Škotijos gyventojai su nekantrumu laukia referendumo dėl regiono statuso. Taps Jungtinės Karalystės regionas nepriklausomas, ar ne? Apklausos rodo, kad veikiausiai ne. Tačiau nepriklausomybės šalininkų gretos vis gausėja.

Škotijos gyventojai su nekantrumu laukia referendumo dėl regiono statuso. Taps Jungtinės Karalystės regionas nepriklausomas, ar ne? Apklausos rodo, kad veikiausiai ne. Tačiau nepriklausomybės šalininkų gretos vis gausėja.

Televizijos debatai

Škotijos nepriklausomybės šalininkai, tarp jų – ir šio regiono pirmasis ministras Alexas Salmondas, mano, kad Škotijai laikas nutraukti 307 metus trukusią sąjungą su Anglija ir Velsu. Referendumas dėl šio klausimo jau ne už kalnų – rugsėjo 18 d.

Debatuose dėl regiono ateities rugpjūčio 25 d. A.Salmondas pasirodė neblogai. Bent taip tvirtino britų spauda. "The Guardian" teigimu, net 71 proc. apklaustųjų po diskusijos pareiškė, kad A.Salmondas įveikė savo varžovus – prieš Škotijos nepriklausomybę pasisakančius politikus.

Diskusijos vyksta visomis įmanomomis temomis – pradedant valiuta, jei vis dėlto škotai nutartų pasitraukti iš Jungtinės Karalystės, baigiant naftos atsargomis ir gynybos politika. Dar opus klausimas – Sveikatos apsaugos sistemos likimas. A.Salmondas, "Taip, Škotija" (angl. "Yes Scotland") judėjimo lyderis, daugiausiai dėmesio skyrė finansiniams klausimams. Pasak jo, nepriklausomybė išvaduotų Škotiją nuo griežto taupymo politikos ir didelių išlaidų gynybai.

"Absoliučiai niekas geriau netvarkys šios šalies reikalų negu žmonės, kurie gyvena ir dirba Škotijoje. Esame turtinga šalis ir išradingi žmonės. Galime sukurti turtingą valstybę ir sąžiningesnę visuomenę", – tikino A.Salmondas.

Tačiau opozicijoje esantis nepriklausomybės priešininkas, judėjimo "Kartu geriau" (angl. "Better Together") lyderis Alistairis Darlingas, abejojo oponento planais. Pasak šio politiko, A.Salmondas neįtikino savo argumentais.

"A.Salmondas prašo visais atvejais kliautis jo žodžiu. Jokio atsarginio plano. Pasitikėti tuo, ką jis sako? Atleiskit, negaliu", – replikavo A.Darlingas.

D.Cameronas susinervinęs

Pasak sociologinių apklausų, kol kas nepriklausomybės šalininkų gretos mažesnės nei priešininkų. Šie lenkia oponentus keliais procentais.

Tačiau pastaruoju metu Škotijos nepriklausomybės šalininkų gretos, pasak apklausų, išaugo bent 4 proc. Škotijos dienraščio "Scottish Daily Mail" šią savaitę paskelbti apklausos rezultatai parodė, kad nepriklausomybės šalininkų padaugėjo nuo 43 proc. iki 47 proc. Nepriklausomybės priešininkų sumažėjo nuo 57 proc. iki 53 proc., todėl jų stovyklos pranašumas nuo 14 proc. sumažėjo iki 6 proc. Pasak ekspertų, didžiausias referendumo klausimas – neapsisprendę rinkėjai. Jie gali nulemti balsavimo rezultatą.

Mažėjantis Škotijos nepriklausomybės priešininkų skaičius suerzino britų vyriausybę. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas pareiškė, kad nervinasi, nors drauge pridūrė neabejojantis, jog škotai balsuos prieš pasitraukimą iš Jungtinės Karalystės.

"Esu emocingas ir nervingas. Tačiau nervingas tik dėl to, kad tai itin svarbu, – tvirtino D.Cameronas. – Manau, kad debatai vyksta gerai. Pajutau verslo bendruomenės palaikymą. Komentarai ramesni, argumentai geresni, o aš jaučiuosi labiau įsitikinęs. Tačiau tai masinis sprendimas, tad natūralu būti ir emocingam, ir nervingam."

Nauja Europos valstybė?

Sunkvežimio vairuotojas Liamas Stevensonas pasakojo, kad politika lig šiol pernelyg nesidomėjo. Po darbo jis dažniausiai leisdavo laiką su dukterimi Melissa ir žmona Helen. Šeima turi namą netoli Škotijos didmiesčio Glazgo.

Tačiau dabar vyras tapo politiniu aktyvistu. Pasak jo, Škotijos nepriklausomybės referendumas – reikšmingas įvykis.

Jau visai netrukus, mažiau nei už poros savaičių, 4 mln. škotų pagaliau gaus teisę pareikšti savo nuomonę – nori jie savarankiškai spręsti savo problemas ar ne?

L.Stevensonas sako svajojantis apie Škotijos nepriklausomybę. Jis įsitikinęs, kad tapusi nepriklausoma Škotija klestės. Ji bus "turtingesnė, laisvesnė, taip pat teisinga". Anot L.Stevensono, jo gimtasis priemiestis atsigaus. Šiuo metu situacija Glazge vyras nėra patenkintas.

Pastaruoju metu separatizmas Europoje – dažnas reiškinys. Ispanijos Katalonijos regionas reikalauja nepriklausomybės, Belgijoje nepriklausomą valstybę norėtų sukurti flamandai, o Italijoje – Pietų Tirolio gyventojai.

Tiesa, tik Škotijos gyventojams buvo leista savarankiškai spręsti, kaip gyventi jiems geriau. Ispanijos valdžia kategoriškai atmeta bet kokį šalies padalijimą į regionus, taip pat Italijos, Belgijos vyriausybės.

Nepriklausomos Škotijos valstybės planas gimė 2011 m. Pasiūlymą surengti referendumą dėl regiono ateities statuso pateikė Škotijos nacionalinė partija (SNP). Tais metais partija užsitikrino daugumą vietos rinkimuose. 2013 m. kovo mėnesį buvo galutinai patvirtinta referendumo data, prasidėjo rinkėjų agitacija.

Nors Škotijos valdančioji partija karštai pasisako už nepriklausomybę, didžiosios Jungtinės Karalystės partijos – Torių, Leiboristų ir Liberaldemokratų – tokiam sprendimui priešinasi.

L.Stevensonas šiuo metu daug dirba, kad pritrauktų neapsisprendusių rinkėjų balsus. Tiesa, pasak jo, būtina, kad diskusijose kalbėtų ne tik nepriklausomybės šalininkai, bet ir priešininkai. Tik taip galima leisti žmonėms objektyviai apsispręsti.

"Anglai ištisus amžius naudojosi mūsų turtais: nafta, dujomis, viskiu, – kalbėjo L.Stevensonas. – Škotija pagaliau turi atgauti savo nepriklausomybę, taip pat – išteklių kontrolę."

Janice Galloway, rašytoja, pripažino, kad ilgą laiką negalėjo apsispręsti, už ką balsuoti. Pasak jos, labai reikšminga, ką politikai sakė per debatus. Moteris teigė, kad norėtų savo pasirinkimą grįsti argumentais. Tačiau, pasak J.Galloway, palaikančių bendrą Jungtinę Karalystę entuziazmas tarsi išgaravęs.

Tai stebina, nes XX a. situacija, kaip mena moteris, buvo visai kitokia. "Kai buvau mergaitė, Škotijoje buvo labai stiprus britiškas identitetas", – pasakojo J.Galloway.

Skirtingos nuomonės

Istorikas Tomas Devine‘as mano, kad nepriklausomybės šalininkų gretos pagausėjo dėl neryžtingos ir klaidingos šiuo metu valdžioje esančių konservatorių politikos.

Torių partija Škotijoje nepopuliari. Buvusi Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher niekur nebuvo labiau nekenčiama nei Škotijoje. 1979 m., kai M.Thatcher tapo ministre pirmininke, Škotijoje veikė penkiolika anglies kasyklų, o 1990 m., kai pasitraukė iš šio posto, teveikė vos dvi. Šiuo metu iš 59 Škotijos parlamento narių vos du yra konservatorių partijos nariai.

"Apie nieką daugiau pastaruoju metu nekalbame, tik apie nepriklausomybę ir referendumą", – pastebėjo drabužių dizainerė Hayley Scanlan.

Moteris palaiko nepriklausomybės šalininkų pusę. Pasak jos, Škotija turi teisę savarankiškai spręsti savo reikalus. H.Scanlan pridūrė, kad nors jai politikos reikalai  neįdomūs, referendume ji dalyvaus. "Manau, tai labai svarbi akimirka visai Škotijai", – tvirtino moteris. Pasak jos, reikia žvelgti ne į praeitį, o ateitį. "Škotija, tapusi nepriklausoma, suklestės", – kalbėjo moteris.

Daugiausia nepriklausomybės šalininkų – Škotijos energetiniame sektoriuje. Pasak A.Salmondo, jei Škotija pati kontroliuotų savo gamtos resursus, regiono biudžetas papilnėtų 7 mlrd. svarų kasmet.

Iainas Downie sako, kad referendume balsuos "prieš". Jis dirba inžinieriumi britų kompanijoje BP ir teigia, kad jam svarbu, jog britų kompanijos nenutrauktų savo darbo Škotijoje.

Maža to, I.Downie, kitaip nei daugelis škotų, gerbia M.Thatcher. Pasak jo, ji prikėlė Didžiąją Britaniją iš sąstingio.

I.Downie asmeniškai apsimoka, kad Škotija liktų Jungtinės Karalystės sudėtyje. Turėdamas brito pasą vyras gali keliauti po įvairias valstybes ieškodamas naujų energetinių išteklių. Jis yra dirbęs Norvegijoje, Omane, taip pat ketina netrukus keltis į Azerbaidžaną arba Persų įlankos šalis, kuriose apstu neištirtų naftos telkinių. Pasak jo, jei Škotija taps nepriklausoma, kyla daug klausimų, ypač dėl socialinės ekonominės situacijos.

"Kas bus su pensijomis? Ar mes toliau naudosime Didžiosios Britanijos svarą? Kaip mes prekiausime? Mes juk net neturime vertybinių popierių biržos Škotijoje?" – klausė vyras.
I.Downie nuomone, Didžioji Britanija – vienintelė šalis Europoje, turinti globalių interesų. "Aš didžiuojuosi tuo, kad mes galime ir sugebame daryti poveikį pasauliniams procesams", – aiškino škotas.

Kaip gyvena Velsas?

Velso nacionalistai sako, kad jiems Škotijos balsavimas – svarbus. "Jei Škotija pasakys referendume "taip", džinas bus paleistas iš butelio", – džiaugėsi Leanne Wood, Velso nacionalistų partijos "Plaid Cymru" lyderė.

Tiesa, vos vienas iš dešimties Velso gyventojų šiuo metu palaiko nepriklausomybės idėją, tačiau politikė sako, kad ledai pajudėjo. "Tektoninės plokštės Jungtinėje Karalystėje jau juda", – pastebėjo moteris.

Akivaizdu, kad Škotijos referendumas gali sukelti daug padarinių kituose regionuose – ir Velse, ir Šiaurės Airijoje. Čia vietos nacionalistai seniai brandina svajonę, kad regionas taptų Airijos respublikos dalimi. Velse vietos nacionalistai sako, kad Škotijos referendumas jiems – galimybė jei ne įgyti nepriklausomybę, tai bent išplėsti autonomiją.

L.Wood palaiko škotų iniciatyvą. Ji kelis kartus lankėsi Škotijoje, kad palaikytų nepriklausomybės šalininkus.

Bet Velsas – gerokai mažesnis ir skurdesnis nei Škotija. Velsas neturi naftos klodų, taip pat priklauso nuo subsidijų iš Londono.

"Vyriausybė Velsui kasmet skiria nuo 30 iki 50 mlrd. skaičiuojant Jungtinių Valstijų doleriais. Velse surenkama kiek daugiau nei 17 mlrd. Kaip matote, turime milžinišką spragą", – suskaičiavo Geraldas Holthamas, vienas žinomiausių Velso ekonomistų.

Tačiau nacionalistai Velse sako, kad ekonomikos augimas įmanomas tik tuo atveju, jei Velsas pats spręstų savo reikalus.

Kitas svarbus faktorius – istorija. Velsas anglų buvo nukariautas 1282 m., o Škotijos parlamentas pats nubalsavo už sąjungą. Taip škotai išlaikė savo teisinę sistemą, mokyklas, universitetus, bažnyčią, taigi stiprų identitetą. Velse nieko panašaus nėra.

"Mes esame pirmoji Anglijos kolonija", – sakė Eirian James, vietos knygyno darbuotoja. Nors Velse stūksančios istorinės pilys – daugiausia turistų lankomos vietos regione, daugeliui vietinių jos simbolizuoja regiono okupaciją.

Beje, 1979 m. Velse buvo organizuojamas referendumas dėl regiono autonomijos, tačiau vos vienas iš dešimties šio regiono gyventojų palaikė iniciatyvą. Tiesa, 1997 m. škotams pareiškus valią, kad regionas turėtų savo parlamentą, dauguma Velso gyventojų parėmė vietos nacionalinės Asamblėjos įkūrimą. 2011 m. daugelis velsiečių reiškė norą išplėsti asamblėjos galias.

"Tai gerokai radikalesnis visuomenės nuomonės pasikeitimas, nei matėme per pastaruosius 30 metų Škotijoje", – komentavo Richardas Wynas Jonesas iš Kardifo universiteto.

Daugelis mano, kad škotų referendumas gali suaktyvinti Velso gyventojus reikalauti didesnių teisių, o vieną dieną galbūt net nepriklausomybės. Kiti sako, kad su Škotija vieningoje Jungtinėje Karalystėje Velsas turi daugiau galimybių atstovauti savo interesams, todėl škotų nacionalistų ambicijų nelinkę palaikyti.

Nepriklausomybės idėja – ilgaamžė

Pokalbis apie Škotijos nepriklausomybę, jos idėjos ištakas – su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu dr. Algiu Povilu Kasperavičiumi.

– Žvelgiant istoriškai, Škotijos noras tapti nepriklausoma valstybe – pagrįstas?

– Škotijos nepriklausomybės idėja – tūkstantmetė. Škotijos karalystė susikūrė IX a. Tai pirmiausia buvo barbarų karalystė, žinoma, kalbu apie "barbarus" ne neigiama to žodžio prasme. Škotai, beje, buvo vietiniai – jie neatsikėlė iš žemyno. Kadaise, matyt, atsikėlė, tačiau ikiistoriniais laikais.

Ilgus metus vyko Škotijos kovos su Anglija dėl nepriklausomybės. Na, vėliau, žinoma, anglų kalba, kultūra padarė didelę įtaką. Daug anglų persikėlė į Škotiją. Tačiau škotų atskirumas visuomet buvo labai ryškus. 1707 m. Škotija savanoriškai (tiesa, reikėtų akcentuoti, kad tas savanoriškumas nebuvo labai ryškus, nes buvo daug sąjungos su Anglija priešininkų) tapo Jungtinės Karalystės dalimi su nedidele autonomija, tiksliau, autonomijos liekanomis. XVIII a. buvo šioks toks pasipriešinimas sąjungai su Jungtine Karalyste, XIX a. jis sumenko, na, o XX a. vėl sustiprėjo. Pastaruoju metu šis nepriklausomybės judėjimas tapo labai ryškus.

– Daugelis sako, kad škotų nepasitenkinimą XX a. kėlė M.Thatcher politika. Galima sutikti?

– Iš dalies taip. M.Thatcher politika kėlė pasipiktinimą Škotijoje. Mat regiono ekonomikai tečerizmas nebuvo toks, pavadinkime, naudingas kaip Anglijai.

– Kokios dar škotų nepasitenkinimo priežastys?

– Kaip sakiau, svarbiausias faktorius tas, kad škotų atskirumas nuo anglų ir kitų Jungtinės Karalystės regionų visuomet egzistavo. Tačiau, pavyzdžiui, senąją škotų kalbą Anglijos valdžia nuo XVIII a. uoliai siekė išgyvendinti. Beje, reikėtų pasakyti, kad  škotų kalbos, pavadinkime, persekiojimas buvo nuožmus. Tokio nebuvo nei Rusijos imperijoje, nei Prūsijos Karalystėje.

Žinoma, anglai ilgainiui taip pat perėmė kai kurias škotų tradicijas. Škotai, negaliu pasakyti, kad buvo diskriminuojami, jog yra škotai, tačiau senąją kultūrą, kalbą buvo stengiamasi išnaikinti. Žinoma, niekas nieko nebaudė mirtimi, kad kalbi škotiškai, tačiau kalba buvo draudžiama mokyklose, literatūroje, net buvo draudžiama nacionalinė apranga.

Kita vertus, škotai darė karjerą Didžiosios Britanijos politikoje, ypač kariuomenėje. Tai nebuvo tautinis jungas tikrąja to žodžio prasme, veikiau unifikacija. Paskui daugelis škotų tradicijų tapo bendru Jungtinės Karalystės paveldu.

– Lyginant Škotiją su, pavyzdžiui, Velsu ar Šiaurės Airija – daug panašumų, o gal skirtumų?

– Velsas buvo daug anksčiau integruotas į Jungtinės Karalystės sudėtį. Bet, kas svarbu, Velse išliko daug daugiau žmonių, kurie kalba senąja kalba. Airijoje didelę reikšmę turi konfliktas tarp, sakant apibendrintai, katalikų ir protestantų. Škotijoje tokių konfliktų nėra. Čia nėra religinio pagrindo konfliktams.

– Ar galėtų Šiaurės Airija ir Velsas reikalauti nepriklausomybės?

– Pagrindo tokiems reikalavimams yra mažiau nei Škotijoje. Šiaurės Airijoje galėtų būti protestantiška nepriklausomybė. Tie, kurie kovojo su britais Šiaurės Airijoje, kalbu apie respublikonus, siekė susijungti su Airija, o ne tapti nepriklausomi. Velse, nors siekiama išlaikyti senąją kalbą, tradicijas, vargu ar atsirastų daug tokių, kurie svajotų apie nepriklausomybę. Nemanau, kad čia būtų koks nors didesnis judėjimas. O Škotijoje nepriklausomybės judėjimas yra. Jis susijęs su tūkstantmete valstybingumo tradicija, kuri baigėsi, kaip minėjau, 1707 m.