Julijos Tymošenko istorija Europoje sulaukė didžiulio dėmesio. Tiesa, atrodo, kad tai – politiškai motyvuota byla. O ar reikėtų tuo stebėtis?

Politinis kvapelis

Kaip būtų galima suvaldyti susidariusią politinę krizę?

Tinkamiausias būdas, žinoma, būtų tam tikras kompromisas tarp Ukrainos valdžios ir Europos, spaudžiančios Kijevą dėl žmogaus teisių.

Tačiau tokio scenarijaus Viktoro Janukovyčiaus administracija, regis, kol kas nesvarsto.

Galbūt svarstys? Gali būti, tačiau tai nereiškia, kad paleidus J.Tymošenko Ukraina žengs kitu keliu nei iki šiol. O šis kelias – ne demokratijos, kaip bandoma įsivaizduoti.

Ir kad ir ką sakytų Ukrainos vadovas V.Janukovyčius apie skaidrų buvusios premjerės teismą, ši byla tikrai su politiniu kvapeliu.

Ir vis dėlto Ukrainoje tokie elito apsistumdymai – ne naujiena. Kaip ir politizuoti teismai, visur besipinantys verslo ir politikų interesai, korupcija ar kitos neformalios tradicijos.

Nenuostabu, kad nors Vakarai, ypač brandžios demokratijos šalys, tokios kaip Vokietija, dažnai iš posovietinių valstybių reikalauja pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms, – tai balsas tyruose.

Žadėjo stabilumą

V.Janukovyčius į valdžią atėjo po Oranžinės revoliucijos laikotarpio, pasižymėjusio politinėmis krizėmis ir nuolatiniais kivirčais tarp revoliucijos stovyklos narių, tarp kurių buvo ir J.Tymošenko.

V.Janukovyčius jau buvo pasiekęs valdžios olimpą, tačiau 2004 m. nesugebėjo išlaikyti posto.

"Oranžinė" kompanija sugebėjo išversti jį iš posto, o po surengto antrojo rinkimų turo V.Janukovyčius liko it musę kandęs.

Tiesa, negalima sakyti, kad visi ukrainiečiai pernelyg žavėjosi šiuo stambaus sudėjimo prorusišku vadinamu politiku.

Veikiau daugelis patikėjo opozicijos pažadais, kad buvusio šalies vadovo Leonido Kučmos sukurta korupcija persismelkusi politinė šalies sistema pagaliau grius, ir su trenksmu. Kad pagaliau valdžia ims rūpintis žmonėmis, o ne oligarchų interesais.

Opozicija tuo metu buvo solidi ir konsoliduota. "Oranžinė" kompanija turėjo savo pagrindinį šūkį – sunaikinti įsišaknijusią korupciją, oligarchų įtaką, pasukti šalies vairą vakarietiškų vertybių pusėn.

Juos rėmė Vakarai, kurie talkino ne tik stebėdami rinkimus, tačiau ir finansavo opozicines jėgas.

V.Janukovyčius, nors buvo gausiai palaikomas Ukrainos rytuose, veikiau simbolizavo senosios kučminės sistemos išlikimą nei jos griovimą.

Be to, opozicija pasitelkė ir V.Janukovyčiaus prorusiškumo kortą. Pagrindo, žinoma, buvo. Daugelis jo rėmėjų, o ir pats V.Janukovyčius, neretai akcentavo, kad svarbiausia Ukrainai – geri santykiai su Rusija, lygiateisiškumas tiek ukrainiečiams, tiek rusams šalyje.

Tačiau rietenos ir nesutarimai sugadino "oranžinės" stovyklos reikalus. Opozicijos nariai patys pakišo sau koją inicijuodami politines reformas, kurios sumažino šalies vadovo galias, ir kartu išplėtė vyriausybės įgaliojimus.

Nenuostabu, jog netrukus tarp tuomečio šalies vadovo Viktoro Juščenkos ir J.Tymošenko ėmė bręsti konfliktas, kuris galiausiai lėmė, kad 2005–2009 m. Ukraina įklimpo į politinį chaosą.

Taip V.Janukovyčiui ir jo Regiono partijai atsivėrė Kijevo durys, nors vos prieš kelerius metus sostinėje aidėjo prieš jį nukreiptos skanduotės.

Tapęs šalies vadovu V.Janukovyčius žengė pragmatišku keliu, neeskaluodamas nei santykių su Rusija, nei su Europa – pasirinko laviravimo taktiką.

Tiesa, vidaus politikoje jis ėmėsi skubių prezidento institucijos stiprinimo veiksmų. Tai, žinoma, buvo logiškas žingsnis, likviduojant "oranžinės" eros padarinius.

Tiesa, J.Tymošenko byla kaip reikiant apkartino santykius su Europa, ypač didžiausia ir įtakingiausia Bendrijos nare Vokietija.

Ar šis konfliktas bus reikšmingas? Iš esmės Ukrainos ir ES ryšiai nenutrūko, tad J.Tymošenko bylos klausimas – "vertybinis".

Kita vertus, Vakarai dar sykį įsitikino, kad Ukraina taip greitai, kaip įvyko Oranžinė revoliucija, nesikeičia.

Korupcija, interesų grupės, oligarchai. Visa tai – Ukrainos kasdienybė.

Ar V.Janukovyčius ką nors pakeitė, o ar gali pakeisti? Vargu.

V.Janukovyčiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose nebuvo netikėta. Maža to, Europoje, skirtingai nei 2004 m., šis politikas net laikytas stabilumo garantu po chaotiškų metų.

2010 m. Konstitucinis teismas pakeitė 2004 m. įvykdytas politines reformas ir sugrąžino 1996 m. Konstituciją.

V.Janukovyčius ėmėsi ir svarbių socialinių bei ekonominių reformų. Jis pasisakė už investicijų pritraukimą, žadėjo vidaus reformas, kovą su korupcija.

Daugelis manė, kad Ukraina nesuks kitų posovietinių šalių, kuriose dominuoja autoritarinio stiliaus valdymas, keliu, o laikysis demokratijos principų.

Oponentus iš "oranžinės" kompanijos V.Janukovyčius apibūdino kaip "nesugebėjusius priimti svarbių sprendimų politikus".

"Ekonomika nesugebėjo veikti sistemingai", – sakė jis kažkada Berlyne.

Naujas arbitras?

Iš tiesų, niekas labai nešūkavo ant V.Janukovyčiaus, kad jis imasi reformuoti šalies politinę sistemą stiprindamas savo ir savo aplinkos galias.

Taip jau Ukrainoje yra, kad stipri centrinė valdžia čia gali užkirsti kelią nesibaigiančioms pjautynėms dėl įtakos ir valdžios.

Tokiu arbitru gan ilgai buvo L.Kučma. Jis sugebėjo kontroliuoti oligarchus, derinti jų interesus ir išlaikyti savo postą nepaliestą.

Ši sistema rėmėsi abipusiu susitarimu – valstybė užtikrina oligarchams malonę ir apsaugą, tad galimybes plėsti verslą, o šie atsilygina lojalumu.

Šiuo atveju kiekviena verslo imperija atsiriekė savo pyrago dalį. Ar vadinamojo arbitro keliu žengė V.Janukovyčius? Veikiausiai, nes taip žaisti geriausia. Oligarchų parama politiniam elitui – stabilumo garantas, o oligarchams – laisvė veikti.

Oligarchų žaidimai

Iki Oranžinės revoliucijos Ukrainoje dominavo iš esmės trys verslo grupuotės: oligarcho Rinato Achmetovo "System Capital Management", Viktoro Pinčiuko "Interpipe" ir vadinamojo Kijevo klano atstovai Grigorijus Surkis bei Viktoras Medvedčukas.

Po Oranžinės revoliucijos savo įtaką politikai sustiprino tokie naujieji oligarchai, kaip Vitalijus Haidukas bei Sergejus Taruta, taip pat Igoris Kolomoiskis.

Oligarchų rokiruotė siejama su vadinamuoju reprivatizacijos procesu, kurio tikslas – perskirstyti privatizuotas įmones naujiems šeimininkams, užsitikrinant jų paramą.

Būtent taip elgėsi "oranžinė" komanda po revoliucijos.

V.Janukovyčiaus asmuo visuomet sietas su rytinių Ukrainos regionų oligarchais, iš esmės dominavusiais L.Kučmos metais.

Pavyzdžiui, R.Achmetovas iki šiol yra didžiausias Regionų partijos rėmėjas. Nors pasisako už lygias teises ukrainiečiams ir rusams, taip pat palaiko santykius su Rusijos elito nariais, niekas netrukdė R.Achmetovui remti ir "oranžinės" stovyklos.

Iš esmės jiems pernelyg nesvarbu, kas dominuoja politinėje padangėje, nes visi politikai vienaip ar kitaip yra nuo jų priklausomi, o šie – nuo politikų.

Oligarchų įtaka Ukrainoje ėmė augti iš karto nuo nepriklausomybės atkūrimo. Griūvant Sovietų Sąjungai Ukrainoje ėmė kurtis verslo imperijos, kurios iki šiol dominuoja šalies versle.

Imperijos kūrėsi privatizacijos proceso įkarštyje, tačiau politinis elitas kontroliavo, kad tarp skirtingų grupuočių išliktų pusiausvyra.

Tais metais į Ukrainos verslo elitą įsiveržė ir J.Tymošenko.

Politikei ne sykį klijuota Dujų Princesės pravardė. Šią pravardę ji gavo praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje.

Savo kelią į verslo aukštumas pradėjusi nuo vaizdo kasečių nuomos, 1995 m. J.Tymošenko jau buvo bendrovės pavadinimu "Vieningų Ukrainos energijos sistemų" direktorė.

Ši įmonė buvo pagrindinė Rusijos dujų importuotoja į Ukrainą.

Buvo įtariama, kad J.Tymošenko verslas nėra skaidrus, esą ji pardavinėja didelius vogtų dujų kiekius, nuslėpdama mokesčius.

Vis dėlto būsimoji politikė turėjo stiprų užnugarį – ne tik kai kuriuos žymesnius Ukrainos oligarchus, bet ir patį šalies vadovą L.Kučmą.

Būtent tada J.Tymošenko susikrovė neregėtus turtus. Niekas rimtai niekuomet J.Tymošenko nelietė, kol ji nutarė pasukti į politiką.

1996 m. J.Tymošenko įžengė į politiką ir tapo Rados nare. Greitai ji buvo atsakinga už šalies energetikos klausimus.

J.Tymošenko elgėsi drąsiai. Ji inicijavo daugelio korupcinių susitarimų panaikinimą – tai lėmė, kad energetikos sektorius pradėjo efektyviai dirbti ir nešti pelną. Tačiau tai komplikavo santykius su kai kuriais oligarchais, todėl prezidentas L.Kučma J.Tymošenko atleido.

Būtent tada L.Kučmos administracija apkaltino J.Tymošenko dujų kontrabanda ir dokumentų klastojimu, tačiau tada politikė sugebėjo išsisukti teigdama, kad su ja bando susidoroti oligarchinės jėgos.

Tiesa, 2002 m. politikė vos nežuvo mįslingoje eismo avarijoje.

V.Janukovyčiaus turtai

Daugelis Ukrainos politikų, tarp jų ir V.Janukovyčius, pabrėžė, kad korupcijai jam valdant bus suduotas skaudus smūgis.

Ar taip iš tiesų?

Pasak "Der Spiegel", 38 metų V.Janukovyčiaus vyriausiasis sūnus Aliaksandras tapo žinomu Ukrainoje verslininku. Rytiniame Donetsko mieste jis užsiima statybų verslu ir šis verslas klesti.

Visos Ukrainos vystymo bankas, kontroliuojamas Janukovyčių šeimos, taip pat padidino savo įplaukas. Taip tvirtina Ukrainos žiniasklaida.

"Der Spiegel" pakalbino Kijeve dirbantį žurnalistą Sergejų Leščenką. Jam 31 metai ir jis dirba dienraštyje "Ukrainska Pravda". Laikraštyje kartu dirba dar 20 žurnalistų.

2000 m. šio laikraščio vyriausiasis redaktorius Georgijus Gongadzė buvo nužudytas, kaip spėjama, užsakius tuomečiam šalies vadovui L.Kučmai.

Praėjus dvylikai metų S.Leščenka sakė nuolat sulaukiantis grasinimų.

Tačiau ne tik su šiomis baimėmis reikia kovoti "Pravdos" žurnalistams.

Antai neseniai vyriausybę palaikantis "Izvestia" apkaltino laikraščio vadovus, kad šie bando "destabilizuoti Janukovyčiaus vyriausybę".

S.Leščenka susidūrė su Janukovyčių klanu, kai ėmė nagrinėti V.Janukovyčiaus rezidencijos Mežgoryje istoriją.

"Ukrainska Pravda" gavo dokumentus, kurie įrodo, kad ši vila buvo privatizuota ne visai švariai.

Pasak dienraščio, vila buvo perleista vienai Donecko bendrovei, o ši mainais perdavė du nušiurusius namus Kijeve.

Naujasis vilos savininkas vėliau naująją nuosavybę perkėlė bendrovei "Tantalit". Paskui ši įmonė, nors turėjo vertingo turto, buvo paskelbta bankrutavusia.

99 proc. "Tantalit" akcijų buvo valdoma Austrijoje registruotoje "Euro East Beteiligungs GmbH". Šios įmonės 65 proc. akcijų valdo Austrijos bankas "Euro Invest Bank holds". Likę 35 proc. priklauso Londone registruotai įmonei "Blythe Europe Ltd".

Sukurta gan įmantri schema, pasak laikraščio žurnalisto, leidžia už aferų slypintiems asmenims išsukti uodegas.

Nors V.Janukovyčius oficialiai moka nuomą už savo vilą, S.Leščenka sako, kad iš tiesų jis gali būti jos savininkas.