Ispaniškas viliotinis, arba Gyvenimas lyg nuolatinės atostogos

Kodėl žmonėms reikalingos atostogos? Atrodo, atsakymas į šį paprastą klausimą yra tiesiog banalus – kad pailsėtų, atitrūktų nuo kasdieninės rutinos ir pasisemtų naujų įspūdžių. Todėl mus vilioja tolimos šalys, palmės, saulė ir kurortinė nuotaika. Tačiau kas atsitinka, kai nuolat gyveni kurorte, ypač jei jis ne prie šaltos Baltijos su įnoringu lietuvišku oru, bet prie Viduržemio jūros, kai turi pakankamai santaupų, kad galėtum atsiduoti visiems pasaulio malonumams? Kuo tampa gyvenimas tada? Kelionė į Ispanijos Kosta Bravos pakrantę leido ne tik dar kartą pasigrožėti Gaudžio ir Dalio fantazijos vaisiais, bet ir kilstelti uždangą, skiriančią paprastą turistą nuo privataus vietinių gyvenimo.

Ispanai – ne italai

Turiu prisipažinti, kad svečiose šalyse man įdomiausia studijuoti vietinių vyrų psichologiją ir jų elgesį su moterimis. Neatsispyriau šiai pagundai ir Ispanijoje. Tikėjausi, kad ispanai, įkaitinti karštos Viduržemio pajūrio saulės, sangrijos ir flamenko ritmų, nedaug kuo skirsis nuo italų, pavergiančių moteris ypatingu dėmesiu ir galantiškumu. Pasirodo, klydau. Pirmiausia, turiu patikslinti, kad kalbėsiu apie kataloniečius, kurie savęs ispanais nelaiko ir nuolat pabrėžia mentaliteto skirtumus, laikydami save didesniais europiečiais nei, pavyzdžiui, pietų Ispanijos gyventojai. Katalonietis visada pabrėš, kad net verslas skirtingai „daromas” Barselonoje nei Madride. Sostinėje darbo laiko pradžia yra tik sąlyginis dalykas, o pagrindinės derybos bei sandorių sudarymas vyksta vėlyvos gausios vakarienės metu, o Barselonoje į susitikimą geriau nevėluoti, su partneriais patartina kalbėti dalykiškai ir be užuolankų. „Vokiška“ tvarka čia gerbiama.

Bet kadangi Ispanijoje tik atostogavau, o ne važiavau čia verslo reikalais, apsiribosiu kasdieniais pastebėjimais keliose Kosta Bravos kurortuose. Pabendravusi su katoloniečiais, susidariau įspūdį, kad jie iš pirmo žvilgsnio daug šaltesni bei uždaresni nei, pavyzdžiui, italai, bet labai išdidūs žmonės. Vyrai čia neskiria tiek dėmesio batams ar akiniams nuo saulės, tačiau stengiasi pasitikėjimą savimi sustiprinti geru automobiliu ar nuosavu kateriu. Jie nuolat tyčiojasi iš italų, kad šie alpsta dėl moterų, patys komplimentų šykšti, bet ne todėl, kad jie negimtų jų sieloje, o todėl, kad, vieną kartą atsivėrę, jie bijo būti sužeisti tiesiai į širdį lyg kokie buliai koridoje. Nes jausmai jiems yra svarbus dalykas, todėl žaisti jais ar mėtyti emocijas į dešinę ir į kairę jie nelinkę. Tuo labiau kad vietines moteris jie laiko labai konservatyviomis esybėmis, visada siekiančiomis tik vestuvių, namų ir vaikų. Tačiau kurortas tam ir yra kurortas, kad mintys apie rimtą šeimyninį gyvenimą tiesiog išgaruoja. Didžioji dalis čia atvažiuojančių ir tam tikra dalis čia gyvenančių labiausiai mėgsta vieną sportą – medžioklę Amūro strėlėmis.

Medžioja visi

Poravimosi arba, kaip aš vadinu, medžioklės - procesą kurortiniame miestelyje gali stebėti visur. Paplūdimys idealiai tinka pirminei apžiūrai. Tiesa, spoksoti vyrams čia lyg ir nelabai mandagu, kadangi moterys kaitinasi tik su kelnaitėmis, bet išsirinkti būsimą auką – įmanoma. Gaila tik, kad birželio pradžioje jūra dar gana šalta ir nėra beveik jokių šansų išgelbėti kokią ilgaplaukę gražuolę. Tad paprasčiau merginas pavaišinti vynu, ypač kai jos nostalgiškai sūpuojasi vienoje iš lauko kavinių sūpuoklių. O pasirinkimas čia tikrai nemažas. Sakoma, kad Lietuva – gražuolių kraštas, bet, nuvykus į Loret de Marą, susidariau įspūdį, kad čia suvažiavusios viso pasaulio gražuolės. Beveik visos - blondinės ir tarpusavyje konkuruojančios mini sijonų ilgiu ar iškirptės dydžiu.

Savo apogėjų medžioklė pasiekia naktiniuose klubuose ir diskotekose. Birželio pradžioje visą savaitę veikia vos keli. Kitų savininkai laukia sezono įkarščio. Tačiau užtenka apsilankyti ir viename klube bei pabendrauti su vietiniais viengungiais, kad suvoktum šių medžioklės plotų specifiką. Kalbuosi su įkopusiu į šeštą dešimtį architektu, privačios turto vertinimo įmonės savininku, užkietėjusiu viengungiu. „Jos – serbės ir geriau net nepradėti su jomis flirtuoti. Nieko neišeis, jos uždaros ir laikosi tik tarp saviškių“, - aiškina Pedro, rodydamas į išvaizdžių merginų trejetuką, linguojantį muzikos ritmu. Šalia prisėda ne pirmos jaunystės lenkės, savo amžių maskuojančios iš per ankštos liemenėlės sprūstančiomis krūtimis ir įžūliai styrančiais “stringais”. Bet tokios vietinių taip pat nedomina – per daug lengvas grobis. Daug labiau viliūkiškai atrodo rusės, pavergiančios savo plastiškumu, romantiškai seksualiu žvilgsniu ir daug žadančia šypsena. Bet prieš pasiryžtant artimesnei pažinčiai, reikia žinoti, kad jas teks tampyti ne tik po apylinkes, muziejus ir parduotuves bei prabangius restoranus ir už visą tą slavišką žavesį ir nuoširdumą brangiai mokėti, bet ir neįsipainioti į rimtesnius jausmus, nes veik visų atvažiuojančių rusių tikslas – turtingas jaunikis, šeima, vaikai... O juk taip pat mąsto ir ispanės...

Su panieka Pedro nužiūri ukrainietes, šokančias su marokiečiais. „Kaip galima taip nusižeminti ir bendrauti su maurais. Juk jie tokie nešvarūs, jie žino, kad visi jų nekenčia, tad prisistatinėja kaip ispanai“, - komentuoja mano pašnekovas.

Labiausiai egzaltuotos (ir emancipuotos) čia yra vokietės ir olandės. Jaunikių jos nenori, bet gero sekso ir egzotiško partnerio – tikrai. Jų nereiks vaišinti restoranuose, jos greičiau užmokės už tave, nei leis apmokėti jų sąskaitą. Bet ir čia reikia būti atsargiam. Vienas jaunuolis prisiminė, kad, būdamas aštuoniolikos, susipažinęs su trisdešimtmete olande, jos norą turėti vaikelį palaikė romantiškais paistalais. Tačiau po poros mėnesių, kai moteris pastojo, jau įsimylėjusiam jaunuoliui tiesiog pasakė: „Sudie, aš gavau ko norėjau, ir tu man nebereikalingas“. Tad ar įmanoma surasti idealią moterį – vietiniai katoloniečiai “medžiotojai“ labai abejoja ir vis tiek ieško... Juk turistinės grupės keičiasi kas savaitę, tad žiūrėk, gal ir įvyks koks stebuklas...

Kosta Bravoje supratau vieną tiesą: medžiotojas labai dažnai tampa medžiojamuoju. Kas aktyvesni tarp medžiotojų – vyrai ar moterys – spėlioti nedrįsčiau. Bet atrodo, jog emancipacija ir konkurenčių gausa moteris verčia būti daug aktyvesnes, nei diktuoja prigimtis ar auklėjo seneliai.

Gaudžio mieste

Kai pabodo stebėti muilo operų užuomazgas Loret de Maro kurorte, kuriame, beje, pasigedau ispaniško kolorito ir niekaip nebūčiau galėjusi įvardinti, kokia tai šalis – Ispanija, Kipras ar Turkija, nutariau leistis į Barseloną ir galų gale savo akimis pamatyti garsiąją Sagrada Familia, garsiojo architekto Antonijo Gaudžio kūrinį, neabejotiną Barselonos simbolį. Tačiau pirmiausiai į akis man krito tamsus stiklinis gigantiškas bokštas, kurį vietiniai gyventojai paprasčiausia vadina Barselonos falu. Pasirodo, tai visai neseniai išdygęs Barselonos vandens kompanijos biurų pastatas, kuris daro ne mažesnį įspūdį nei Sagrada Familia, kurios statybai Gaudis vadovavo keturiasdešimt metų iki pat savo mirties 1926-aisiais. Aštuoni varpinių bokštai (iš planuojamų dvylikos) lyg smėlio pilys iškilusios daugiau kaip 100 metrų, bet statybos darbai vis tęsiami. Kada nors čia turėtų išdygti 170 metrų pagrindinė katedra, 125 metrų Šventosios Marijos bokštas ir keturių evangelistų bokštas. Nežinau, kaip šis sudėtingas statinys atrodys užbaigtas (o tai turėtų įvykti apie 2030 metus), bet dabar jis man pritrenkiančio įspūdžio nepadarė. Ir net nežinau kodėl – ar kranai, ar minios smalsių turistų trukdė širdimi pajusti Gaudžio fantazijos galybę. O juk net Salvadoras Dali (žinoma, kaip ir save) laikė šį menininką tikru genijumi, o Gaudžio gerbėjai net norėjo architektą paskelbti šventuoju. Ir sunku pasakyti, ką jautė visi tie 2,2 milijonų žmonių, aplankę šią bažnyčią vien praėjusiais metais. Tačiau, šiek tiek nusivylusi Sagrada Familia, tikrai atsigavau apsilankiusi Guelo parke ir Gaudžio name muziejuje bei apžiūrėjusi šio garsaus menininko projektuotus gyvenamuosius namus. “Casa Mila” ir “Casa Batllo” jūs rasite garsiausioje XX amžiaus pradžios vienoje nuostabiausioje Barselonos gatvių – Paseo de Gracia. Šie pastatai (pirmas kurių lankytojams atvertas 1996 metais, o antrasis 2002 m.) sunkiai nusakomi. Įspūdžiams apsakyti žodžių trūksta, bet jeigu kas paklaustų patarimo – aplankyti juos tikrai verta, nors, kad patektumėte į vidų, jums teks palaukti eilutėje valandą ar pusantros.

Verta ir pasivaikščioti po visai neturistines Barselonos vietas. Nes garsioji pėsčiųjų Ramblaso gatvė, kur vedami visi grupėmis atvykstantys turistai, savo atmosfera šiek tiek primena J.Basanavičiaus gatvę Palangoje iki restauracijos, tik namų fasadai elegantiškesni. Barselonoje netrūksta tiktai turistų. Nuo 2002 metų turistų skaičius šiame mieste išaugo 27 procentais ir dabar keturių milijonų gyventojų miestą aplanko 4,8 milijono svetimšalių.

Daug mielesnis gotikinis kvartalas. Nors čia turistų ne mažiau, gali užtikti tokių ramybėje skendinčių kiemelių, kad jautiesi lyg užburtas. Atmosfera hipnotizuoja ir net perspėjimas, kad būtent čia reikia saugotis išmoningų kišianvagių, netrikdo. Verta aplankyti ir Barselonos katedrą, pradėtą statyti dar 1298 metais. Vidiniame kiemelyje senovinių mūrų pavėsyje tvenkinyje plaukioja baltos gulbės. Tik nepamirškite, kad vyrai su šortais ir moterys nepridengtais pečiais čia neįleidžiami.

Placa Realio aiktėje ir dabar vakarais budi policija. O prieš dvidešimt metų čia tikrai buvo nerekomenduojama pasirodyti. Tai buvo viena svarbiausių narkotikų prekybos vietų. Dabar pastatuose aplink aikštę butus išsipirkę garsūs Barselonos menininkai. Ši aikštė žymi ir dviem žibintais – Gaudžio kūriniais, kuriuos užsakė Barselonos savivaldybė. Pagal pirminį planą žibintai turėjo puošti visą miestą, bet kažkodėl buvo pastatyti tik keturi.

Kad pajustumėte tikrą Barselonos dvasią, geriausia, jei šį miestą jums aprodys čia gimęs katalonietis. Sakoma, kad pamilti šį miestą galima atsigėrus iš garsiųjų Barselonos šviesos fontanų. Bet jei jūsų siela neabejinga grožiui ir fantazijai, manau, kad ir to fontano vandens neprireiks.

O jei poilsiausite Kosta Bravoje, būtinai pasinaudokite proga ir aplankykite ne tik Barseloną, bet nuvykite į Figeresą, Salvadoro Dali muziejų arba, išsinuomoję automobilį, leiskitės vingiuotomis Kosta Bravos pakrantėmis. Tada suprasite, kodėl taip vilioja Ispanija ir ką reiškia gyvenimas kaip nuolatinės atostogos.