Protestai, kuriems vadovauja kairiųjų pažiūrų grupė „Užblokuokime viską“, gali tapti tikru krikštu 39 metų S. Lecornu, artimam E. Macrono sąjungininkui, kuris pastaruosius trejus metus ėjo gynybos ministro pareigas.

E. Macronas paskyrė S. Lecornu premjeru antradienio vakarą. Tai įvyko kitą dieną po to, kai jo pirmtakas Francois Bayrou pralaimėjo parlamento balsavimą dėl pasitikėjimo, tad jis ir jo vyriausybė buvo priversti atsistatydinti.

F. Bayrou suklupo bandydamas įgyvendinti taupymo priemonių paketą, skirtą Prancūzijos skolai sumažinti. Kol kas neaišku, kokius kompromisus yra numatęs S. Lecornu, kad galėtų prastumti biudžetą.

Oficialus valdžios perdavimas S. Lecornu turėtų įvykti trečiadienį 12 val. vietos (13 val. Lietuvos) laiku.

„Prezidentas įsitikinęs, kad (vadovaujant S. Lecornu) susitarimas tarp politinių jėgų yra įmanomas, gerbiant visų įsitikinimus“, – teigė Prancūzijos prezidentūra.

E. Macronas, kuris vadovauja tarptautinėms diplomatinėms pastangoms nutraukti Rusijos karą Ukrainoje, šiomis dienomis susidūrė su vienu svarbiausių savo prezidentavimo vidaus politikos sprendimų – ką paskirti premjeru.

S. Lecornu laikomas diskretišku, bet labai kvalifikuotu vykdytoju, kuris – o tai labai svarbu E. Macronui – pats nepuoselėja jokių ambicijų tapti prezidentu.

Premjero postas S. Lecornu buvo prognozuojamas dar gruodį, tačiau galiausiai F. Bayrou, kaip pranešama, įtikino prezidentą suteikti šansą jam.

Jis tampa septintuoju Prancūzijos ministru pirmininku nuo E. Macrono atėjimo į valdžią 2017-aisiais ir penktuoju nuo jo antrosios kadencijos pradžios 2022 metais.

S. Lecornu laukia didžiulis iššūkis – užmegzti ryšius su parlamentu ir užtikrinti, kad jo neištiktų toks pat likimas kaip F. Bayrou, kuris vyriausybei vadovavo vos devynis mėnesius, bei išdirbti iki E. Macrono kadencijos pabaigos 2027 metais.

Socialiniame tinkle „X“ paskelbtame pranešime S. Lecornu pažadėjo, kad jo vyriausybė sieks „politinio ir institucinio stabilumo šalies vienybės labui“.

„Nulinė tolerancija“

Visą trečiadienio veiksmų mastą sunku įvertinti dėl menko profesinių sąjungų įsitraukimo, kurių dauguma rugsėjo 18 dieną planuoja savo plataus masto streikus ir protestus.

Tačiau daugiausia kairiųjų grupių raginimas „viską užblokuoti“ sukėlė pakankamai nerimo valdžios institucijoms, kad visoje Prancūzijoje būtų dislokuota 80 tūkst. policininkų.

Vidaus reikalų ministras Bruno Retailleau perspėjo demonstrantus, kad bus laikomasi „nulinės tolerancijos“ smurtiniams veiksmams ar svarbių vietų blokavimui.

Policija teigė, kad atidžiai stebi „gyvybiškai svarbius ekonominio gyvenimo taškus“, tokius kaip naftos perdirbimo gamyklos.

B. Retailleau teigė, kad Prancūzijai reikia greitai suformuoti naują vyriausybę, kuri „įkūnytų valstybės autoritetą“, ir apkaltino kraštutinių kairiųjų partiją „Nepalaužtoji Prancūzija“ (LFI) bei jos ugningąjį lyderį Jeaną-Lucą Melenchoną siekiu skatinti „sukilimo klimatą“.

Nors greitieji traukiniai, kaip ir dauguma Paryžiaus metro traukinių, kursuos įprastai, regioninių ir priemiestinių geležinkelių paslaugos, taip pat oro uostų visoje šalyje, įskaitant pagrindinius Paryžiaus Charles'io de Gaulle'io ir Orli oro uostus, darbas turėtų būti sutrikdytas.

Trečiadienio protestų, kurie turėtų įsiplieksti net kaimuose ir mažuose miesteliuose, decentralizuotas pobūdis primena 2018 metų „Geltonųjų liemenių“ judėjimą, kuris, neturėdamas aiškių lyderių, tapo dideliu išbandymu E. Macronui per pirmąją jo kadenciją.

Tačiau politikos apžvalgininkai teigia, kad dabartinis judėjimas yra labiau atpažįstamas kaip kairiųjų pažiūrų nei „Geltonosios liemenės“ ir jame dalyvauja daugiau išsilavinusių jaunų žmonių.

Paryžiaus policijos viršininkas Laurent'as Nunezas teigė įtariantis, kad protestus vykdo „radikalūs kairieji“, organizuojantys „įspūdingus veiksmus“, tačiau be pilietinės visuomenės paramos.

Kiek žinoma, demonstrantų reikalavimai svyruoja nuo F. Bayrou idėjos panaikinti dvi šventines dienas atsisakymo iki medicininių išlaidų mažinimo samdomiems darbuotojams ir palankesnių nedarbingumo sąlygų įdiegimo.

F. Bayrou tvirtino, kad norint suvaldyti Prancūzijos skolą ir stabilizuoti viešuosius finansus, reikia sumažinti išlaidas 44 mlrd. eurų.