Antroji Ruanda, antrasis Irakas? Ko laukti Sirijoje? Turėtų kištis tarptautinė bendruomenė ar ne? Ar nuvertus Basharo al Assado režimą įsivyraus taika?

Alavitų iškilimas

Susišaudymai, sprogimai, miestai vaiduokliai, masinės žudynės – Sirijos realybė. Dėl to kaltas B.al Assadas? Žinoma, kaltas. O kas bus, kai režimas grius?

Sirijos visuomenė – nevienalytė. Kaip Ruandoje visuomenę sudarė skirtingos grupės tutsiai ir hutai, Irake – šiitai ir sunitai, taip ir Sirijoje – alavitai (šiitų kilmės) ir sunitai.

Sunitai Sirijoje, skirtingai nei alavitai, nedominavo šalies valdžioje, nors sunitų šalyje – kelis kartus daugiau nei alavitų.

Priešingai, alavitai Sirijoje ilgai buvo niekinami sunitų. Jie net vadinti eretikais ir antrarūšiais.

Alavitai Sirijoje 1920 m. gavo autonomiją iš Prancūzijos, kuri buvo Sirijos metropolija.

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje alavitams buvo leista studijuoti karo akademijose, galiausiai ši bendruomenė perėmė Sirijos valdančiosios partijos "Baath" idėjas – pasaulietiškumą ir panarabizmą.

Nuo to laiko pamažu alavitų svarba Sirijoje didėjo. Ypač alavitų įtaka išaugo po 1963 ir 1966 m. karinių perversmų.

Greitai iš kalnuotų Sirijos vietovių alavitai persikėlė į Sirijos miestus ir juose suformavo gyventojų daugumą. Tačiau sunitams toks "antrarūšių" alavitų dominavimas nuolat kėlė pasipiktinimą.

Pilietinis karas?

Alavitai sudaro apie 12 proc. Sirijos gyventojų, kurių iš viso yra apie 22 mln.

Tačiau alavitai dominuoja šalies kariuomenėje ir pats B.al Assadas bei jo tėvas, buvęs šalies prezidentas Hafezas al Assadas yra, – alavitai.

Režimas suteikė alavitams išskirtines teises Sirijoje.

Žymūs konfliktų studijų teoretikai pabrėžia, kad tiesioginės prievartos nebuvimas nereiškia, jog panaikinama kultūrinė ir struktūrinė prievarta.

Kitaip tariant, Sirijoje tarp skirtingų religinių grupių susiklostė latentinis konfliktas.

Nors B.al Assado režimas iki revoliucijos arabų pasaulyje garantavo stabilumą šalyje, t. y. tiesioginės prievartos nebuvimą, pats konfliktas iš esmės nebuvo sprendžiamas.

Šią padėtį galima palyginti su klasikiniais azerų ir armėnų konfliktu, Jugoslavijos arba Irako pilietiniu karu po to, kai buvo nuverstas Saddamas Husseinas.

Visais kartais konfliktas liko įšaldytas tol, kol visuomenėje buvo suvokiama, kad režimas – griežtas ir netoleruos konflikto arba jį užgniauš. Tačiau režimui nusilpus prasidėdavo neramumai.

Taigi, Sirija nėra nei Libija, nei Egiptas, nei kitos šalys, kuriose per Arabų pavasarį liaudis metė iššūkį kariniams režimams.

Konfliktas Sirijoje – didesnis, nes čia kovoja jau ne režimas su sukilėliais ir sukilėliai su režimu, o viena grupė su kita.

Pasak ekspertų, alavitams nėra kur trauktis, todėl jie kovos iki galo, kitaip jiems gresia niūri baigtis arba, geriausiu atveju, jiems gali tekti bėgti į jų gyvenamas kalnuotas Sirijos vietas.

"Alavitai bijo, kad gali būti įveikti sunitų, – kalbėjo Prancūzijos ekspertas Fabrice'as Balanche'as. – Esame negrįžtamame taške: režimas turi sutriuškinti opoziciją, kitaip žlugs pats."

Edinburgo universiteto dėstytojas Thomas Pierret sakė, kad nuvertus B.al Assadą režimo priešininkai sukiltų prieš alavitų bendruomenę ir sutriuškintų ją, keršydami už žiaurų nepaklusnumo malšinimą.

"Esama pavojaus, kad kritus B.al Assadui alavitų bendruomenė bus tiesiog nušluota", – įspėjo Th.Pierret.

Kad krizė Sirijoje jau peraugo į skirtingų religinių grupių susirėmimus, patvirtino ir Jungtinės Tautos.

"Anksčiau į aukas buvo taikomasi pagal tai, ar jos yra vyriausybei palankios ar ne, o dabar užfiksuojama vis daugiau incidentų, kai į aukas, kaip atrodo, taikomasi dėl jų religinės priklausomybės", – buvo teigiama grėsmingai skambančioje Jungtinių Tautų (JT) tyrėjų ataskaitoje.

Ko kas siekia?

Štai čia, regis, glūdi Sirijos problema, kurios niekaip nesugeba išspręsti ir tarptautinė bendruomenė.

Ką daryti? Ar ryžtis intervencijai, kad būtų sustabdytas kraujo liejimas, tačiau kartu rizikuoti paversti Siriją antruoju Iraku, kuriame po invazijos prasidėjo teroristų sukilimas.

Šiuo atveju Vakarų pozicija atsargi. Jungtinės Valstijos, regis, suvokia, kas gresia, jei intervencija įvyktų. Maža to, Vašingtonas atsargiai kalba ir apie galimą paramą Sirijos sukilėliams.

NATO nenori stoti kieno nors pusėn Sirijoje. Režimo nuvertimas galėtų palengvinti kelią sunitams sukilėliams, kurie kaunasi su režimu, tačiau niekas nesiima prognozuoti, kokiu keliu toliau klostytųsi įvykiai ir ar intervencija nesukels didesnio kraujo praliejimo.

Rusijos siūlomas politinis dialogas – nepopuliarus tarptautinėje bendruomenėje, nes kiekvieną dieną iš Sirijos plaukia pranešimai apie civilių žūtis.

Įvairūs ekspertai skirtingai vertina Rusijos poziciją Sirijos klausimu.

Vieni akcentuoja, kad svarbiausi rusams strateginiai interesai – Viduriniuose Rytuose. Kiti sako, jog Kremlius nenori eiti koja kojon su Vakarais, kad nepasikartotų Jugoslavijos, Irako ar Libijos scenarijai.

Sirija – svarbiausia Rusijos sąjungininkė regione dar nuo Tarybų Sąjungos laikų. Rusija Sirijoje turi karinę jūrų bazę Tartuso uoste, taip pat Sirija – viena svarbiausių prekybos partnerių.

B.al Assado nuvertimas Kremliui reiškia labai miglotą įtaką regione, galbūt išskyrus santykius su Iranu, didžiausiu Rusijos prekybos partneriu regione.

"Tiesa, reikia kalbėti apie ginklų prekybą ir uostą, tačiau Rusija apskritai nenori režimo kaitos", – sakė vienas Vakarų diplomatas, nenorėjęs paviešinti savo pavardės.

Markas Galeotti, dirbantis Niujorko universitete, sutiko su nuomone, kad Kremliui yra svarbūs strateginiai interesai. Jis pabrėžė, kad būtų prarastas sąjungininkas B.al Assadas, o tai nieko gero Rusijai neduotų.

Vis dėlto yra dalis ekspertų, kurie mano, kad Rusijos poziciją diktuoja prestižo klausimas.

Esą Maskva priešinasi Vakarams, net patys Vakarai mažai paisė Rusijos interesų, kai ėmėsi veiksmų Irake ar Jugoslavijoje.

JAV padėtis Sirijoje – taip pat keblus klausimas. Vašingtonas nenori rizikuoti veltis į naujas karines avantiūras, bent jau negavęs JT Saugumo tarybos pritarimo, o to neleidžia Rusija ir Kinija.

Maža to, artėjantys šalies vadovo rinkimai vargu ar skatina Baracką Obamą galvoti apie naujas išlaidas karams, kurių baigtis kvepia antruoju Iraku.

Kita vertus, Sirija – viena artimiausių Irano ir galbūt net vienintelė sąjungininkė regione. Šiuo atveju amerikiečių dėmesys Damaskui išliks, žinoma, kiek tai bus susiję su artimiausio JAV sąjungininko Izraelio interesais.

Kaimynų interesai

Interesų regione turi ne tik didžiosios pasaulio valstybės, bet ir šalys kaimynės.

Reikšmingiausiais žaidėjais regione, žinoma, galima įvardyti Turkiją, taip pat Iraną ir Izraelį.

Matyt, mažiausiai Sirijos lemtimi susirūpinęs Izraelis. Tiesa, tarp Sirijos ir žydų valstybės iki šiol neišspręstas Golano aukštumų, kurias per 1967 m. vykusį karą Izraelis okupavo ir aneksavo.

O turkai ir iraniečiai turi aiškiau išreikštų motyvų aktyviai sekti įvykius.

Ankara – aktyviausia įvykių dalyvė. Ką tik Sirijoje sudužęs turkų naikintuvas Turkijoje sukėlė tikrą politinę audrą.

Kaip visada turkai svaidėsi žaibais, kad ketina atsakyti Sirijos kariams, jei šie artinsis prie šalies sienos.

Turkija reiškia paramą Sirijos nacionalinei tarybai, kuri įsikūrusiai Stambule.

Ne sykį kalbėta, kad Turkija ir kitos arabų šalys, tarp jų – Saudo Arabija ir Kataras, finansiškai bei ginklais remia ir Sirijos opozicijos sukilėlių pajėgas – vadinamąją Laisvąją Sirijos armiją.

Armiją daugiausia sudaro iš dezertyravusių B.al Assado pajėgų karių sudaryti daliniai. B.al Assadas šiuos sukilėlius kaltina terorizmu, patys kariai atrėžia, kad jie kovoja už Sirijos žmones.

Turkų motyvus galima vertinti dvejopai. Viena vertus, turkams būtų paranki režimo Sirijoje kaita į sunitišką, kad Damaskas būtų sukalbamesnis.

Kita vertus, pačiam Turkijos premjerui Recepui Tayyipui Erdoğanui Sirijos krizė – gera proga įtvirtinti savo pozicijas visuomenėje.

Tiesa, Turkijoje vyrauja skirtingos nuomonės dėl šalies dalyvavimo sprendžiant Sirijos problemą. Konservatyviųjų islamistinių sluoksnių atstovai remia griežtą R.T.Erdoğano poziciją, pasaulietinio sparno – ne.

Vis dėlto ambicijų lyderiauti Artimųjų Rytų regione R.T.Erdoğanas neslepia jau senokai.

Nors iki sukilimo Sirijoje tarp Ankaros ir Damasko nebuvo didelių nesutarimų, kaip Šaltojo karo metais, turkai nesugebėjo įtikinti B.al Assado pasitraukti, todėl ėmėsi kitokios taktikos.

Raumenų parodyti turkai nevengia. Ketvirtadienį pranešta, kad maždaug 30 Turkijos pajėgų automobilių, tarp jų – sunkvežimių su raketų baterijomis, kolona išvyko iš Iskenderūno miesto Chatajaus provincijoje ir nuvyko prie Sirijos sienos, esančios už 50 km. Turkijos žiniasklaidos pranešime taip pat sakoma, kad kariškių automobiliai turi būti dislokuoti prie sienos.

Vis dėlto turkai pavieniui vargu ar imsis ko nors prieš B.al Assadą, rizikuodami sukelti, kaip ir įsivelti į regioninį karą.

Veikiau parankiausia turkams būtų laukti ir paskatinti įsikišti tarptautinę bendruomenę.

Be to, už Sirijos nugaros stovi Iranas. Sirija Iranui – vienintelė šalis regione, kurią Teheranas gali įvardyti kaip sąjungininkę.

Sirija ir strategiškai svarbi, nes ribojasi su Libanu, kuriame veikia abiejų šalių remiama "Hezbollah".

Šiuo atveju naujo, veikiausiai sunitų dominuojamo, režimo Sirijoje įsitvirtinimas šiitiškam Iranui toli gražu nebūtų parankus.

"Atmetame bet kokį užsienio kišimąsi ir bet kokį reikalavimą dėl valdžios pasikeitimo", – yra sakęs Irano užsienio reikalų ministras Ali Akbaras Salehi.

Dabar Iranas, remiamas Rusijos, ketina įsitraukti į problemos sprendimą. Tik ar šalys kaimynės sugebės rasti kompromisą?

Krizė Sirijoje – svarbiausi faktai

• Konfliktas Sirijoje prasidėjo 2011 m. sausio 26 d. masinėmis protesto akcijomis. Protestuotojai reikalavo užbaigti penkis dešimtmečius trunkantį valdančiosios "Baath" partijos valdymą.

• Pavasarį Sirijos vyriausybė sukilimui malšinti dislokavo šalies karines pajėgas. Pranešta, kad kariškiai apšaudė civilius protestuotojus. Netrukus protestuotojai ėmė formuoti karinius sukilėlių dalinius, kurie ėmė priešintis kariniams daliniams. Tačiau politinė opozicija nesusiformavo.

• Pasak JT, nuo sukilimo Sirijoje pradžios žuvo nuo 15,8 iki 21 tūkst. žmonių. Iš jų pusė – civiliai. Kad išvengtų smurto, tūkstančiai Sirijos gyventojų pabėgo į kaimynes Jordaniją, Libaną ir Turkiją. Pasak JT, Siriją paliko apie 25 tūkst. gyventojų.

• Tarptautinė bendruomenė griežtai pasmerkė civilių žudynes. Rusija ir Kinija taip pat neigiamai įvertino Sirijos vyriausybės veiksmus, tačiau atsisakė paremti griežtas sankcijas ir karinę intervenciją į Siriją.