Nelygybė Lotynų Amerikoje – grėsmė žmogaus teisių gynėjams | KaunoDiena.lt

NELYGYBĖ LOTYNŲ AMERIKOJE – GRĖSMĖ ŽMOGAUS TEISIŲ GYNĖJAMS

Žemės ir turto koncentracija Lotynų Amerikoje kelia aršius socialinius konfliktus, o tai lemia ir tai, kad žmogaus teisių gynėjams ten dirbti itin pavojinga. Taip LRT RADIJUI sako Lotynų Amerikos studijų ekspertė Ieva Giedraitytė. Anot jos, 2016 m. du trečdaliai žmogaus teisių gynėjų buvo nužudyti Lotynų Amerikoje – kai kurių atvejų vietinė valdžia nesistengia išsiaiškinti ir spekuliuoja faktais.

Vyrauja didelė atskirtis

Prieš kelias dienas Brazilijos ūkininkai Šiaurės Rytų regione užpuolė vietinius gyventojus. Trylika Gamelos bendruomenės narių atsidūrė ligoninėje, kai kurių kojos buvo nupjautos.

Prieš savaitę, keli bendruomenės nariai užėmė teritoriją, kuri, anot jų, yra tradicinė genties žemė. Ją praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje okupavo tuometė karinė diktatūra, padalijo vietiniams žemvaldžiams ir šiuo metu naudojama kaip ganyklas. Tačiau keturių šimtų šeimų Gamelos bendruomenė tikina, kad žemė buvo pagrobta, jie trejus metus protestuoja dėl teritorijų grąžinimo.

Vietiniai ūkininkai, įsitikinę, kad žemė priklauso jiems, ėmė šaudyti į gyventojus ir kapoti šiems galūnes. Pasak bendruomenės narių, policija stebėjo susidūrimą ir nesikišo.

Tai tik vienas konfliktų dėl žemės Lotynų Amerikoje pavyzdžių. Kai kurie protestai sukviečia nemažai genčių į miestų gatves. Pavyzdžiui, šį kartą gyventojai į valdišką pastatą paleido strėlių. Iš kur tokia problema?

Lotynų Amerikos studijų ekspertė I. Giedraitytė sako, kad daugiau nei pusę žemės valdo vienas procentas ūkių ir įmonių: „Valstybėse tai skiriasi. Pavyzdžiui, Kolumbijoje 10 proc. turtingų ūkių valdo 82 proc. žemės, Gvatemaloje 2 proc. priklauso daugiau nei 57 proc. žemės. Žemė yra labai koncentruota kelių įmonių, fizinių ir juridinių vienetų.“

Pasak I. Giedraitytės, tai lemia didelę atskirtį. „Labai mažai žmonių, turinčių daug žemės ir daug asmenų, kurie jos visai neturi. „Oxfam“ duomenimis, 32 turtingiausi Lotynų Amerikos piliečiai turi tiek, kiek maždaug 300 tūkst. skurdžiausi. Žemė ir turto koncentracija kelia socialinius konfliktus“, – tikina pašnekovė.

Žmogaus teisių gynėjams Lotynų Amerika – itin pavojinga

I. Giedraitytės tvirtinimu, pajamų ir žemės koncentracijos nelygybė Lotynų Amerikoje – didžiausia pasaulyje. Tačiau kol kas sunku suvokti ginčo esmę. Daugelyje pasaulio šalių tikrai ne visi gyventojai turi po žemės plotą. Lotynų Amerikos kontekste konfliktai dėl žemės įgyja ne tik kruviną reikšmę, bet ir baisią socialinę nelygybę. Pirmiausia, šiame žemyne didžioji gyventojų dalis gyvena kaimuose ir jiems žemė reiškia galimybę prasimaitinti.

Dėl teritorijų kovoja ir indėnų gentys. Jiems žemė – identiteto dalis. Taip kyla įtampa. Kitas svarbus elementas – ekonomika. Visas turtas Lotynų Amerikoje atkeliauja iš žemės – auksas, kava, soja. Tokia valstybių ekonomika.

Kaip teigia I. Giedraitytė, žemės reformos nebuvo atliktos nė vienoje valstybėje, gal tik Meksikoje, bet ir ten nutrūko: „Dabar iš naujo priimami įstatymai, kurie panaikina žemės turėjimo ir akumuliacijos apribojimus. Žemės konfliktai lemia tai, kad Lotynų Amerika yra pavojingiausia vieta žmogaus teisių gynėjams. Iš visų šalių, pagal 2016 m. duomenis, pasaulyje buvo nužudytas 281 žmogaus teisių gynėjas.“

Anot I. Giedraitytės, daugiau nei pusė nužudytų žmogaus teisių gynėjų turėjo sąsajų su klausimais dėl indėnų, o du trečdaliai buvo nužudyti Lotynų Amerikoje. „Tai kruvini susidūrimai, viskas sudėtinga. Yra žmonių, kurie desperatiškai trokšta žemės arba apginti turimus išteklius. Pavyzdžiui, dažnai priešinamasi Amazonės miškuose esančių medžių kirtimui, sojos auginimui ar naftos gręžimui. Įmonės gali samdytis sukarintus apsaugos būrius, bet jie nesirenka priemonių“, – aiškina pašnekovė. 

I. Giedraitytė sako, kad pavojingiausia šalis, kurioje įvyksta daugiausia žmogžudysčių – Hondūras: „Žmonės nuo žemės nuvaromi prievartiniu būdu, turtas sudeginamas, kad jie negrįžtų. Žinomas atvejis, kai Gvatemaloje visa bendruomenė buvo periodiškai nuvaroma nuo žemės, vyko didelis konfliktas su viena kompanija. Konfliktai vyksta Brazilijoje, Ekvadore, Peru, Kolumbijoje, Argentinoje, Paragvajuje. Praktiškai visose Lotynų Amerikos valstybėse.“

Valdžia nesistengia aiškintis konfliktų

Jau minėta Brazilija – ne vienintelė Lotynų Amerikos valstybė, kurioje vyksta aršūs konfliktai. 2017 m. kovą Ekvadore kariniai bepiločiai lėktuvai ir policijos sraigtasparniai apsupo Šuaro genties El Tinko kaimą, vieną iš daugelio Amazonės miškuose. Būtent šiame regione gyventojai kovoja su kinų vario kasykla. Konfliktas virto mūšiu.

Šuaro gentis neįleidžia kariuomenės į teritoriją, o šiai pasirodžius, grasina ugnimi. Tačiau genties atstovai tikina patys esantys įkaitai. Jie negali dirbti ar ieškoti maisto, o jų vaikai alkani.

Konfliktas įsiplieskė gretimame kaime, kurį užvaldė kinų kasykla. Gruodį kilo masiniai protestai, žuvo policininkas, valdžia apkaltino vietos gyventojus, o šie puolė slėptis El Tinko kaime. Gyventojai tikina taip ginantys savo teises. Prieš dvejus metus jiems šis žygis įgavo dar didesnę prasmę, nes buvo nužudytas jų dvasinis lyderis. Teisėsauga nusikaltimą tyrė vangiai ir jokių rezultatų nepasiekė. Ir jis buvo ne vienintelis lyderis, nukentėjęs nuo žudikų.

Anot I. Giedraitytės, jai teko dirbti ES delegacijoje Hondūre su garsia žmogaus ir aplinkosaugos teisių gynėja Berta Caseres. „2016 m. kovo mėnesį jį buvo nušauta savo namuose. Buvo įsibrauta, ji nušauta, o pas Bertą viešėjusi aplinkosaugos aktyvistė – sužeista. Buvo akivaizdu, kad valdžia nesistengia išaiškinti šio konflikto. B. Caseres tyrimo byla dingo, dažnai spekuliuota tuo, kad nužudymo užsakytoja buvo tarptautinė korporacija, norėjusi statyti hidroelektrinę, o tam ir priešinosi B. Caseres. Tačiau to įrodymų nėra“, – aiškina pašnekovė.

Po B. Caseres žūties nužudyti dar du jos artimi bendražygiai. Paskutinėje viešoje kalboje, pasakytoje prieš dvejus metus, atsiimdama „Goldman“ aplinkosaugos apdovanojimą B. Caseres teigė: „Sukurkime bendruomenes, gebančias sugyventi oriai, ginančias žmogaus gyvybę. Vilkimės, kad mums pavyks apsaugoti savo žemę.“

Žemvaldys turi daugiau valdžios nei ministras

Teritorinių konfliktų suirutėje neaiškus vienas konkretus dalykas. Užsienio žiniasklaidai mirgant apie nuolatos vykstančias vietinių gyventojų žudynes ir deginamus kaimus, kyla klausimas, ką daro Lotynų Amerikos valdžia.

I. Giedraitytė teigia, kad ekonominis valstybės interesas yra gauti pelną. „Kai kalbame apie agroeksportuotojus, dažnai yra kažkoks vienas lengvai auginamas augalas. Lotynų Amerikos atveju tai sojos pupelės. Ten, kur anksčiau gyveno 20 šeimų, dabar dirba vienas ūkininkas. Tačiau pajamos didžiulės. Krizė Argentinoje baigėsi tada, kai imta eksportuoti soją, pardavinėti laukus“, – tikina specialistė.

Pasak I. Giedraitytės, valstybė yra suinteresuota tuo, kad ūkiai gali atnešti daugiau pajamų, tačiau atokesnėse vietovėse ji neturi valdžios: „Nuo centro nutolusiuose kaimeliuose daugiau valdžios turi žemvaldys, o ne, pavyzdžiui, teisingumo ministras. Kitas dalykas yra tai, kad dabartinis laikinasis Brazilijos prezidentas su didžiųjų valstijų senatorių pastangomis pradeda naikinti tam tikrus apribojimus žemės koncentracijai. Manoma, kad Amazonės miškų kirtimas tik dar labiau sustiprės.“

Tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad vidutiniškai trečdalis Lotynų Amerikos gyventojų nuolat susiduria su korupcija. Beje, ekspertai pastebi, kad ten, kur šiame žemyne klesti korupcija, tarsi raketa į dangų šauna žmogžudysčių skaičius. Pirmauja Hondūras. Jungtinės Tautos į šią dešimtmečius besitęsiančią problemą rodo pirštu, bet niekas nevyksta.

Kaip teigia I. Giedraitytė, kartais interesai būna tarsi dvigubi. „Kompanijos, susijusios su brangiaisiais metalais ir mineralais, dažnai nėra Lotynų Amerikos kapitalo, bet kanadiečių, JAV ar ES. Sojos versle itin aktyvios korporacijos iš JAV ir ES. Taigi klastingai siekiama, kad niekas nesikeistų, bet yra tam tikri finansiniai interesai ir kompanijos vykdo savo veiklą“, – aiškina pašnekovė.

Rankas krauju susitepusios abi pusės

Bet pažvelkime konfliktą iš kitos pusės. Vienos Lotynų Amerikos valstybės ūkininkui priklauso žemė. Joje jis verslauja. Vieną dieną pasirodo indėnai ir reikalauja žemes grąžinti. Niekas žudynių neteisina, bet kiekvienas gali pasipiktinti, jei kas įkelia koją į jo teritoriją. Ir dar su reikalavimu viską mesti ir dingti iš ūkio.

Pasak I. Giedraitytės, nėra taip, kad žemvaldžiai visada blogi, o ūkininkai – geri: „ES turi vieną projektą Hondūre, kur vyksta vienas rimčiausių ir sunkiausių žemės nuosavybės konfliktų. Visos pusės yra labai susikruvinusios rankas kažkieno krauju. Tiek kompanijos, tiek bendruomenės ir pan.“

Vis dėlto šios nevaldomos ugnies priežasčių tenka ieškoti aukščiausiose viršūnėse. Tarp tų žmonių, kurie tiesiog mato skaičius. Sojos eksportas iš Lotynų Amerikos sudarė 27 trilijonus Jungtinių Valstijų dolerių. Vario eksportas – 24. Naftos ir jos gaminių – 50 trilijonų dolerių. Šie skaičiai nusako kur kas platesnį kontekstą, kodėl valstybės nenori sugriauti žemės priklausomybės oligarchijos.

Kaip tvirtina I. Giedraitytė, tokia žemės koncentracija vyrauja nuo kolonizacijos laikų, o tai nebuvo pats legaliausias procesas visomis prasmėmis. „Daugybėje Lotynų Amerikos valstybių nėra žemės titulo ir kadastro surašymo, santykiai nėra aiškūs. Konfliktai tarsi užprogramuoti. Tam, kad jie būtų išspręsti, reikia įgyvendinti žemės reformą. Sunku tikėtis, kad žmonės iš kaimo supuls į miestus, ras darbus ir gerai gyvens. Sunku tai padaryti esant priklausomam nuo pajamų. Abejoju, ar artimiausiu metu kažkas pasikeis, nebent valstybė ims spręsti šį klausimą“, – sako specialistė.

Kaip teigė ekspertė, problema lengvai nebus išspręsta, o ypač kai jos spręsti niekas nenori. Verta tik pakartoti, kad būti žmogaus teisių aktyvistu Lotynų Amerikoje – pavojingiausia profesija.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS