Kantabrijos perliukai

Tikriausiai daugelis iš jūsų pamena mokyklinius istorijos vadovėlius, iliustruotus pirmykščių žmonių piešiniais uolose. Šie Altamiros urvai, atrasti XIX a. pabaigoje Ispanijos Kantabrijos regione, išgarsino ir nedidelį šalia esantį Santiljanos del Maro (Santillana del Mar) miestelį, kurio kiekvienas pastatas turi istorinę vertę. Praėjusį šimtmetį miestelis tapo viena iš didžiausių turistų atrakcijų Šiaurės Ispanijoje.

Trijų melų miestelis

Ispanai juokauja, kad Santiljana del Maras yra trijų melų miestelis. Nes jo pavadinimo nė vienas iš trijų žodžių neatitinka tikrovės. Šis miestelis nėra nei šventas (Sant), nei lygioje vietoje (llana) pastatytas, nei jūros (Mar) iš jo nepamatysi. Niekas man taip ir nesugebėjo atsakyti, kaip ši 4000 gyventojų turinti vietovė įgijo tokį vardą. Tačiau, lankantis šiaurinėje Ispanijoje, nuvykti į šią viduramžių dvasią išlaikiusią vietą, kurią kelioniniai žinynai apibūdina kaip vieną gražiausių Ispanijos miestelių, tikrai verta.

Man labiausiai magėjo aplankyti Altamiros urvus, kurių didžiąją dalį 1868 metais atrado vietos medžiotojas Modesto Peresas. Visi aplinkiniai gyventojai žino apie šių urvų egzistavimą. Blogu oru juose slėpdavosi medžiotojai ar šiaip prašalaičiai. Šis žemės sklypas priklausė vietos žemvaldžiui Sautolai. 1879 metais jo dukra Marija vaikštinėdama po urvus atkreipė tėčio dėmesį į piešinius lubose. Vyriškiui jie iškart priminė apsilankymą paleolito laikų dirbinių parodoje Paryžiuje, kur jis matė panašius bizonų vaizdus. Tada jam ir kilo mintis, kad ir jo urvuose gali būti senovinių žmonių paliktų pėdsakų. Kartu su kolega, archeologijos profesoriumi iš Madrido universiteto, jis ėmėsi kasinėjimo ir tyrinėjimo darbų. Po pirmosios paskelbtos informacijos garsas apie Altamiros urvus pasklido akimirksniu. Net karalius Alfonsas XII apsilankė juose. Tačiau šis atradimas sukėlė didžiulę audrą mokslo pasaulyje. Daugelis negalėjo patikėti, kad piešinių amžius siekia 15000 metų. Kilmingas žemvaldys Sautola netgi buvo apkaltintas istorijos falsifikavimu. Buvo teigiama, kad šie piešiniai – tai jo draugo dailininko darbas. Niekas negalėjo patikėti jų originalumu, mat mokslininkai buvo paveikti populiarios Darvino teorijos požiūrio, kad pirmykštis žmogus, be medžioklės, dar galėjo užsiimti ir menais. Tik vėlesni archeologiniai atradimai šioje vietovėje patvirtino pačių urvų autentiškumą. Likimo ironija, kad, tik praėjus penkiolikai metų po Sautolos mirties, jo oponentai pripažino, jog urvų tapyba išties siekia paleolito laikus.

Altamiros urvai kartais apibūdinami kaip pirmykščių žmonių Siksto kapela. Į 270 metrų ilgio urvus, kuriuose galima pamatyti iki 150 pirmykščių žmonių piešinių, visą praėjusį amžių plūdo turistai, kol Kantabrijos valdžia 1979 metais nutarė juos uždaryti, mat dėl pakitusių atmosferos sąlygų po tokių lankytojų srautų iškilo didelė grėsmė senovės palikimui. Dabar į tikruosius Altamiros urvus galima patekti tik per specialią oro kamerą, kuri saugo vidų nuo dienos šviesos bei užtikrina žemos temperatūros bei tam tikros drėgmės lygį, tokį, kuris pirmykščių žmonių meną išsaugojo iki mūsų laikų.

Deja, prieš apsilankymą nežinojau, kad į šią pirmykščių žmonių šventovę galima patekti tik minimaliam žmonių skaičiui ir tik iš anksto pateikus prašymą raštu. Turistams tenka pasitenkinti tobula urvų kopija Altamiros muziejuje. Tačiau ir čia apsilankyti nepavyko, nes bilietai visai dienai buvo iš anksto išpirkti. Pasijutau šiek tiek apgauta. Gal čia ir yra tikrasis Santiljana del Maro melas – pasaulyje reklamuojamos pirmykščių žmonių tapybos originalo nepamatysi, o urvų kopijos be išankstinės bilietų rezervacijos – taip pat neaplankysi...

Ačiū Dievui, kad Santiljana del Maras ne tik urvais traukia lankytojus. Nedidelio miestelio gatvės, net ir perpildytos smalsių turistų, tiesiog alsuoja viduramžiais. Čia žavi viskas – kiekvienas pastatas dvelkia istorija. Čia gyvenusios šeimos savo akmeninius būstus puošė herbais, o iš XI amžiaus išlikusi šv.Julijonos vienuolyno bažnyčia laikoma romaniškosios architektūros šedevru. Mediniai balkonai, pilkos mūrų sienos, senovinis grindinys išties leidžia pajusti šimtmečių dvasią.

Gaudžio kaprizas

Susiruošus į kelionę po Kantabriją, nevertėtų apsiriboti gražuole jos sostine prie jūros - Santanderu. Šis miestas, žinoma, vertas dėmesio, ypač jei mėgstate ištaigingas pajūrio promenadas ar ilgus pasisėdėjimus lauko kavinėse, stebint margaspalvę praeivių minią. Santandero dar neatrado užsienio turistai, mieliau besirenkantys Pietų Ispanijos kurortus, Madridą ar Barseloną. Tačiau šį modernų gražų miestą, atstatytą po 1941 metų gaisro, mėgsta patys ispanai, vasarą dažnai pavargę nuo šalies pietų karščio. Be to, Santanderas gali pasiūlyti net 11 puikių smėlio paplūdimių. Turistinio sezono pats įkarštis čia – liepos pabaiga, kai visą savaitę švenčiama Fiesta del Carmen su vietinių grupių koncertiniais pasirodymais ir fejerverkais. Ją būtų galima palyginti su Klaipėdos jūros švente.

Tačiau Kantabrijos grožį ir savitumą daug geriau jūs pažinsite, keliaudami po nedidelius šio regiono miestelius ir kaimus. Viena labiausiai įstrigusių atmintin vietų – tai Komiljas (Comillas). Komiljas už savo patrauklumą turi būti dėkingas pirmajam savo markizui laivybos magnatui Antonijui Lopesui, kuris XX a. pabaigoje užsakė nuostabius neogotikinius Sobreljano rūmus. Jie pastatyti, sekant Anglijos ir Centrinės Europos tradicija – kopijuoti vertikalioje erdvėje gotikos katedras. Šalia Sobreljano rūmų – puikus parkas ir dar vienas nuostabą keliantis kūrinys – Antonio Gaudžio “Kaprizas” (“El Capricho”). Tie, kam prie širdies šio garsiojo Katalonijos modernisto darbai, tikrai bus nudžiuginti kaprizo. Architekto fantazija šį kartą žaidžia su keraminėmis rudomis ir žaliomis plytelėmis, papuoštomis saulėgrąžų žiedais. 1883 metais suprojektuotas pastatas, kaip originalus rytietiško stiliaus vasarnamis, Gaudžio sumanymu, turėjo tapti organine peizažo dalimi. “Kaprizo” bokštas primena minaretą, o kambariai šioje viloje išdėstyti taip, kad jos gyventojai, naudodami juos pagal paskirtį, visada būtų saulės šviesoje. Pavyzdžiui, į šiaurę atsukti kambariai buvo naudojami tik vasarą. Šiuo metu “Kaprize” įsikūręs prabangus restoranas. Norintiems papietauti čia siūlyčiau išbandyti lašišą su ančiuvių padažu arba otą su česnakų daigais. Vietos gurmanai tikino, kad dėl tokio pasirinkimo tikrai nepasigailėsite.

Bet labiausiai šiame Kantabrijos žvejų kaimelyje džiugina tai, kad jo dar neatradę turistai. Būstas čia nėra pigus, tad daugelis butų ir namų nupirkta pasiturinčių Madrido ar Barselonos gyventojų. Tačiau nertos rankų darbo baltos užuolaidos už įstiklintų balkonų dar byloja, kad čia gyvena nemažai senbuvių. Pasisukinėjęs Komiljaso centre, gali pamatyti daug kasdieninių gyvenimiškų vaizdelių. Saulės atokaitoje besišildantis papuošalų pardavėjas, viena ranka glostantis romų šunėką, ar senukas vaikų akivaizdoje čia pat ant savo mopedo galandantis peilius - praeities šiokiadienių reliktai.

Pasivažinėjusi po keletą Ispanijos regionų supratau, ką turėjo omeny vienas pažįstamas ispanas sakydamas: “Kam man važiuoti į užsienį? Mūsų šalis tokia didelė ir įvairi, tad, duok Dieve, man ilgų metų, kad viską apžiūrėti suspėčiau”. Anksčiau tokią mintį traktavau kaip savotišką provincialumo ir nacionalinio egocentrizmo išraišką. Bet kuo daugiau aš keliavau po Ispaniją, tuo labiau buvau linkusi pritarti to ispano žodžiams.