Sičesas – ispaniškas gėjų rojus

Jeigu lankysitės Barselonoje ir turėsite kokią laisvą dieną, nepatingėkite ir nuvažiuokite į Sičeso (Sitges) kurortą už 35 kilometrų į pietus nuo Katalonijos sostinės. Laisvamaniška atmosfera šiam vos 20 tūkstančių gyventojų turinčiam kurortui pelnė gėjų vasaros sostinės vardą. O apie miestelio grožį ir prabangą geriausiai byloja faktas, kad nekilnojamojo turto kvadratinio metro kainos čia tarp pačių didžiausių visoje Ispanijoje.

Pastebėjimai kavinėje

Sičesą pasiekėme gana išalkę, tad pirmiausiai nusprendėme papietauti. Pasirinkome nuošalesnę kavinę, kur kainos netaikomos turtingiems turistams ir kur siūlomas šiame krašte įprastas dienos meniu. Už 10 eurų gali prikimšti skrandį pasiėmęs po vieną iš penkių užkandžių, pagrindinių patiekalų ir desertą. Kaip ir priklauso Ispanijoje, pietums užsisakome ir šalto balto vyno, garsiąją sangriją palikdami stereotipais besivadovaujantiems užsienio poilsiautojams.

Atrodo, kad kavinėje įdarbinta visa šeima. Dvylikametė mergaitė mums atneša stalo įrankius, jos mama kažką energingai aiškina prijuostę užsisegusiam ir ką tik iš virtuvės išlindusiam tikriausiai savo vyrui. Prie kito stalelio popierines staltieses keičia senolė, kuri, atrodo, taip pat yra šeimos narė. Šeimyninis verslas Ispanijoje populiarus. O kuo gali labiau pasitikėti nei namiškiais?

Į kavinę įeina du labai išvaizdūs stilingai apsirengę keturiasdešimtmečiai. Juodbruvis žėrinčiom akim vyrukas švelniai už alkūnės paėmęs mėlynakį savo draugą. Pora ilgai renkasi vyną ir į dienos meniu net nežvilgteli. Ant jų stalo vienas po kito keliauja jūros gėrybių patiekalai. Elegantiškos šių vyrų manieros ir aistringi žvilgsniai vienas kitam tiesiog prikausto mano dėmesį. “Kodėl gražiausi vyrai – homoseksualūs?” – man šmėsteli šventvagiška mintis.

“Sičesas buvo pirmasis Katalonijos kurortas ir visada garsėjo kaip fašistų vado gėjų atostogų vieta. Diktatoriaus Franko režimo metais jiems lengva tikrai nebuvo. Iki pat mirties homoseksualai buvo trejiems metams sodinami į kalėjmą arba siunčiami į psichiatrijos ligonines ir “gydomi” elektros šoku. Šalyje veikė du seksualinio perorientavimo centrai. Tik 1977 metais kalintiems už savo orientaciją gėjams buvo paskelbta amnestija, bet paskutiniai nuteistieji į laisvę išleisti tik 1979”,- pasakoja vienas mano pakeleivis Džiuzepė.

Klausausi pasakojimo ir vis atsargiai žvilgčioju į staliuką priešais. Tie du vyriškiai mane išties intriguoja. Jų dėmesys sutelktas, akys nebėgioja, manieros aristokratiškos. Netyčia vienam ant kelnių nuo riebaus kąsnelio tykšteli riebalų. “Dėmės neišvengsi!” – pagalvoju. Bet prie stalo tuoj atskuba viską pastebinti šeimininkė ir draugiškai šypsodamasi paduoda dezodorantą primenantį dėmių valiklį.

“Ar Lietuvoje atsirastų bent viena kavinė, teikianti tokią paslaugą?“ – pagalvoju ir prisimenu mūsų maitinimo įstaigų tualetus, kur neretai ir tualetinio popieriaus nerasi...

Tolerancijos pamokos

Džiuzepė tęsia savo pasakojimą: “Daugelis homoseksualų iš turtingųjų visuomenės klasių ir aristokratų šeimų dar ir dabar retkarčiais prisimena Franko režimą kaip ypatingą laiką. Mat dažniausiai nukentėdavo neturtingieji. Per paskutinius dešimt diktatoriaus valdymo metų buvo įkalinta daugiau kaip 1000 gėjų. Mano vienas pažįstamas tuo laiku taip pat atsidūrė kalėjime. Jam buvo vos septyniolika metų, kai jis ryžosi prisipažinti mamai, kad yra gėjus. Ši patarimo kreipėsi į vienuolę, o ta tuoj pat įskundė policijai. Taip jis atsidūrė kalėjime. Per tris mėnesius, praleistus ten iki teismo, jis buvo išprievartautas ir psichologiškai terorizuojamas tiek prižiūrėtojų, tiek kalėjimo gydytojo. Dar prieš penkerius metus, kai policija jį sustabdė ir tikrino tapatybę, pasirodė, kad duomenų bazėje yra išlikęs įrašas apie jo homoseksualumą. Vienas žymiausių homoseksualų, kurį pražudė Franko režimas, buvo kairiųjų pažiūrų poetas Federikas Garsija Lorka”.

Dabar netradicinės orientacijos ispanai gali ramiai atsipūsti. Ispanijos parlamentas šiemet priėmė vienus liberaliausių įstatymų Europoje, leidžiančių tos pačios lyties piliečiams ne tik tuoktis, bet ir įsivaikinti. 2005 m. birželio 30 dieną 187 parlamentarai balsavo už, 147 – prieš ir 4 susilaikė, priimant toleranciją skatinančius įstatymus. Ir 69 metų Karlosas Baturinas bei jo partneris 50 metų Emilijus Menendesas tapo pirmąja gėjų pora, legaliai įregistravusi savo santuoką Ispanijoje po trisdešimties metų draugystės.

Nepaisant didelio katalikų bažnyčios priešiškumo, sociologinės apklausos rodo, kad net du trečdaliai Ispanijos piliečių pasisako už lygias heteroseksualų ir homoseksualų teises santuokos ir įvaikinimo klausimais.

Kad ispanams homoseksualios poros yra įprasta gyvenimo realybė, gali įsitikinti Sičeso miestelyje. Už rankų susikabinusių besišypsančių gėjų poros vakarais pripildo pajūrio promenadą. Aplinkiniams tai nekelia jokios nuostabos, čia nepastebėsi ir pašaipių šypsenėlių.

O tiems, kas į Sičesą atvyksta susirasti bendraminčių, įsteigta net speciali internetinė svetainė, kurioje išdėstytas rekomenduojamų viešbučių, restoranų, barų ir naktinių klubų sąrašas. Pavyzdžiui, “Organic” ir “Trailer” naktiniai klubai skirti išimtinai vyrams. Būtina žinoti, kad jie atsidaro tik antrą nakties, bet publika čia pradeda rinktis apie trečią, kai užsidaro barai. Jei ruošitės į “Atlantidą”, – privalote pasipuošti, nes tai prabangiausias Katalonijos naktinis klubas. Šioje interneto svetainėje sužinosite, kad išmtinai gėjams skirtas paplūdimys Sičeso centre – “Bossa Rodona”, bet ir jį neretai užplūsta šeimos ir heteroseksualūs vienišiai.

Prieš audrą

Pasisotinusi pietumis ir žiniomis apie Katalonijos homoseksualų rojų, nerimstu pasivaikščioti po Sičesą. Senamiestis, nusidriekęs palei Viduržemio jūrą, mane užburia. Nežinau, ar besiartinanti audra, suteikianti jūrai ir dangui grėsmingo mėlio, ar senovinių mūrų ir moderno mišinys mano širdį pripildo kažkokio vaikiško džiugesio. Pojūčiai aštrėja. Pastebiu būdingas praėjusio amžiaus pradžiai mėlynas langines ir tokią pat mėlyną juostą, žyminčią namo ir grindinio sankirtą. Tai Sičeso ženklai. Nors šis kurortas garsus dar ir tuo, kad 300 dienų per metus čia šviečia saulė, džiaugiuosi, kad artėja liūtis. Žaibo strėlės, marginančios dangų, miestelio atmosferai suteikia magiško žavesio. Parapijos bažnytėlė ir Maricelo rūmai, kuriuos 1912 metais nusipirko milijonierius Čarlzas Dyringas ir patalpino didžiulę meno kolekciją, XIX amžiaus kataloniečių menininko Santjago Rusinolio namai “Cau Ferrat”, kur vykdavo “modernistinės menininkų puotos“, ir jo dirbtuvė, papuošta El Greko ir Pikaso darbais, bei nuostabios XIX ir XX a. sandūros vilos, pastatytos “art nouveau“ stiliumi už Amerikoje turtus susikrovusių Ispanijos pirklių kapitalą, audringos jūros fone atrodo įspūdingai. Nuzulinti grindinio akmenys ir puošnūs fasadai, molas ir palmių alėja paplūdimyje, nedideli improvizuotai lauko turgeliai ir, žinoma, žmonės. Įspūdžių tiek daug, kad sunku juos visus ir fiksuoti...

Bohemiško praėjusio šimtmečio pradžios ir vidurio miesto šlovės nepanaikino masiniai turistų srautai vasarą. Garsūs menininkai mėgsta Sičesą ir dažnai leidžia laiką čia žiemą, kai turistų beveik nėra, o klimatas ypač švelnus. Filmų mėgėjai čia renkasi lapkritį, kai vyksta garsiausias Katalonijoje tarptautinis kino festivalis. 1968 metais jis startavo kaip “Fantastikos ir siaubo filmų fiesta”. Tačiau dabar miestelio septyniuose kino teatruose šio meno mėgėjai gali pamatyti apie 200 filmų, kurie ne visi priskiriami fantastikos žanrui.

Bandau įsivaizduoti, kaip Sičesas atrodo žymiųjų savo švenčių metu, kai rugpjūčio 23-24 d. čia vyksta “Fiesta Major“, ar kai birželio mėnesį gatvės nuklojamos gėlių kilimais, ar kai rugsėjį čia šoka ir dainuoja fokloro mėgėjai, ar kai kovo pradžioje vyksta garsusis Sičeso karnavalas.

Tačiau turiu prisipažinti, kad lankydamasi šiame Katalonijos kurorte, papildomų atrakcijų nepasigedau. Sitčeso ir kasdieninis gyvenimas yra didžiausia atrakcija. Didžiausias malonumas čia – tiesiog sėdėti vienoje iš lauko kavinių ir stebėti nepaprastai margą praeivių minią, klausytis gatvės muzikantų ir, stebint jūros bangas, laukti artėjančios audros.