalstybiniai veikėjai siekia išnaudoti migrantus kaip priemonę destabilizuoti ES, todėl jose numatomi laikini nukrypimai nuo įprastinės prieglobsčio suteikimo tvarkos, pavyzdžiui, migrantų apgyvendinimas supaprastintomis sąlygomis ir jų judėjimo ribojimas. Iš esmės, tokiu atveju procedūros būtų panašios į tas, kurias Lietuva taikė per 2021-ųjų migrantų iš Baltarusijos pusės antplūdį.

Žvelgiant giliau, pagal naujas patikros taisykles asmenys, neatitinkantys sąlygų patekti į ES, bus papildomai tikrinami prieš juos įsileidžiant, – numatoma asmens tapatybės patikra, biometrinių duomenų rinkimas, sveikatos ir saugumo patikrinimai. Tokios patikros gali tęstis iki septynių dienų. EP kovojo, kad vaikams būtų taikomos atskiros taisyklės ir kiekvienoje šalyje veiktų nepriklausomas priežiūros mechanizmas žmogaus teisėms užtikrinti.

Pasitelkus EURODAC duomenų bazę, atvykėliai į ES bus greičiau identifikuojami, tam bus naudojami ne tik pirštų atspaudai, bet ir veido atvaizdai, įskaitant vaikų nuo šešerių metų. Šalių valdžios institucijos galės greičiau nustatyti grėsmę saugumui keliančius asmenis, ypač jei jie yra agresyvūs arba turi nelegalių ginklų.

Nepasitenkinimo balsai

A. Abramavičius pastebi, kad daugėja ES šalių narių, kurios yra nepatenkintos, kad skiriama per mažai dėmesio sienų apsaugai ir vadinamajai instrumentalizacijai. „Tačiau, iš kitos pusės, yra nepatenkintų, kad per mažai dėmesio skiriama solidarumui. Kai kurios šalys apskritai ieško kitų būdų, pavyzdžiui, Italija rado dvišalį sprendimą su Albanija, kad prieglobsčio prašytojus, gal net nespėjusius pasiekti Italijos kranto, būtų galima perkelti į Albaniją, jai mokėti pinigus ir ten vykdyti procedūras. Dar gali gimti įvairių minčių“, – sako viceministras.

P. Auštrevičius mano, kad ir solidarumo, didesnio pasidalijimo prieglobsčio prašytojais siekianti pusė, ir sienų apsaugą labiau akcentuojančios valstybės kartu su naujuoju susitarimu gavo bent dalį elementų, kurių siekė. „Tiek viena, tiek kita yra svarbu. Gal ne visada kai kurios valstybės, kurios nesusiduria su spaudimu ties išorinėmis sienomis, vienodai supranta problemą. – sako jis. – Tačiau manau, kad vadinamasis migrantų atstūmimas neišvengiamai išliks, ypač turint omenyje mūsų sieną su Baltarusija, nes viena yra turėti sieną jūroje, o kita – turėti tokią kaimynystę kaip Aliaksandro Lukašenkos režimas, kur vienu metu vyksta daug pavojingesni procesai.“

„Nemanau, kad šis susitarimas bus ilgalaikis, nes reikės, matyt, koreguoti. Kaip minėjau, ne visos valstybės narės labai optimistiškai nusiteikusios“, – teigia P. Auštrevičius.

Vis dėlto A. Abramavičius pastebi, kad visoje ES veikiausiai garsesni solidarumo reikalaujantys balsai. „Situacija iš esmės negerėja, šiais metais, palyginti su praėjusiais, daugmaž 18 proc. yra padidėjęs nelegalių migrantų srautas. Atvykstančių skaičius prie mūsų sienų yra minimalus, mes savo sienas saugome, o pietinių sienų saugojimo sprendimų nėra“, – pripažįsta A. Abramavičius.

„Pietų šalys, kaip Italija, Graikija, Ispanija, sako, kad sulaukia daug migrantų, todėl turi būti europinė sistema jais pasidalyti. Mes sakome: saugokime sieną ir nereikės per daug dalytis. Tačiau jų situacija yra šiek tiek sudėtingesnė, mes savo namų darbus esame padarę – sienos infrastruktūrą sutvarkėme, yra barjeras, kameros ir visa kita. Pietų šalyse yra sudėtingiau, nes pagal taisykles jos turi vykdyti gelbėjimo operacijas jūroje, traukti laivuose esančius žmones“, – aiškina viceministras.

Tačiau jis išskiria, kad net ir pietinės ES valstybės dažniausiai nėra nelegalių migrantų tikslo šalys. „Imigrantai nori pasiekti Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, kur yra didesnė jų diaspora, daugiau giminių. Netgi mūsų atveju dalis iš Baltarusijos atvykusių nelegalių migrantų buvo grąžinta į Iraką, apie 1 000 žmonių, o kiti pasitraukė į kitas ES šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Šios šalys dabar irgi reiškia nepasitenkinimą, Vokietija nori užimti griežtesnę poziciją, Austrija irgi nusiteikusi prieš, netgi daugeliu atveju būtent dėl migracijos ji blokuoja Bulgarijos, Rumunijos priėmimą į Šengeno erdvę“, – pasakoja A. Abramavičius.

Priėmus Migracijos ir prieglobsčio paktą ir nustačius solidarumo mechanizmo taisykles, pagal dabartinius skaičiavimus, Lietuvai kasmet reikės priimti 158 asmenis arba į ES fondą sumokėti 3,16 mln. eurų per metus. Lietuvos Vyriausybė turės priimti sprendimą, kurį variantą valstybė pasirinks.

Susitarimo tekstas taip pat numato naujus kriterijus, pagal kuriuos valstybės atsako už tarptautinės pagalbos prašymų nagrinėjimą. Prieglobsčio prašymai bus nagrinėjami greičiau, iki šešių mėnesių, kol bus priimtas pirmas sprendimas. Akivaizdžiai nepagrįsti prašymai bus greičiau nagrinėjami ir tai vyks prie ES sienų. Dėl šios procedūros reikės įsteigti sulaikymo centrų prie bloko sienų.

Kaip nurodo ES prieglobsčio agentūra, šiemet prieglobsčio prašytojų skaičius gali viršyti 1 mln.