„Nėra alternatyvos kantriai ir uoliai bendrų sprendimų paieškai pasiaukojamų ir nepertraukiamų derybų priemonėmis“, – sakė jis, atidžiai parinkdamas žodžius ir tiesiogiai nepaminėdamas ginčijamos teritorijos.

Jis taip pat išreiškė užuojautą „daugybei žmonių, kurie kenčia kruvinų konfliktų padarinius“.

Ragindamas pradėti „naują fazę dėl stabilios taikos regione“, popiežius pakvietė visus veikėjus „greit pasinaudoti kiekviena proga patenkinamam sprendimui pasiekti“.

Pranciškus gyrė „daugiakultūriškumo naudą“ šaliai.

„Tegu darna ir taikus sambūvis visada būna gyvybingumo šaltinis visuomenei ir šalies pilietiniam gyvenimui“, – sakė jis.

Atvyko į Azerbaidžaną

Popiežius Pranciškus sekmadienį atvyko į musulmonišką Azerbaidžaną, kuriame lankosi keli mėnesiai po vizito šios šalies nesutaikomoje priešininkėje Armėnijoje ir kuriame užbaigs dabartinę savo taikos kelionę neramiame posovietiniame Kaukazo regione.

Pontifikas sostinėje Baku aukojo mišias mažytei Azerbaidžano katalikų bendruomenei prieš susitikimą su prezidentu Ilhamu Aliyevu (Ilchamu Alijevu).

Vos prieš kelias dienas I.Aliyevas, kaltinamas negailestingu kitokios nuomonės slopinimu naftos turtingoje savo valstybėje, laimėjo referendumą dėl konstitucijos pataisų, kurios yra laikomos priemonėmis, įtvirtinančiomis jo šeimos buvimą valdžioje.

„Jūs esat maža kaimenė, brangi Dievo akyse“, – sakė popiežius per homiliją keliems šimtams Azerbaidžano katalikų.

„Visa Bažnyčia, kuri jaučia jums ypatingą simpatiją, žvelgia į jus ir jus drąsina“ – sakė jis.

Šioje šalyje, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai šiitai, popiežius turėtų pakartoti raginimą, kurį prieš tris mėnesius pareiškė kaimyninėje Armėnijoje, – ieškoti taikaus sprendimo seniai rusenančiam konfliktui dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.

Šis regionas oficialiai yra Azerbaidžano dalis, tačiau 1994-aisiais paliaubomis, be formalios taikos sutarties, pasibaigus separatistiniam karui jį kontroliuoja pajėgos, kurios tvirtina esančios vietos armėnų, nors Azerbaidžanas sako, kad jose yra Armėnijos kariškių.

Nuo to laiko kartkartėmis vis prasiveržia smurtas, o balandžio mėnesį kelias dienas vyko dideli susirėmimai, per kuriuos žuvo 110 žmonių ir kurie galiausiai baigėsi paskelbus trapias, Rusijai tarpininkaujant pasiektas paliaubas.

Azerbaidžano, antrosios pagal dydį šiitiškos valstybės po Irano, katalikų bendruomenę sudaro maždaug 570 tikinčiųjų; vienintelėje šalies parapijoje dirba septyni kunigai, nurodo Vatikanas.

Be to, Azerbaidžane gyvena žydų, zoroastriečių ir kitų religinių mažumų atstovų.

Pranciškus į Baku atvyko iš kaimyninės Gruzijos, kuri yra tarp seniausių krikščioniškų pasaulio valstybių.

Provakarietiška Gruzija 2008 metais dalyvavo trumpame kare su Rusija ir Maskvos palaikomais Pietų Osetijos bei Abchazijos regionais, kurių Tbilisis nekontroliuoja iki šiol ir kurios faktiškai yra Rusijos okupuotos.

Pranciškus kalbėjo apie būtinybę pabėgėliams grįžti į savo namus ir ragino gerbti nacionalinį suverenitetą, bet, regis, vengė provokuoti galimą Rusijos pyktį ir sakydamas kalbą Prezidentūros kiemelyje, kurios klausėsi vyriausybės pareigūnai, pilietinės visuomenės lyderiai ir užsienio diplomatai, neištarė Rusijos pavadinimo ir nevartojo žodžio „okupacija“.

Tikriausiai nenorėdamas užsitraukti Kremliaus ir įtakingos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios pykčio, Pranciškus tik bendrais žodžiais paragino „gerbti visų šalių suverenitetą tarptautinės teisės ribose“.

„Visų tautų ir valstybių sambūvis regione“ yra „būtina sąlyga“ taikai ir stabilumui pasiekti, kalbėjo jis.

Pontifikas stengėsi užmegzti ryšį su ortodoksų bendruomenėmis visame pasaulyje ir buvo šiltai sutiktas provakarietiškų Gruzijos lyderių bei šios šalies Ortodoksų Bažnyčios vadovo.

Tačiau dėl šimtmečių senumo ginčo doktrinos klausimais Gruzijos ortodoksų pareigūnai nedalyvavo Tbilisyje po atviru dangumi Pranciškaus aukotose mišiose, į kurias atėjo tik keli tūkstančiai tikinčiųjų, daugiausia – iš mažos vietos katalikų bendruomenės.