Turkijos sostinėje Ankaroje įvyko pasaulinis Viduriniųjų Rytų studijų kongresas. Pokalbis apie renginyje svarstytus aktualius regiono ir pasaulio klausimus – su kongrese dalyvavusiu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi dr. Egdūnu Račiumi.

– Kas šiuo metu labiausiai rūpi Vidurio Rytų regiono problematika besidomintiems mokslininkams? Pastaruoju metu Vidurio Rytuose įvyko tiek daug įvykių ir pokyčių, kad, rodos, net sudėtinga būtų išskirti, kuris iš įvykių reikšmingiausias?

– Labai daug kas priklauso nuo to, kurioje šalyje kongresas vyksta. Kadangi šių metų kongresas vyko Turkijoje, daug dėmesio natūraliai sulaukė pati Turkija.

Kongrese dalyvavo daug turkų profesūros, įvairių mokslininkų, net doktorantų. Žinoma, daug dėmesio skirta ir Irakui bei Sirijai. Taigi, galima konstatuoti, kad šių metų kongreso tematiką lėmė ne tik politikai ar mokslininkai, bet ir regiono realijos.

Jei kalbame konkrečiai apie Irako ir Sirijos teritorijose įsitvirtinusią vadinamąją "Islamo valstybę", ši yra iš principo veikiau virtuali nei reali valstybė. Turiu galvoje, kad negalime kalbėti apie valstybines sienas, kokią nors funkcionuojančią tos valstybės vyriausybę, ministrus.

Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad "Islamo valstybės" atstovai sugebėjo, pavadinkime, primesti diskursą – dėl to mes pastaruoju metu nemažai kalbame apie konfliktus ar net, reikėtų sakyti, pilietinius karus Sirijoje ir Irake kaip apie vieną konfliktą.

– Vakarų žiniasklaidoje, politikų komentaruose kone kasdien kalbama apie "Islamo valstybę". Kaip Turkijoje? Kokią reikšmę šiam, pavadinkime, dariniui teikia turkų politikai ar mokslininkai? Ar galime sakyti, kad Turkijoje "Islamo valstybė" suvokiama kaip reali grėsmė, o gal, atvirkščiai, turkų tai, kas vyksta Sirijoje ir Irake, pernelyg nedomina?

– Nesakyčiau, kad nedomina. Mat Sirijoje ir Irake vykstantis konfliktas nei fiziškai, nei mentaline prasme nėra toli nuo Turkijos. Šis konfliktas vyksta čia ir dabar.

Reikėtų paminėti kelis aspektus. Nepaisant to, kad valdančiosios Turkijos Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) valdymas dažnai pačioje Turkijoje ir kitur matomas kaip gana autoritarinis, vis dėlto bent Turkijos žiniasklaidoje demokratija funkcionuoja.

Žinoma, žiniasklaida yra ideologiškai šališka, tačiau skaitant skirtingus laikraščius, žiūrint televizijos laidas matyti, kad visuomenė Turkijoje – smarkiai poliarizuota. Tai didele dalimi susiję su AKP vadovo, dabartinio Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano nesutarimais su JAV gyvenančiu turkų dvasininku Fethullah Gulenu ir jo, sakykime, dvasiškai vadovaujamomis organizacijomis. Turkijos vidaus politikoje matyti labai aiškus dvipoliškumas tarp R.T.Erdoğano ir F.Guleno šalininkų.

Ką šis vidaus politikos konfliktas reiškia Sirijos ir Irako kontekste? Viena vertus, žvelgiant iš šalies, AKP, kaip partija, mažų mažiausiai konservatyvi, kai kas sakytų – nuosaikiai islamistinė. Kalbant apie F.Guleną, kaip asmenį ar jo vadovaujamų organizacijų narių pažiūras, jos galbūt nėra islamistinės, tačiau taip pat mažų mažiausiai revaivalistinės.

Atrodytų, kad šie du politiniai veikėjai turėtų gerai sutarti, nes abi šios konkuruojančios grupės giminingos. Beje, taip ir buvo. Be F.Guleno paramos R.T.Erdoğanas ir AKP nebūtų įgavę tokios valdžios ir tiek laiko ją išlaikę.

Vis dėlto nors jie labai panašūs, konflikto Sirijoje ir Irake kontekste įdomu tai, kad F.Gulenas, galbūt ne pats kaip asmuo, o veikiau jo pasekėjai, kaltina Turkijos vyriausybę, jog ši, jei nesukūrė "Islamo valstybės" kaip judėjimo, tai bent labai prisidėjo prie džihadizmo išplitimo Sirijoje ir Irake. Kitaip sakant, F.Gulenui ištikima žiniasklaida visuomenę bando įtikinti, kad AKP bent jau netiesiogiai kalta dėl "Islamo valstybės" susikūrimo. Beje, net paties R.T.Erdoğano sūnus, rodos, buvo apkaltintas dalyvavęs organizacijos, remiančios džihadizmą Sirijoje, veikloje. Žinoma, šie kaltinimai – sunkiai patikrinami.

Noriu pasakyti, kad situacija kaimyninėje Sirijoje ir Irake tikrai nėra "tolimas reikalas" turkams. Atvirkščiai – tai dažnai susiję su aktualiais Turkijos vidaus gyvenimo reikalais.
Galiu pateikti dar vieną pavyzdį. Turkijos valstybei, galima sakyti, šventa vieta – Osmanų imperijos sultono Suleimano kapavietė – yra Sirijos teritorijoje. Kapavietę, reikėtų akcentuoti, šiuo metu gina būtent Turkijos specialiosios pajėgos, o ji yra beveik "Islamo valstybės" kontroliuojamos teritorijos viduryje. Džihadistai jau ėmė reikalauti, kad turkai šią teritoriją jiems užleistų. Tikėtina, kad tokiu atveju kapavietė būtų sunaikinta, nes džihadizmas, kaip ideologija, neigia bet kokį šventųjų kultą.

Svarbu ir tai, kad Turkijos vyriausybės didžiulis galvos skausmas – Mosule, Irako teritorijoje, džihadistų pagrobti 49 Turkijos piliečiai. Juk matome, kiek laiko turkų vyriausybei nesiseka jų išvaduoti.

Vėlgi daugelis klausimų, kurie siejasi su Sirija ir Iraku, persikelia į Turkijos vidaus politiką. Kitaip sakant, konfliktas, kuris galėtų būti regimas kaip tarptautinis, gal net globalus, Turkijai dažnai tampa vidaus politikos iššūkiu.

– Turkijoje įvyko šalies prezidento rinkimai, paskirtas naujas valstybės premjeras. Neseniai matėme turkų protestus prieš vyriausybę. Ar situacija šiuo metu aprimusi, o gal atvirkščiai – kuo daugiau įtakos AKP įgauna, tuo daugiau priešininkų įgyja?

– Nesakyčiau, kad situacija aprimusi. AKP priešininkų gretos, jei ne auga, tai tikrai neatrodo, kad mažėtų.

Šiuo atveju nacionalistai, modifikuoto kemalizmo ideologijos šalininkai, Turkijoje tebėra labai stipri opozicinė grupė. Vis dėlto pats faktas, kad tokia opozicija yra – Turkijos demokratijos garantas.

Galima būtų kalbėti ne tiek apie įtampą tarp turkakalbių, o įtampą tarp turkų ir kurdų šalyje. Kurdų politikų dalyvavimas nacionalinėje politikoje – reikšmingas posūkis. Juk vienas iš prezidento rinkimų kandidatų buvo kurdas. Tai prieš penkiolika ar didešimt metų būtų neįsivaizduojamas dalykas. Galime sakyti, kad AKP iš tiesų padarė daug žingsnių, galinčių padėti integruoti kurdų mažumą į nacionalinę politiką. Maža to, AKP rodo tam tikrus reveransus armėnų mažumai, ir tai galbūt ateityje sukurs pagrindą glaudesniems santykiams su Armėnijos valstybe. Viena vertus, žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos, šie žingsniai – pozityvūs, kita vertus, Turkijos viduje dažnai vertinami nevienareikšmiškai, dažnai net priešiškai.

Pavyzdžiui, neseniai Turkijoje buvo pastatytas paminklas vienam Kurdistano partijos įkūrėjų, Turkijoje dažnai vadinamam teroristu. Tiesa, po turkakalbių pasipiktinimo jis buvo nugriautas. Sakyčiau, tai labai įdomus faktas. Įdomus, kad toks paminklas iškilo, o ne buvo nugriautas.

Taigi, visuomenės susiskaldymas yra. Galima išskirti kelis aspektus. Pirma, ideologinio religinio konservatyvizmo šalininkų susipriešinimas su nacionalistais. Antra, tautinių mažumų klausimas ir, trečia, tarptautinės politikos aspektai. Galbūt narystė ES daugeliui paprastų turkų nėra aktualus klausimas, tačiau Europos ir Turkijos santykiai neabejotinai – reikšmingas faktorius. Juk reikėtų atsižvelgti į tai, kad turkų diasporos Europos šalyse – pakankamai gausios. Pavyzdžiui, vien kiek Vokietijoje gyvena turkų tautybės asmenų.

– Minėjote kurdų klausimą. Kurdistanas šiuo metu neabejotinai turi puikią galimybę tapti jei ne nepriklausomu, suvereniu, tai kiek savarankiškesniu politiniu dariniu. Ar tokia perspektyva Turkijoje būtų vertinama palankiai? Juk, žvelgiant geografiškai, Kurdistanas, jei toks susikurtų, apimtų ir dabartinės Turkijos teritoriją.

– Atrodo, kad Turkija susitaikė su Irako Kurdistano kaip de facto valstybinio vieneto statusu. Tačiau kartu Turkijos valstybė stengiasi sukurti kuo geresnes sąlygas Turkijos kurdams. Bent toks šiuo metu susidaro įspūdis.

Šiuo atveju bandoma daryti viską, kad kurdai nesiektų nepriklausomos valstybės statuso, o matytų save galbūt federalinės Turkijos, apie kurią šiuo metu, tiesa, nekalbama, sudėtyje. Galbūt Kurdistanas įgytų tam tikrą autonomiją.

Bendrai tariant, Kurdistanas – kaip nepriklausomas vienetas – egzistuoja šiaurinėje Irako dalyje. Galima jį palaikyti kovoje su "Islamo valstybe", galima nepalaikyti. Matome, kad Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės paskelbė, jog palaikys kurdus. Šia prasme, tai savotiškas dalinės nepriklausomybės pripažinimas.

Turkijos kurdų atžvilgiu, kaip minėjau, bandoma užtikrinti, kad kurdai visų pirma patys nenorėtų žvelgti į kurdų valstybės sukūrimą sumažinant Turkijos teritoriją.