Sebastienas Lecornu atsistatydino praėjus vos 14 valandų po to, kai paskelbė savo naujosios vyriausybės sudėtį ir popiet turėjo surengti pirmąjį kabineto posėdį. Tačiau jo naujoji vyriausybė sukėlė ažiotažą visame politikos spektre dar prieš ministrams įžengiant į savo naujuosius biurus, ir jis rizikavo, kad šią savaitę parlamente iš karto bus surengtas balsavimas dėl nepasitikėjimo.

27 dienas trukusi premjero S. Lecornu kadencija buvo trumpiausia iš visų vyriausybės vadovų, kada nors dirbusių šiuolaikinėje Prancūzijoje.

„Nebuvo sudarytos sąlygos man eiti ministro pirmininko pareigas“, – sakė S. Lecornu, pasmerkdamas frakcijų, kurios, pasak jo, privertė jį atsistatydinti, „partinius apetitus“.

Nestabilumui Prancūzijoje sukėlus atgarsį visoje Europoje, Vokietijos vyriausybės atstovas pareiškė, kad „stabili Prancūzija“ yra „svarbus indėlis į stabilumą Europoje“.

S. Lecornu atsistatydinimas dar pagilino politinę krizę, jau daugiau nei metus drebinančią Prancūziją po to, kai centristas E. Macronas 2024 m. vasarą paskelbė pirmalaikius parlamento rinkimus, ir jie baigėsi be aiškios laimėtojų daugumos.

Po šio pranešimo smuko Paryžiaus akcijų rinka: apie 9 val. Grinvičo laiku „mėlynųjų“ (angl. blue-chip stocks – red.) akcijų indeksas CAC 40 buvo nukritęs maždaug 1,7 proc.

E. Macronas priešinasi raginimams vėl paskelbti pirmalaikius parlamento rinkimus, taip pat atmeta galimybę atsistatydinti nesulaukus kadencijos pabaigos 2027 m.

Jis taip pat galėtų ieškoti naujo ministro pirmininko, kuris būtų aštuntasis per jo valdymo laikotarpį, tačiau be radikalių permainų šiam būtų sunku išsilaikyti.

Tikimasi, kad 2027 m. prezidento rinkimai taps istorine kryžkele Prancūzijos politikoje, nes Prancūzijos kraštutiniai dešinieji, vadovaujami Marine Le Pen, nujaučia turėsią geriausius šansus perimti valdžią.

M. Le Pen pareiškė, kad E. Macronui būtų „išmintinga“ atsistatydinti, taip pat paragino surengti pirmalaikius rinkimus, pavadindama juos „absoliučiai būtinais“.

M. Le Pen kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis sambūris“ (RN) lyderis Jordanas Bardella sakė, kad tikisi, jog parlamento rinkimai įvyks, ir pridūrė: „RN, aišku, bus pasirengęs valdyti.“

Jokio „paskutinio etapo“

E. Macronas rugsėjo 9 d. premjeru paskyrė S. Lecornu, 39 metų buvusį gynybos ministrą ir artimą patikėtinį, garsėjantį diskretiškumu ir lojalumu.

Prezidentas tikėjosi, kad jo sąjungininkas atvėsins vidaus krizę ir leis jam sutelkti dėmesį į pastangas tarptautinėje arenoje, visų pirma į darbą su JAV siekiant nutraukti Rusijos karą Ukrainoje.

Tačiau iš esmės nepasikeitęs S. Lecornu kabinetas, pristatytas sekmadienį vakare, sukėlė aršią kritiką, ypač iš dešiniųjų respublikonų, kurie anksčiau buvo valdančiojoje koalicijoje.

Respublikonai neketina siūlyti E. Macronui ir jo sąjungininkams „paskutinio etapo“ po iš esmės nepakitusio kabineto paskelbimo, sakė dešiniosios partijos vicepirmininkas Francois Xavier Bellamy.

Į kabineto sudėtį įtrauktas buvęs ilgametis finansų ministras Bruno Le Maire kaip gynybos ministras, o šis žingsnis, kritikų teigimu, prieštarauja S. Lecornu pažadams apie permainas.

E. Macronas dabar liko „vienas krizės akivaizdoje“, teigė dienraštis „Le Monde“.

„Pavojingi“ sprendimų variantai

S. Lecornu teko nelengva užduotis – rasti pritarimą kitų metų griežto taupymo biudžetui smarkiai susiskaldžiusiame parlamente.

Du tiesioginiai S. Lecornu pirmtakai – Francois Bayrou ir Michelis Barnier – per balsavimus parlamente buvo nušalinti nuo pareigų kilus ginčui dėl išlaidų plano, ir jam grėsė toks pat likimas.

Rizikos analizės įmonės „Eurasia Group“ generalinis direktorius Europai Mujtaba Rahmanas sakė, kad visi E. Macrono galimi sprendimų variantai yra „pavojingi“, tačiau atsistatydinimas arba pirmalaikių rinkimų paskelbimas kelia pavojų, kad į valdžią ateis kraštutiniai dešinieji.

„Tikimės, kad E. Macronas paskirs naują ministrą pirmininką ir paragins susiskaldžiusią kraštutinių dešiniųjų bei kairiųjų opoziciją bendradarbiauti siekiant išvengti gilios fiskalinės ir politinės krizės“, – sakė jis.