„Vakar važiuodami iš Kijevo nuolat klausėme radijo, girdėjome informaciją, kad Ukrainą bombarduoja. Teko matyti skrendančias raketas. Šiandien Klemenčuke oro pavojus buvo skelbtas kelis kartus. Tačiau raketos, kiek žinoma, buvo numuštos prieš Klemenčuką. Bet susitikimo su meru metu teko slėptis požeminėje savivaldybės slėptuvėje. Ir visą sutikimą pravesti ten“, – pasakojimą tęsė S. Ivoška.
– Matome užfiksuotus vaizdus kaip ore numušama raketa. Tai jums pavyko nufilmuoti?
– Ne, čia atsiuntė ukrainietis bičiulis, esantis kartu su manimi. Jam šį vaizdą persiuntė Ukrainos gynybos draugai.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Kuo šiandien gyvena Ukraina? Vakar žmonės sakė, kad vaizdai tokie, kad vėl lyg būtų vasario 24 d. Mat pastaraisiais mėnesiais karščiausia buvo fronto linijose, o dabar vėl atakuojami miestai.
– Taip, atakuojami miestai. Iš tikrųjų teko būti ir vasario 24 d., kai prasidėjo karas. Tačiau panikos ukrainiečių veiduose nesimato. Jie gyvena savo gyvenimą, prie to priprato. Kada skelbiamas oro pavojus, jie slepiasi – eina į pastatus, patalpas, slėptuves. Gyvenimas teka sava vaga.
Taip, kaip mes priprantame prie avarijose žūstančių savo tautiečių, taip jie pripranta prie savo tautiečių, žūstančių kare.
– Kaip galima prie to priprasti? Juk birželį Klemenčuke rusų kariai susprogdino prekybos centrą. Buvo daug žuvusiųjų, dar daugiau sužeistų. Dabar vėl krenta raketos.
– Kaip priprasti – sunku atsakyti. Bet tikėtina taip, kaip mes priprantame prie avarijose žūstančių savo tautiečių, taip jie pripranta prie savo tautiečių, žūstančių kare.
– Kaip atrodė ta slėptuvė, kurioje jums šiandien teko slėptis nuo oro pavojaus?
– Nieko toje slėptuvėje nėra gražaus. Tai yra rūsys, esi po žeme, kur nėra ryšio. Esi su ukrainiečiais, kareiviais, kurie yra kartu, ir lauki: bus smūgis ar nebus?
– O kaip ten jautėsi žmonės?
– Veiduose buvo ramybė. Kaip ir minėjau, jie tikrai pripratę. Ir jiems visi oro pavojai yra kasdienybė. Jie tai girdi kiekvieną arba kas antrą dieną. Reikia slėptis slėptuvėse, nebūna elektros, vandens. Tai – jų gyvenimo kasdienybė.
– Į Ukrainą vykstate ne pirmą kartą. Ir į karo chaosą patenkate ne pirmą kartą?
– Teko tame chaose pabūti pačiomis pirmomis dienomis, kai prasidėjo karas, vasario 24 d. Tuo metu buvau Hostomelyje, prasidėjo bombardavimas. Teko bėgti iš Ukrainos. Dabar esu taip giliai Ukrainoje nuo pirmųjų karo dienų. Anksčiau teko įvažiuoti toliausiai iki Lvivo. Taip sutapo, kad šįkart viešint Ukrainoje prasidėjo didieji atakavimai. Bet jau nėra taip baisu, nebėra tos panikos, kuri buvo pirmąją karo dieną.
– Į Ukrainą dabar vyksta labai nedaug kas. Šalis kariauja. Kokiais reikalais ten keliavote? Ką vežėte ukrainiečiams?
– Keliavome Alytaus miesto mero delegavimu. Gabenome automobilį Klemenčuko miestui, kurį perdavė neįgaliųjų organizacijai.
– Atvykote su oficialiu vizitu. Prasidėjus oro pavojui, posėdis vyko bunkeryje?
– Tikrai taip. Susitikimas su meru ir savivaldybės darbuotojais vyko bunkeryje, nestandartinėje susitikimo aplinkoje.
– Ar vežėte ukrainiečiams kokią pagalbą? Kokie šiuo metu yra jų poreikiai? Ko labiausiai trūksta?
– Gyvenimas pas juos tęsiasi normalus. Bet jie kalba apie karinius dalykus – oro gynybines sistemas, galinčias numušti raketas, lėktuvus. Jų poreikis – labai didelis. Čia parduotuvės, kavinės, barai dirba. Gyvenimas tęsiasi toks pat normalus, kaip ir pas mus, Lietuvoje.
– Rusų kariai smogė į civilius objektus, žmonėms būtiną infrastruktūrą. Ar artinantis žiemai nesibaiminama, kad žmonės Klemenčuke liks be šildymo, vandens?
– Ne, Klemenčukas tokios baimės nejaučia. Neteko būti kituose miestuose, kuriuose vyksta didesni bombardavimai. Ten situacijos nežinau. Bent jau kol kas Klemenčukas žiemą sutinka pakankamai ramiai. Neseniai, prieš pusę valandos, buvo pranešta, kad Klemenčukas neturi elektros. Daugelis savo namuose, biuruose, įmonėse jau yra įsirengę autonominius generatorius arba akumuliatorius, dėl kurių tam tikrą laikotarpį gali turėti elektros energiją.
– Kokiomis nuotaikomis gyvena Ukraina? Ar žmonės laukia karo pabaigos?
– Jie mano, kad dar du mėnesiai ir viskas labai stipriai pasikeis. Bent jų yra tokios nuotaikos. Dabar jie laukia didelės, „rusų karo mėsos“ po mobilizacijos. Šitą jėgą reikės atlaikyti. Ir toliau tikrai situacija nurims. Tai – jų žodžiai.
