Kur kaupiasi negatyvi energija

Kur kaupiasi negatyvi energija

Seniai yra pastebėta, jog, susibūrus kokiu nors pretekstu didesnei žmonių miniai, aktyviesiems oratoriams nesunku ją nuteikti ir džiūgavimui, ir agresijai.

Tačiau pastebėta ir tai, kad agresyvi minia mėgsta rinktis tam tikrose vietose nuolat.

Kodėl? Psichologai sako, jog tokios vietos pasirenkamos ne vien dėl patogumo...

Apie tokias minios mėgstamas būrimosi vietas Maskvos mieste spaudoje pasisakė Rusijos mokslininkai.

Masinių susibūrimų vietose, kur demonstruojama jėga, nepasitenkinimas, kaupiasi neigiama energija, kurios laukai labai stiprūs.

Jei minią jungia destruktyvūs sumanymai, jos šūkiai susilieja su juoda energetika, sugeriančia žmogaus gyvybines jėgas.

Psichologai sako, jog apie tai gerai žino ekstrasensai.

Prakeiktų vietų antologija

Rusų psichologas Valerijus Guzevas kelia klausimą: kaip susikaupia atskirose vietose ta neigiama energija?

Kas čia pirminis, kas antrinis: negatyviai nusiteikę žmonės ją sukuria ar priešingai – pati vieta negatyviai veikia minią?

Jei čia viskas priklausytų tik nuo minios nuotaikų, tai visai nebūtų reikalo būtinai rinktis tose pačiose vietose.

Neigiamą energiją galima būtų sukurti ir kitur. Psichologas mano, jog negatyvią energiją išspinduliuoja tam tikros vietos: ne minia ją kuria, o pati vieta traukia agresyviai nusiteikusius žmones.

Štai kodėl tos vietos nuo seno įvardijamos kaip prakeiktos.

Taigi išeitų, jog tos vietos energija yra pirminė, o jos poveikis žmogui – antrinis.

Tačiau štai tas pats Guzevas tvirtina, jog yra ištirta, kad negatyvios energijos sankaupos visuomet egzistuoja virš maitinimo įstaigų, kur nuolat girtaujama, skleidžiamos neigiamos emocijos, kur žmogus dažnai nevaldo savo jausmų.

Tad ar negali būti, kad tokioms vietoms padeda susikurti ir patys žmonės?

Miestas ant kaulų

Tačiau esama ir kitų paslapčių.

Nors komunistų valdymo metais išaugo ne viena Maskvos gyventojų karta, kaip manoma, “laisva nuo prietarų”, tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Žmonės ir šiandien žino apie tas tėvų ir prosenelių minėtas “negeras” vietas.

“Prakeiktų vietų atsiradimas paprastai siejasi su žudymais, mirties bausmėmis viešose vietose arba laidojimo vietomis, - sako filosofijos mokslų kandidatė, folkloristė Anastasija Satyrenko. – O kadangi Maskva visą laiką plečiasi, apimdama gretimus kaimus su jų kapinėmis, tai išeina, kad kai kurios miesto dalys tiesiog stovi ant žmonių kaulų.

Pavyzdžiui, senovėje prieš Kremlių buvo kaimai, vienuolynai, kurių pavadinimai vėliau suteikti rajonams.

Jie turėjo ir savo kapines. Pavyzdžiui, Maniežo aikštėje buvo Moisejevo moterų vienuolynas, sunaikintas tik XVIII a., o dabartiniame Novinskio bulvare – Novinskio vienuolynas.

Jų sunaikinimas, kapų išniekinimas (net nesistengiant kur nors perkelti mirusiųjų palaikus) sukoncentravo panašiose vietose neigiamą energiją, kuri, matyt, ir šiandien žmonėms daro poveikį.

Ar ne ta energija į Maniežo aikštę sutraukia ne tik minias mitinguotojų, nuolat nusiteikusių ką nors nuveikti, sunaikinti, bet ir agresyviai nusiteikusius futbolo sirgalius, kitokius triukšmadarius, girtuokliaujančius, narkotikus mėgstantį jaunimą?”

Arba štai: maskviškiai, žiną apie tokias sostinės vietas, sako, jog amerikiečiams tiesiog nepasisekė, kad jų pasiuntinybė įkurta Novinskio bulvare.

Ta vieta lyg magnetas traukia agresyviai nusiteikusius žmones.

O štai komunistų sambūriams labai patraukli vieta – Kalugos aikštė. Ji į istoriją įėjo kaip Kalugos tvirtovė, vėliau – kalėjimas. Suprantama, jog apie tokių vietų teigiamą energetiką ir kalbėti nėra ko.

Yra Maskvos mieste ir ištisi “negeri” rajonai, pavyzdžiui, Marjina Roščia, Caricynas, Prečistenka, Kuncevas, Chodynka...

Dar Maskvos Rusioje sklido legendos, jog Kuncevo teritorijoje senovėje stovėjusi cerkvė, kuri pamaldų metu prasmegusi žemėn su visais maldininkais. Nuo to laiko naktimis žmonės čia girdi varpų skambesį.

“Kuncevo miestelyje buvo pati seniausia tvirtovė, todėl čia būta daug žmonių žūčių”, - pasakoja Satyrenko. Apie šios vietovės baisumus savo romane “Prakeikta vieta”, išleistame 1838 m., rašė rašytojas Voskresenskis.

Daugelio nelaimių vieta laikomas Caricynas. Senovėje čia buvo laidojami karo vadai. Be to, ši vieta buvo net tris kartus prakeikta: Maskvos valdovo Vasilijaus Solomonijaus, jo žmonos – Petro I meilužės Marijos ir žymaus architekto Baženovo, kuris, kaip skelbia padavimas, pagal Jekaterinos užsakymą suprojektavo ir pradėjo rūmų statybą, o paskui pačios įsakymu juos buvo liepta nugriauti.

Sakoma, kad Baženovas net kreipėsi į burtininką, kad šis į Caricino žemę pribarstytų užkalbėtos druskos, lemiančios nelaimes.

Nors vėliau tie ilgai statyti rūmai ir buvo užbaigti, nors dabar jie restauruoti ir atverti visuomenei, tačiau visiškai tikėtina, jog ši vieta yra “užnuodyta” burtais ir jokios maldos jai nieko nepadeda. Tai laikoma neigiamos energijos sankaupos vieta.

Revoliucijos epicentras

Maskviškiai mano, jog pačios žymiausios sostinės prakeiktos vietos yra Prečistenka ir Kristaus Gelbėtojo cerkvė.

Pasak legendos, dedant šventovės pamatus, šalimais klaidžiojo pamišėlis asketas ir šaukė, kad čia bus prakeikta vieta, cerkvės vietoje atsirasianti bala (tarybiniais metais, susprogdinus cerkvę, čia įrengtas baseinas “Moskva”).

Prakeiksmas atsiradęs todėl, kad čia buvo nugriautas vienuolynas, kurio viršininkas irgi pranašavęs, jog toje vietoje niekad nieko šventa nebus, o bus “velnių vieta”.

Nešvari vieta laikoma ir Visų Šventųjų cerkvė. Sakoma, kad čia anksčiau tekėjusi Tarakanovkos upė, kurios srovė vėliau nukreipta po žeme.

Maskviškiai, gyveną toje teritorijoje, įsitikinę, jog ir šiandien upės vandenys “ištraukia žmogaus jėgas”.

Gyventojai mena ir tai, kad jų būstai stovi ir ant žmonių kaulų, nes Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo laidojami žuvę maskviškiai.

Kapinės buvo užėmusios didžiulę teritoriją.

Dar viena “negera” vieta minima Arbato gatvėje, kur dar neseniai stovėjęs 14-uoju numeriu pažymėtas namas, vadinamas vaiduoklių namu.

Pasakojama, jog kadaise ten pasikorusi visa šeima: tėvas, motina ir 4 vaikai. Dar kiti liudija, kad vėliau čia gyvenęs vyras papjovė savo žmoną ir pats nusišovė.

Kadangi dėl vaiduoklių ten niekas negalėjęs gyventi, tai neseniai jis buvęs nugriautas, tačiau tos vietos žmonės vengia ir šiandien.

Nors senosios istorijos žmonių primirštamos, tačiau XX a. kūrėsi naujos.

Maskviškiai tiki, jog pats Kremlius stovi tokioje vietoje, kur nuolat kryžiuojasi neigiamos energijos srovės, todėl čia traukia revoliucingai nusiteikusius, maištaujančius žmones.

Taip atsitikę ir 1990-aisiais, kai Kremlius tapo perversmo įvykių epicentru ir buvo smarkiai apgriautas.

Kalbama, jei iš šios vietos bus ir toliau valdoma šalis, joje nieko gera negalima laukti.

Žinoma, tarp šių vietų minimas ir proletariato vado mauzoliejus.

“Kol šios asmenybės kūnas nebus palaidotas žemėje, išneštas iš miesto centro, gero gyvenimo pas mus nebus!” – tokią pranašystę turbūt girdėjo kiekvienas maskviškis, net ir moksleivis.

Parengė Vetusta Prišmantienė