Laimėti arba mirti
Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Aleksandras Turčinovas rinkimų kampaniją lygina su paskutinio teismo diena. "Deja, pas mus puoselėjama kenksminga tradicija – parlamento ir prezidento rinkimai pavirsta kone karine priešprieša. Toks įspūdis, kad kiekvieni rinkimai – tai paskutinis šansas, o kas laimės, gaus viską", – "Laisvės radijas" citavo A.Turčinovą.
Rinkimų kampaniją jis lygina su stichine nelaime, situacija, kai peržengiamos moralės ribos ir dėl savo reitingų ar papildomų balsų žmonės pasiryžta bet kam. Todėl artimiausiais mėnesiais Ukrainos viešoji erdvė virs konkurentų diskreditavimo, kompromatų karo, informacinių atakų lauku.
Kokie dabartinio šalies prezidento Petro Porošenkos, kitų politikos senbuvių ir naujokų šansai laimėti? Kaip potencialūs kandidatai siūlo spręsti karinį konfliktą ir kaip balsavimą gali paveikti Kremlius?
Tokia pati ir moderni
Prezidentas P.Porošenka kol kas nepaskelbė apie savo sprendimą, tačiau niekas neabejoja, kad jis neatsisakys kovos dėl antrosios kadencijos. Tarp pagrindinių jo oponentų "Laisvės radijas" išskiria buvusią premjerę Juliją Tymošenko.
Į kovos dėl aukščiausio posto lauką partijos "Batkivščina" ("Tėvynė") įkūrėja grįžta atsikračiusi XIX a. poetės Lesios Ukrainkos stilių menančios šviesių plaukų kasos, kuri ištikimai tarnavo kuriant tautiškumo motyvais grįstą net užsienyje lengvai atpažįstamą įvaizdį. 57-erių politikės veidas – be laiko žymių, kurias jos amžiaus moters veide įprastai palieka laikas, emociniai išgyvenimai ir sveikatos problemos, lydėjusios jos įkalinimą 2011–2014 m.
Pirmoji Ukrainos istorijoje vyriausybės vadovė moteris, buvusio Oranžinės revoliucijos lyderio Viktoro Juščenkos bendražygė – vis dar tokia pat nepriekaištingai stilinga ir tuo kiek įžūlokai kontrastuojanti su vidutinio statistinio Ukrainos piliečio padėtimi.
Trečią kartą prezidento posto sieksianti J.Tymošenko šįkart akcentuoja ne tiek patriotizmą, kiek suvokimą apie modernųjį šalies administravimą. "Man prezidento pareigos – ne "Playstation", bet realios permainos, kurių laukia šalis", – birželio 20-ąją "Facebook" vaizdo konferencijoje sakė parlamentarė.
Pergalės atveju J.Tymošenko pažadėjo surengti referendumą dėl konstitucinės reformos ir šalyje būtų įvesta "kanclerio tipo parlamentinė valdymo forma".
Reitingai – dar neinformatyvūs
Fondo "Demokratinės iniciatyvos" ir Aleksandro Razumkovo centro gegužę atliktos apklausos rodo, kad dauguma (62 proc.) Ukrainos piliečių mano, jog šaliai reikia naujų lyderių. 68 proc. planuoja balsuoti, o jei rinkimai vyktų dabar, daugiausia balsų (13,3 proc.) gautų J.Tymošenko.
Antroje vietoje – partijos "Pilietinė iniciatyva" lyderis Anatolijus Gricenka (9,4 proc.), trečioje – frakcijos "Opozicijos blokas" lyderis Jurijus Boiko (8,4 proc.), jam įkandin su 7,6 proc. balsų seka P.Porošenka.
Už Ukrainos radikalios partijos lyderį Olegą Liaško balsuotų 7,4 proc. rinkėjų, populiarios muzikos grupės "Okean Elzy" lyderį Sviatoslavą Vakarčuką – 5,6 proc., kitą pramogų pasaulio atstovą Vladimirą Zelenskį – 5 proc.
Lentelės pabaigoje – Lvovo meras Andrejus Sadovas (3,5 proc.), "Laisvės" lyderis Olegas Tiagnibokas (3 proc.), premjeras Vladimiras Groismanas (2,2 poc.) ir buvęs "dešiniojo sektoriaus", dabar – judėjimo "Jarošo valstybinė iniciatyva" lyderis Dmitrijus Jarošas (1,4 proc.).
"Galima tvirtinti, kad J.Tymošenko – rinkimų kampanijos favoritė. Ji jau seniai užima prezidentinių reitingų pirmąsias eilutes. Žinoma, šie procentai neatneštų pergalės – dabartinis reitingas atspindi tik 10 proc. ukrainiečių nuomonę. Yra didelis neapsisprendusių rinkėjų rezervas ir kuris iš potencialių kandidatų jį išnaudos – kol kas atviras klausimas", – "Laisvės radijas" citavo fondo "Demokratinės iniciatyvos" vadovę Iriną Bekeškiną.
Kita vertus, manoma, kad kai kurie veikėjai, dalyvaudami prezidento rinkimuose, galvoja apie parlamento rinkimus. Veikiausiai šiuo tikslu populiarus komikas V.Zelenskis ir registravo savo partiją "Tautos tarnas" pagal to paties pavadinimo serialą.
Praeities paralelės
Sociologė nelinkusi sumenkinti P.Porošenkos šansų, nors šiandien prezidento pavardė atsiduria ir antrojoje, ir šeštojoje skirtingų tyrėjų sudaromų reitingų vietoje.
"Įvertinus įvairias šiemet atliktas apklausas, dabartinis prezidentas nuo J.Tymošenko atsilieka pagal statistinę paklaidą", – sako ji.
Strateginių tyrimų instituto "Nauja Ukraina" direktoriui Andrejui Jermolajevui P.Porošenkos situacija primena padėtį, kurioje prieš 1999-ųjų prezidento rinkimus buvo atsidūręs Leonidas Kučma. Nors dar nepaskelbus oficialios rinkimų kampanijos pradžios už tuometį prezidentą būtų balsavę vos 6 proc. rinkėjų ir jis buvo tik ketvirtas pagal populiarumą, galiausiai L.Kučma nugalėjo komunistų kandidatą Petro Simonenką.
Anot A.Jermolajevo, anuomet ne tik pavyko įgyvendinti priešinimosi praeičiai schemą, bet ir L.Kučmos komanda sąmoningai sutiko su ideologema "mažesnis blogis" – t.y. tai, kas buvo susiję su L.Kučma, jo reformomis, visuomenėje buvo vertinama tolerantiškiau, nei rizika sulaukti kairiųjų revanšo ar kitokių politinės įtakos dalybų.
"Dabartinis prezidentas taip pat gali save pateikti kaip valstybės gynėją. Ir P.Porošenką ukrainiečiai, kaip kažkada L.Kučmą, gali vertinti kaip mažesnį blogį, palyginti su kitais kandidatais, kurių pozicija bent jau kol kas nelabai aiški ir kurie šiandien, įpusėjus 2018-iesiems, nesugebėjo suvienyti politikų, konsoliduoti visuomenės. Taigi, kol kas alternatyvos neįtikina", – sako A.Jermolajevas.
Nesuburia bendraminčių
Prisimindamas 2004-uosius ir 2014-uosius jis pabrėžė, kad tuomet ne tik atsirado alternatyvių kandidatų į prezidento ar premjero postą – buvo ir kolektyvinė sisteminė alternatyva regionuose. "Rinkėjai matė, kad opozicija – tai iš tikrųjų alternatyvos valdžiai jėga. 2004-aisiais jos kandidatas buvo V.Juščenka, o 2013–2014 m. situacija buvo neaiški, ilgą laiką su Maidanu asocijavosi keletas politinių jėgų su garsiąja trijule Vitalijumi Klyčko, Arsenijumi Jaceniuku ir Olehu Tiahnyboku priešakyje, o galiausiai buvo pasirinktas neutralus kandidatas P.Porošenka. Dabar visi kandidatai atrodo esantys vienišiai, net jei jie turi partinę komandą ir frakciją parlamente", – pastebėjo sociologas.
Dialogo stoka, A.Jermolajevo nuomone, yra pagrindinė J.Tymošenko problema. "Kalbėdama apie dialogą, apie ryžtą padėti intelektualams, juristams, visuomenės veikėjams sukurti bendrą požiūrį į ateitį ji a priori pateikia imperatyvinę poziciją. Reklaminė kampanija, kuri lydi šią J.Tymošenko iniciatyvą, primena rinkimų kampaniją, o ne politinį ir pilietinį dialogą", – sakė jis ir pripažino, kad J.Tymošenko turi šansą tapti pagrindine P.Porošenkos konkurente.
Lemiamas pasirinkimas
Vis dėlto ekspertai akcentuoja: numatyti bent preliminarų galimą rinkimų scenarijų labai sunku – vis dar labai daug neapsisprendusiųjų.
Pilietinės visuomenės problemų tyrimo centro vadovas Vitalijus Kulikas pastebi, kad 60 proc. apklausų dalyvių atsisako atsakyti į klausimą, už kurį potencialų kandidatą balsuotų.
A.Jermolajevas problema vadina ne tik gausų neapsisprendusiųjų skaičių: "Mūsų piliečiai nemato esminio pasirinkimo galimybės". 2019 m. rinkimai – ir prezidento, ir parlamento vertinami kaip galimybė pakeisti ne tik valdžioje esančius asmenis, bet ir šalies ateitį.
Dabartinės Ukrainos bendruomenės padėtį jis lygina su ta, kuri Ukrainoje buvo 1991-aisiais, kai įvyko referendumas dėl Ukrainos nepriklausomybės ir pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Leonidas Kravčiukas. Tada ukrainiečiai savo pasirinkimą siejo ne tik su naujo prezidento ar parlamento rinkimu. Panašiai ir dabar – karas Ukrainos rytuose, vidinė sumaištis, dialogo ir aiškių atsakymų stoka, per pastaruosius metus atsiradusios baimės, ekonominės nesėkmės, – visa tai verčia mąstyti apie tai, kokia Ukraina bus po rinkimų. "Tai bus pasirenkama ateitis", – pabrėžė ekspertas.
Žmogus (beveik) iš niekur
Ar gali Ukrainoje atsirasti politikas, panašus į Emmanuelį Macroną, iš technokrato ūmai pavirtusį politiku ir laimėjusį Prancūzijos prezidento rinkimus?
Kai kas būtent tokiam vaidmeniui siūlo S.Vakarčuką. Pernai rudenį keturių socialinių tyrimų kampanijų atliktose apklausose jis pirmą kartą atsidūrė lyderių trejete greta P.Porošenkos ir J.Tymošenko.
43 metų S.Vakarčuką galima vadinti ir mokslininku, ir politiku, ir populiariu menininku, – visi apibūdinimai bus tikslūs.
Užsienyje geriausiai žinomas kaip sėkmingiausios ukrainietiškos posovietinės roko muzikos grupės "Okean Elzy" vokalistas, dainų autorius, jis yra ragavęs ir akademiko duonos: studijavo Lvovo universiteto Fizikos fakultete, specializacija – teorinė fizika. Vėliau antrąjį aukštojo mokslo diplomą įgijo po tarptautinės ekonomikos studijų.
S.Vakarčukas aktyviai rėmė Oranžinę revoliuciją, Euromaidaną, buvo paskelbtas UNESCO geros valios ambasadoriumi, o 2008-aisiais įtakingiausių Ukrainos žmonių 100-uke užėmė 55 vietą.
2007–2008 m. jis buvo Aukščiausiosios Rados deputatas, atstovavo V.Juščenkos blokui. Deputato mandato atsisakė po to, kai, paties žodžiais, politinis valstybės gyvenimas susiaurėjo iki negailestingų grumtynių dėl valdžios, kuriose aukojami ne tik moralės principai, bet ir nacionaliniai Ukrainos interesai.
Dar viena spalvingos biografijos detalė – S.Vakarčukas laimėjo Ukrainos televizijos žaidimą "Kas laimės milijoną?", o premiją paaukojo labdarai.
Beveik prieš metus jis sustabdė kūrybinę veiklą, išvyko į JAV, kad Stanfordo universitete gilintųsi į politikos ir teisės mokslus. Tokį S.Vakarčuko sprendimą kai kurie Ukrainos politikai ir ekspertai vertina kaip pasirengimą prezidento rinkimams.
Neseniai dienraštis "The Washington Times" paskelbė, kad S.Vakarčukas yra užsitikrinęs filantropo George'o Soroso ir milijardieriaus, buvusio prezidento L.Kučmos žento Viktoro Pinčiuko paramą.
Ukrainos nepriklausomybės dieną, rugpjūčio 24-ąją, S.Vakarčukas rengia grandiozinį koncertą, kuriame, kaip spėjama, praneš apie savo ketinimą dalyvauti rinkimuose.
Rusijos interesai
Kurį kandidatą palaikytų Kremlius, kurį – Vakarai?
V.Kulikas linkęs manyti, kad Maskva palaikys ne vieną kandidatą, bet kelis. Greičiausiai tai bus "Opozicijos bloko" ir partijos "Už gyvenimą" pretendentai Jurijus Boiko, Jevgenijus Murajevas, Vadimas Rabinovičius. Galbūt bus demonstruojamas tam tikras lojalumas J.Tymošenko, tačiau iš toleruotinų kandidatų sąrašo Kremlius esą neišbrauktų ir P.Porošenkos – su tikimybe susitarti su juo po rinkimų. Vakarai, V.Kuliko manymu, laikytųsi santūriai: "Vakarams bendrai paėmus nėra didelio skirtumo, kas taptų nauju Ukrainos prezidentu."
Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas įsitikinęs: Rusija aktyviai kišis tiek į prezidento, tiek į parlamento rinkimus.
Politologės Olesės Jachno nuomone, Kremlius sieks destabilizuoti padėtį Ukrainoje. "Rusija aktyviai perša nuomonę, kad Ukraina yra "Failed state" – vadinamoji žlugusi valstybė, atsidūrusi, tiesiogine to žodžio prasme, ties katastrofos riba, kad čia nėra saugu. Ir tokiu būdu teigia, kad saugumo problemos susijusios su vidaus, o ne išorės problemomis", – sakė politologė.
"Ne kartą girdėjau iš Rusijos politikų, kad visa problema – Ukrainos valdžia. Ir jei ji pasikeis, baigsis ir karas Ukrainos rytuose", – sakė ekspertė. Jos teigimu, palaikydamas prorusiškus politikus Kremlius darys įtaką Ukrainos rinkimams, kad galiausiai pasiektų tikslą – būtų atšauktos Vakarų sancijos ir pasikeistų neigiamas Rusijos įvaizdis.
Rusija, jos nuomone, jau dabar dalyvauja dar net nepaskelbtoje rinkimų kampanijoje. Pavyzdžiui, per radikalios organizacijos "Naždak" lyderį Nikolajų Dulskį. Ukrainos saugumo tarnyba jį vadina Rusijos specialiųjų tarnybų įtakos agentu, užsakiusiu 2017-ųjų kovą įvykdytą išpuolį prieš Lucke esantį Lenkijos generalinį konsulatą. Socialiniuose tinkluose įvairias grupes buriantis N.Dulskis kviečia ukrainiečius griebti ginklus, eiti į Maidaną ir atsikratyti dabartinės valdžios.
Įtaką Ukrainos rinkėjų nuotaikai Rusija gali daryti ir per pagrindiniu informacijos šaltiniu šalyje laikomą televiziją. Nors Ukrainoje uždrausta transliuoti Rusijos televizijos kanalų laidas, suinteresuotos jėgos tai bando daryti netiesiogiai. Neseniai pasirodė informacijos, kad tris Ukrainos naujienų kanalus – ZIK, "NewsOne" ir "112 Ukraina" įsigijo Vladimirui Putinui artimas žmogus, judėjimo "Ukrainos pasirinkimas – Tautos teisė" lyderis Viktoras Medvedčukas.
"Manau, kad 2019-ųjų rinkimai – riba. Ir jei jie įvyks ramiai, paisant konkurencijos, nepriklausomai nuo to, kas laimės (jei tik tai nebus revanšistinės jėgos), tai bus ribiniai metai ir Rusijai jau nebepavyks daryti įtakos situacijai Ukrainoje", – įsitikinusi O.Jachno.
Svarbiausi klausimai
Ukraina vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį ir, kaip įprasta posovietinėje erdvėje, rinkėjai prezidentą laiko asmeniu, galinčiu turėti tiesioginės įtakos šalies ūkio raidai. Stebint iš užsienio ir atrodo, kad Donbaso likimas bus svarbiausias klausimas, kuris kils prezidento rinkimų kampanijos metu, tačiau vietos ekspertų nuomonės skiriasi.
"Tas kandidatas, kuris siūlys kokius nors realistinius ar greitus atsakymus į klausimą dėl taikos ir karo, žinoma, susižers dividendus. Tačiau manyti, kad Donbaso tema bus pagrindinė ir lemianti, nesiryžčiau", – sakė V.Kulikas.
Jo nuomone, vyraus trys temos: be Donbaso klausimo, tai bus ukrainiečių gerovės problemos (atlyginimai, pensijos ir socialinės išmokos) bei savirealizacija (būtinybė mažinti valstybės spaudimą piliečiui).
"Žinoma, bus nišinių temų – kovos su korupcija, kalbos, parama kai kurioms ekonomikos sritims. Vis dėlto situacija Donbase, konflikto eskalacijos tikimybė ar bandymas suvaidinti šią eskalaciją – gana sudėtinga tema, kiekvienas kandidatas turi savą sprendimą ir visi jie, be abejonės, kalbės apie taiką", – sakė V.Kulikas.
O.Jachno nuomone, kandidatus, kurie kvies bet kokiomis sąlygomis atkurti taiką, ir parems Kremlius. "Prisidegus tariamais kompromisais bus siekiama Ukrainos kapituliacijos", – teigė ekspertė.
Kol kas nė vienas potencialus kandidatas nepateikė savojo plano, kaip išspręsti Donbaso dilemą.
"Dalis opozicijos akcentuoja būtinybę pasiekti taiką, o kiti, tarp kurių – ir J.Tymošenko, ir A.Gricenka, – kalba tik apie valdžios pakeitimą Ukrainoje, taikos klausimą nukeldami vėlesniam laikui. O juk to "vėliau" gali ir nebūti, – pastebėjo A.Jermolajevas. – Šiandien separatistinėse respublikose rengiamasi savai rinkimų kampanijai – vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų lyderių rinkimams. Tai reiškia, kad antrą kartą Ukrainos ir minėtose srityse rinkėjai rinksis ne asmenybes, bet ateities scenarijų."
Todėl, anot eksperto, labai svarbu iki 2019-ųjų rinkimų padaryti pažangą derybose dėl Donbaso ateities. "Kitaip 2019-aisiais kalbėsime jau ne apie Donbaso reintegraciją, bet apie savarankiško regiono likimą", – sako A.Jermolajevas.
Naujausi komentarai