Kaip portalui kauno.diena.lt teigė Saro universiteto dėstytojas, politikos ir gynybos apžvalgininkas Aleksandras Fridmanas, Europa daug kalba, bet mažai daro, o tai labai pavojinga, nes skatina Kremliaus apetitą. Rusijos režimas nebeturi ką prarasti ir gali ryžtis naujoms agresijos kampanijos, nes nors ir prisibijo D. Trumpo, jaučiasi galingesnis (karine prasme) ir dar baisiau – psichologiškai pranašesnis už neryžtingus europiečius.
– Friedrichas Merzas tapo pirmuoju tarp ES lyderių, tiesiai prabilusių, kad taika Ukrainoje net nešmėžuoja horizonte. Tačiau Ursula von der Leyen ir kai kurie kiti valstybių vadovai toliau pasakoja apie tai, kaip planuoja siųsti taikdarius į Ukrainą po paliaubų sudarymo. Kaip vertinate tokį dvilypį europiečių elgesį?
Tai lyg laukti stebuklo: gal Rusijos ekonomika žlugs, gal V. Putinas mirs ir taip toliau.
– Europa tradiciškai daugiau kalba, nei daro. Pavyzdžiui, kalbos apie taikdarių siuntimą į Ukrainą yra arba visiškai teoriniai išvedžiojimai, na arba mes kažko nežinome ir kažkas yra ruošiama. Manau, kad tokios kalbos labiausiai skirtos įtikinti amerikiečius, kad Europa neva pasirengusi veikti.
O kol kas tai tik tušti žodžiai. Pirmiausia, Rusija kategoriškai prieštarauja taikdarių dislokavimui ir nesiruošia aptarinėti šio klausimo. Antras dalykas – visiškai neaišku, kas, kiek ir kokiomis sąlygomis jungtųsi į šią misiją. Gynybos ekspertai teigia, kad taikdariškai misijai reikėtų bent 150 tūkstančių karių. Europa nė iš tolo nepajėgi surinkti tokias pajėgas. Visiškai neaišku, kokią paramą suteiktų amerikiečiai. Na ir grynai teoriškai pasvarstykime: sakykime kažkokiu stebuklingu būdu tie taikdariai dislokuojami. Kas toliau? Rusija atnaujina karo veiksmus ir smūgiuoja taikdariams. Ką darys Europos valstybės? Skelbs karą Rusijai?
– Kitaip tariant, dabartinės europiečių kalbos – sąmoninga veiklos imitacija?
– Nežinau ar sąmoninga. Galbūt tai daroma labiau iš įpročio. Bet kuriuo atveju, visos šios kalbos turi labai mažai ką bendro su tikrove. Deja, tikroviškiausiai ir stebėtinai atvirai kalba F. Merzas: karo pabaigos net ženklų nesimato. Amerikiečių iniciatyvos nieko nedavė, išskyrus daugiau laiko V. Putinui. Tai labai nemalonus faktas, todėl apie šią problemą viešojoje erdvėje kalbama labai atsargiai.
– Tai, kad F. Merzas kalba atvirai, Vokietijos gynybos taip pat nestiprina. Štai metus prastuminėtas privalomos karinės tarnybos įstatymas virto šnipštu – Vokietija lieka vien prie savanoriškos tarnybos.
– Tai lėmė vidaus politikos veiksniai. Krikščionys demokratai suvokia, kad šaukimas būtinas, bet taip pat supranta, kad šaukimas labai nepopuliarus visuomenėje. Jį remia daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas prieštarauja. O čia dar koalicijos partneriai socialdemokratai su galinga pacifistine frakcija. Jie puikiai supranta, kad palyginus su tais pačiais „krikdemais“, prarastų daugiausiai balsų, jei pritartų šaukimui.
Tuo metu F. Merzo taktika tokia: gerai, pabandome dabar priimtą „švedišką modelį“, o jei reikiamo karių ir rezervistų skaičiaus surinkti nepavyks – po metų bandysime kitus būdus. Kancleris yra labai sudėtingoje padėtyje šiuo klausimu.
– Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos lyderių susitikimai Kinijoje paskatino kalbas apie jau susiformavusią antivakarietišką Kinijos, Indijos ir Rusijos sąjungą. Iš vienos pusės, šios valstybės turi bendrų interesų, nes Indija ir Kinija gerai uždirba iš karo Ukrainoje. Turi ir bendrų priešininkų, kaip kad D. Trumpas. Iš kitos pusės, Indija ir Kinija yra ne tik ekonominės, bet ir geopolitinės varžovės. Ar vadinamoji sąjunga – jau įvykęs faktas?
– Neskubėčiau to vadinti sąjunga. Kalbos apie trišalį aljansą naudingos pirmiausiai Pekinui, kuris tokiu būdu rodo, koks yra galingas. Deliui tai taip pat į naudą amerikietiškų sankcijų fone, nes taip parodoma, kad Indija taip pat stipri ir spaudimui nepasiduoda. Tačiau ypatingai Indijos atveju tai tėra žodžiai, mėginimas pasirodyti. Tikrovėje gi, jei ant vienos svarstyklių lėkštės padėsime bendrus Kinijos ir Indijos interesus, o ant kitos – nesutarimus, pastarieji be jokios abejonės bus svaresni.
O Rusijos interesas seniai aiškus – naudoti tai propagandai apie neva beprasmį Vakarų spaudimą. Žodžiu, visa tai žodžiai ir tikrai neskubėčiau teigti, kad, tarkime, Indija apsisprendė ir prisijungė prie aiškiai antivakarietiško aljanso.
– Sklinda kalbos, kad D. Trumpas reikalaus europiečių prisijungimo prie sankcijų Indijai. Suprantama, Europa to daryti nenori, bet apskritai toks JAV prezidento reikalavimas būtų gana sąžiningas: jei jūs (europiečiai) reikalaujate, kad aš didinčiau spaudimą, tai ir patys prisidėkite?
– D. Trumpui tai labai palanki padėtis, be pralaiminčių variantų. Juk Europa tikrai ragina JAV skelbti daugiau sankcijų, o pati visai nenori to daryti. Indija perka rusišką naftą, gamina naftos produktus ir parduoda juos Europai. Ką besakyti, visos trys pusės labai tuo patenkintos. Panašiai yra ir su Kinija. Bet kokios europiečių sankcijos labai pakenktų santykiams su Indija ir Delis įsitikinęs, kad Briuselis tikrai nesiryž tokiam žingsniui. O tuo metu D. Trumpas giriasi tuo, kad darbus daro, o europiečiai jam tik trukdo. Be kita ko, jam tai leidžia išvengti tiesioginių poveikių Rusijai priemonių ir nesusitepti rankų.
– Taigi, europiečiai mala liežuviais, D. Trumpo ultimatumai neveikia… Kraujas Ukrainoje toliau liesis upėmis, V. Putinas tik įžūlės, o JAV numos į viską ranka, nes „kiti“ sugadino visus puikius sumanymus?
– Nemanau, kad D. Trumpas „nusiplaus“ – jis labai nori Nobelio taikos premijos, o ir suvokia, kad sulauktų didelės kritikos, kaip nevykęs „sandorių karalius“. Labiausiai tikėtinas JAV veiksmų scenarijus artimiausioje ateityje – paspausti pauzės mygtuką.
Europiečiai tuo metu prisiims visą finansinę paramos Ukrainai naštą, kaip to ir norėjo D. Trumpas. Beje, europiečiai artimu metu nenustos ir mokėti milijardus eurų už rusiškus energijos išteklius.
Baisiausia yra net ne tai, kad V. Putinas jaučia karinės galios pranašumą prieš Europą – jis jaučiasi morališkai, psichologiškai pranašesnis ir tai mums be galo pavojinga.
– Toks bejėgiškumas gali paskatinti V. Putiną ne tik suintensyvinti jau dabar vykdomą diversijų ir sabotažo kampaniją Europoje, bet ir ryžtis rizikingesnėms, agresyvesnėms agresijos formoms pirmiausiai prieš mūsų regiono valstybes.
– Be jokios abejonės taip ir yra. V. Putinas iki šiol tiki, kad gali laimėti karą, o Ukrainos gynyba liko visiškai priklausoma tik nuo europiečių. Vadovaujantis jo logika, dabar pats laikas europiečius išmesti iš žaidimo. Ir kalbame jau ne apie tuos hibridinius veiksmus, kurie vyksta kuris laikas. Baisu, bet visai neatmesčiau scenarijaus, kad Rusija įvykdytų ribotą karinę agresiją ir užgrobtų nedidelę teritoriją vienoje iš Baltijos šalių. Galbūt paliktų ten pajėgas, o gal net iškart išvestų, bet signalas Europai būtų aiškus: štai kas jūsų laukia jei neklausysite manęs – tikras baisus karas.
Rusija stebi europiečių ginčus apie gynybos stiprinimą ir mato neryžtingumą. Mano paminėti scenarijai tokioje situacijoje ne tik įgauna realumo, jų tikimybė ima nuolat augti. Be to, Kremlius mano, kad D. Trumpas net ir tokios agresijos akivaizdoje nestos petys petin su sąjungininkais Europoje.
Tuo metu Europa net ne tiek stengiasi auginti raumenis, kiek bando stengtis tai daryti ir tikisi, kad Rusija bus dar pakankamai ilgai užsiėmusi Ukrainoje. Tai lyg laukti stebuklo: gal Rusijos ekonomika žlugs, gal V. Putinas mirs ir taip toliau. Kažkokiu konkrečiu veiksmų planu net nekvepia.
Labai gaila, bet dabartinė situacija Europoje primena Antrojo pasaulinio išvakares – didžiųjų valstybių visuomenės neleidžia sau net pagalvoti apie karą, o kitoje pusėje yra neturintis ko prarasti, beprotybei pasirengęs diktatorius. Baisiausia yra net ne tai, kad V. Putinas jaučia karinės galios pranašumą prieš Europą – jis jaučiasi morališkai, psichologiškai pranašesnis ir tai mums be galo pavojinga.
