Priešininkai šaukia, kad prezidentas elgiasi kaip autoritaras, o šalininkai džiaugiasi mažėjančia nelegalia migracija. Taip JAV vertinami bene visi D. Trumpo veiksmai: vieniems, viskas, ką jis daro, yra absoliutus blogis, o kitiems – neginčijamas gėris. Paprastam amerikiečiui mažai rūpi Ukraina ir Iranas. Nepalyginamai atidžiau stebimi prezidento veiksmai ekonomikos, imigracijos, „kultūrinių karų“ ir kitose šalies vidaus gyvenimo srityse. Kaip ir kodėl amerikiečiai vertina D. Trumpą ir ar adekvačiai padėtį JAV vertiname mes, europiečiai, – kauno.diena.lt pokalbyje su Europos politikos analizės centro (JAV) bendradarbiu, ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu:

– Pasitelkti kariškius masinių neramumų atveju yra retas, bet ne unikalus sprendimas JAV prezidentams. Šį kartą amerikiečiai į tai reaguoja labai audringai. Kurios visuomenės grupės palaiko D. Trumpą, o kurios protestuoja?

– Situaciją sudaro ne viena dedamoji. Pirmiausia, reikia pažymėti, kad kova prieš nelegalią migraciją buvo ir yra vienas pagrindinių D. Trumpo „arkliukų“. Tai buvo jo rinkimų kampanijos pagrindas. Antra vertus, tai nėra iš piršto laužtas klausimas, o tikra problema ir apklausos rodė, kad ji tikrai jaudina amerikiečius.

Taip pat reikia pripažinti, kad Joe Bideno laikais politika nelegalių migrantų atžvilgiu buvo kartais net stebinančiai liberali. Tarkime, kai Lietuva ėmėsi apgręžti iš Gudijos ateinančius nelegalus, JAV tokie asmenys tiesiog pasiprašydavo prieglobsčio ir „įsijungus“ labai ilgam svarstymo procesui laisvai likdavo gyventi JAV teritorijoje. Tokių žmonių JAV yra labai daug – iki keliolikos milijonų.

Dabar apklausos rodo, kad kieta antimigracinė politika yra geriausiai vertinama tarp kitų prezidento veikų. Taigi daugeliui amerikiečių tai patinka. Kalbant apie valstijas, nenuostabu, kad respublikoniškose valstijose prezidento politiką palaiko vietos valdžia, o demokratų valstijose – priešinasi tokiems veiksmams.

Kalifornijos atveju D. Trumpas pademonstruoja iš karto du dalykus: kad jis čia šeimininkas ir veiks griežtai bei tuo pačiu metu mėgina diskredituoti vietos valdžią, neva ši nesusitvarko. Taip, pradžioje būta rimtesnių neramumų, buvo padeginėjami automobiliai, tačiau negalima teigti, kad vietos valdžia visai nevaldė padėties. Kalifornija yra svarbi valstija tiek todėl, kad turi didžiausią rinkikų skaičių prezidento rinkimuose, tiek todėl, kad tai milžiniška ekonomika, lenkianti Vokietiją. Manau, kad D. Trumpas tęs savo kietą politiką.

Apklausos rodo, kad kieta antimigracinė politika yra geriausiai vertinama tarp kitų prezidento veikų. Taigi, daugeliui amerikiečių tai patinka.

– Stebint protestus Los Andžele ir kituose miestuose dažnai krenta į akis vienas dalykas – protestuotojai mojuoja Meksikos vėliavomis ir degina JAV vėliavas. Ko jie nori? Gyventi JAV, ar užsidaryti ten jų pačių sukurtose „mažosiose Meksikose“?

– Tai gali atrodyti keistai. Susipažinau su protestų analize ir taip pat galime pastebėti dar vieną ypatybę. „Black lives matter“ protestų metu buvo aiškus protesto objektas – įgaliojimus viršijantys policijos pareigūnai. Tuo metu pastaruosiuose protestuose stebėtojai įžiūri daug daugiau iracionalaus, gaivališko pykčio, prasiveržiančio niekuo dėtų praeivių puldinėjimais. Trūksta konkrečių reikalavimų, tarkime, paleisti neteisėtai sulaikytus žmones, nes tokių tikrai yra.

– Vadinasi, kalbame apie etninius getus – valstybes valstybėje, nepaisančias įstatymų ir reikalaujančias, kad valstybė leistų joms gyventi pagal savas taisykles.

– Tokių pavyzdžių pasaulyje ne vienas. Kad ir Brazilijos favelos (lūšnynai), į kurias policija nedrįsta net nosies kišti ir valstybės buvimas pasireiškia armijos operacijomis. Turbūt JAV turime kažką panašaus – tam tikros žmonių grupės, tam tikrose vietovėse jaučiasi pačios sau šeimininkėmis ir neketina paisyti valstybės viršenybės. Ar D. Trumpas turėtų į tai nereaguoti? Kaip bebūtų, jis susiduria su vis platesniu pasipriešinimu, pradedant vietos valdžia ir baigiant universitetais ir jo įsakus blokuojančiais teismais.

Apskritai, šioje situacijoje matome JAV valdžios balanso sistemos efektyvumą: savo žodį taria teismai, nepriklausoma žiniasklaida, pati visuomenė. Keista, kad į tai dar aktyviau neįsitraukė Kongresas.

Eitvydas Bajarūnas / Asmeninio arch. nuotr.

– D. Trumpo administracija iš tiesų masiškai pralaiminėja teismuose – 26 pralaimėjimai prieš vieną pergalę. Kokia priežastis? Prezidentas turi blogus patarėjus ar jų neklauso ir stumia sprendimus, neturinčius šansų teisme?

– Nemanau, kad čia verta kalbėti apie D. Trumpo nekompetenciją. Tokia yra JAV teisinė sistema – teisės aktai gali būti įvairiai traktuojami ir jei teismas tavo atžvilgiu nusiteikęs nepalankiai, sunkiau tikėtis palankaus sprendimo. Reikia turėti omenyje, kad JAV teismai yra gana politiški. Teisėjai renkami pagal partinę liniją ir jei, pavyzdžiui, dauguma teismo narių yra demokratai, į tokį teismą žiūrima kaip į tam tikra prasme jam nepalankų. Tai, žinoma, nėra taisyklė, nes, sakykime, Aukščiausiajame Teisme dominuoja respublikonai, tačiau anaiptol ne visi jo sprendimai buvo palankūs D. Trumpui.

Sakykime, teismas pasisakė prieš D. Trumpo įvedamus muitus tarptautinėje prekyboje. Ne kartą girdėjau amerikiečių pasipiktinimą: kodėl kažkokioje valstijoje įsikūręs teismas blokuoja tautos išrinkto prezidento nacionalinio masto sprendimus? Kodėl byla pateko būtent į tą teismą? Nes ten daugiau D. Trumpo priešininkų?

Dar vienas pavyzdys: deportacijas D. Trumpas pradėjo remdamasis senoviniu „atėjūnų įsiveržimo“ įstatymu. Kaip jį traktuoti? Jei „įsiveržimas“, tai reiškia šalis užpulta ir vyksta karas? Ne, tačiau grėsmės saugumui faktorius čia tikrai yra. Vienus teisėjus toks pagrindimas įtikina, o kitų – ne.

Taip pat girdėjau, kad D. Trumpas buvo nemaloniai nustebintas, kad didžiosios teisinės kontoros ėmėsi prieš jo sprendimus nukreiptų ieškinių. Baltieji rūmai ėmė spausti šias firmas atsisakyti panašių bylų ir kai kurios pakluso, vardan ramaus sugyvenimo su respublikonais. Taigi, iš vienos pusės, visiškai nepriklausoma teismų sistema, teisinė valstybė, o iš kitos – štai tokios situacijos.

Nemažai amerikiečių ima erzinti tokie dalykai, kaip nesuskaičiuojami lyties pasirinkimo variantai anketose.

– Dar vienas D. Trumpo rinkimų kampanijos arkliukas – „kryžiaus žygis“ prieš „woke“ kultūrą. Jau kadencijos pradžioje jis uždraudė translyčiams varžytis moterų sporte, vėliau sekė įtraukties reikalavimų atsisakymas kariuomenėje ir taip toliau. Net pasigirdo balsai, esą prezidentas galutinai sutriuškino visus „genderistus“ ir JAV prasidėjo „nauja era“. Bet juk po kelių metų Baltuosiuose rūmuose gali būti prezidentas demokratas, kuris visą tai gali greitai grąžinti atgal?

– Tai viena iš temų, kuriomis D. Trumpas pasinaudojo per rinkimus, nes jautė, kad gali patraukti žmones. Kartais tokie klausimai gali būti gana nevienareikšmiški ir jų traktuotės prieštaringos savo turiniu. Sakykime, prezidentas kėlė ir globalizacijos klausimą. Atrodytų, kas jau kas, o JAV yra ta valstybė, kuri labiausiai pasinaudojo globalizacija, pradedant, prekyba ir karine įtaka ir baigiant Holivudo populiariosios kultūros sklaida. Bet globalizacija naudinga ne kiekvienam. Jei esi Niujorko finansininkas ar Silikono slėnio IT magnatas – tau labai gerai. O jei Detroito darbininkas – visai ne kas ir apie JAV viduriniosios klasės klestėjimą XX a. viduryje belieka tik nostalgiškai prisiminti. D. Trumpas išnaudojo šiuos skirtumus ir darbininkai noriai balsavo už jį, įskaitant ir juodaodžius. Taigi D. Trumpą parėmė ne tik oligarchai, kaip Elonas Muskas, bet ir nuo globalizmą giriančių demokratų nusisukę darbininkai.

Kalbant apie lyčių lygybę, „woke“, „kultūros karus“ ir kitus susijusius dalykus, reikia pastebėti, kad JAV juda bendrame Vakarų farvateryje. Beje, Amerikoje tai ne taip juntama, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, kur įteisintos vyrų ir moterų kvotos valdžios institucijose. Tačiau nemažai amerikiečių ima erzinti tokie dalykai, kaip nesuskaičiuojami lyties pasirinkimo variantai anketose ir panašiai. Matomai, D. Trumpas pastebėjo augantį nepasitenkinimą šioje srityje.

Gynybos sekretoriaus Pete’o Hegsetho politika yra kitas šios srities pavyzdys. Man sunku vertinti karinius dalykus, bet jei jis tvirtina, kad kariuomenės pasirengimo lygis ir koviniai pajėgumai aukojami vardan lygybės ir įtraukties standartų, gal čia taip pat buvo peržengtos tam tikros ribos. Kariai vyrai ir moterys mūšyje dalyvauja vienodai ir jų parengimo lygis lemia išgyvenimo galimybes, kurios nepaiso lyčių.

Žinoma, D. Trumpas vienu mostu nepakeis visų amerikiečių įsitikinimų. Jis paprasčiausiai pasinaudojo dalies jų nepasitenkinimu, kad gautų balsus. Visuomenės transformacijos vyksta dešimtmečiais ir dabartinę D. Trumpo politiką gali kita linkme pasukti kitas prezidentas. Gal būtų galima sakyti, kad šiuo metu buvo pasiekta tam tikra nepasitenkinimo riba ir net daug liberalesnis naujas prezidentas gal į tai atsižvelgs ir stengsis labiau balansuoti tarp įvairių visuomenės grupių. „Pride“ paradai niekur nedings. Demokratinėje valstybėje kitaip negali būti.

Jie tiki D. Trumpo revoliucija, o, kaip sakoma, revoliucija reikalauja aukų.

– Stebint iš šalies, susidaro įspūdis, kad Amerikos visuomenė poliarizavosi ir skirtis tik gilėja. D. Trumpas gerai iliustruoja šią problemą, nes panašu, kad apytikriai pusė amerikiečių šlovina kiekvieną jo žingsnį, o kitai pusei jis yra ne mažiau kaip pragaro išpera.

– JAV gyvenu ne tiek ilgai, kad daryčiau toli siekiančias išvadas. Galiu pasakyti tiek, kad Amerika yra tradiciškai pasidalinusi pagal politines pažiūras. Jei šeima už respublikonus, tai visa šeima, o jei joje atsiranda „balta varna“ – lauk nemalonumų. Net tėvai su vaikais taip susipyksta, kad nebesikalba. Bendraudamas su amerikiečiais, girdžiu, kad ši skirtis dabar auga. Tai yra smarkiai politiškai ideologizuota visuomenė ir lojalumas partijai yra svarbus. Tarkime, daliai respublikonų nepatinka kažkas, ką daro D. Trumpas, o daliai demokratų netiko kažkas J. Bideno politikoje, bet vis tiek reikia laikytis „saviškių“.

Manau, kad tai lemia sociodemografinis susisluoksniavimas: už D. Trumpą ir Kamalą Harris balsavo skirtingos visuomenės grupės. Sakysime, už pirmąjį – labiau vyresnio amžiaus baltieji vyrai, gyvenantys mažuose miesteliuose ar kaime, dirbantys gamyboje ir paslaugų sferoje ir panašiai. Jiems patinka ekonominis nacionalizmas, griežta antiimigracinė retorika ir jie nekenčia „Vašingtono elito“, prieš kurį esą kovoja D. Trumpas. Šie žmonės pro pirštus pažiūrės į jo menkesnes nuodėmes ir net bus pasirengę iki tam tikros ribos kęsti nepriteklius, jei tai padės pasiekti „didžiuosius tikslus“. Jie tiki D. Trumpo revoliucija, o, kaip sakoma, revoliucija reikalauja aukų.

Atitinkamai, demokratams visi minėti dalykai nepatinka ir jiems D. Trumpo politika yra bloga apskritai, o demokratų kandidatą jie lygiai taip pat palaikys, nepaisydami nepatinkančių „smulkmenų“.

Pusiau juokais galiu pasakyti, kad bendraudamas su nepažįstamu amerikiečiu, pradedi nuo atsargaus jo politinių pažiūrų aiškinimosi, kad neįsiveltum į nereikalingą konfliktą.

Lietuvos prezidentūra ir Vyriausybė subalansuotai žiūri į JAV ir moka susikalbėti su Vašingtonu.

– Daugelis europiečių, įskaitant ir lietuvius, taip pat labai emocingai reaguoja į viską, ką sako ir daro D. Trumpas. Nelabai gilinasi į JAV realijas ir aplinkybes, apie kurias jūs pasakojate, bet labai gerai „žino“, kokį prezidentą amerikiečiai turi išsirinkti ir ką tas prezidentas turi daryti. Kas tai? Arogancija, neišmanymas ar ir viena, ir kita?

– Turėtume suvokti faktą, kad JAV yra sena, pilnai susiformavusi ir tvirta demokratija. Nuo JAV užgimimo laikų šalyje yra įstatymo viršenybė ir valdžios šakų pusiausvyros mechanizmas. Vadovus renka piliečiai, o ne kokios nors Rusijos ar Kinijos įtakos agentai, kiek šios valstybės bemėgintų daryti įtaką amerikiečių nuomonei. Galima nagrinėti D. Trumpo sėkmės priežastis, bet jis išrinktas demokratiškai ir prezidentauja laikydamasis tų pačių principų. 

Lietuva turi savus interesus ir mes juos giname. Amerikiečiai turi savus ir gina juos taip, kaip jiems atrodo tinkama. Mums gyvybiškai svarbi Ukraina ir mes nenustosime jos remti. Norėtume, kad taip pat galvotų JAV, tačiau jų dėmesys labiau sutelktas į Aziją ir tai ne kažkokia D. Trumpo naujovė – šį posūkį pradėjo Baracko Obamos administracija. Tuo metu prisirišimas prie Europos silpnėjo, nes net ir Amerikos ištekliai nėra beribiai. Ne veltui mums (europiečiams) jau daug metų kartota: užsiimkite savo gynyba. Mes seniai taip ir turėjome padaryti, bet, deja, nepadarėme. Galima suprasti D. Trumpą, kai jis priekaištauja, kad jei mes šaukiame apie egzistencines grėsmes, turėtume patys padaryti daugiau. Be to, Amerika neketina visiškai palikti Europos.

Panašiai galima vertinti ir ekonominius santykius. Patinka tai europiečiams ar ne, bet faktas, kad JAV yra ne tik ekonomiškai daug didesnės, bet pastaruoju metu dar ir didina atotrūkį nuo Europos. Beje, tai pernai pasakyta ir išsamioje buvusio Europos banko bei Italijos premjero Mario Draghi ataskaitoje: prieš kelis dešimtmečius Europos BVP vos vos atsiliko nuo JAV, o dabar mus skiria 30 procentų. BVP vienam gyventojui skiriasi dar labiau. Du trečdaliai sėkmingų Europos startuolių išsikrausto į JAV, nes ten yra didžiosios investicijos. Jei neklystu, didžiausių pasaulyje kompanijų dešimtuke yra tik viena europinė, o karaliauja amerikiečiai ir kinai.

Mažiau liekime emocijų ir daugiau kalbėkime su Vašingtonu, ką, beje, dabar sėkmingai daro Šiaurės šalys po D. Trumpo pasisakymų apie Grenlandiją. Niekas nesako, kad turime kažkaip kapituliuoti. Mes taip pat turime savo ribas ir kai mums nepatinka, ką daro JAV, kalbėkime su jomis apie tai. 

Kaip bepasuksi, JAV yra svarbiausios Europos saugumo garantuotojos. Kaip teisingai sako Andrius Kubilius, europinių pajėgumų stiprinimas yra NATO stiprinimas, o ne alternatyva. Mano vertinimu, Lietuvos prezidentūra ir Vyriausybė subalansuotai žiūri į JAV ir moka susikalbėti su Vašingtonu, neapleidžiant Europos interesų. Toks ir turi būti požiūris – skatinti Amerikos buvimą ir stiprinti Europą.