Turtingoje ir gražioje Norvegijoje ne viskas rožėmis klota, o ten gyvenantys lietuviai nėra vien vagys ar narkotikų kontrabandininkai. Norvegijoje gyvenanti oftalmologė Irena Marija Petkevič-Carlsten šios šalies neidealizuoja, o jos vyras – Lietuvos garbės konsulas Carlas Thomas Carlstenas lietuvius giria.

Pažintis su filosofu

Buvusi Lietuvos Kauno zonos oftalmologų draugijos pirmininkė, Kauno klinikų mikrochirurgijos skyriuje dirbusi moteris gimtąją šalį kasmet aplanko po du tris kartus.
Kartu su ja – jaunatviškas ir energingas jos sutuoktinis filosofijos mokslų daktaras, mūsų šalies gerbėjas ir vienas iš Lietuvos garbės konsulų Norvegijoje – Carlas Thomas Carlstenas. Kartu su tėvais atvyksta ir sūnus – dvylikametis Thomas Carlstenas.

"Norėjome, kad sūnaus vardas būtų ne amerikietiškas, ne norvegiškas, o įprastas abiem šalims, iš kurių esame kilę mes, – žvelgdama į pieno kokteilį su pasigardžiavimu geriantį berniuką, kurį kartkartėmis paglostydavo tėtis, kalbėjo Irena. – Mūsų akiratyje buvo trys vardai – Thomas, Jonas ir Marius."

Kodėl Thomo mama, sėkmingai dirbanti, į karjeros aukštumas kilusi gydytoja paliko Lietuvą? Šiltai bendraujanti moteris atvira: "Meilė. Pažintis su filosofu."

Panašūs vaikai

Kaune gyvenusi, iki to laiko netekėjusi vienturtė dukra su filosofu norvegu susipažino 1998 m. pabaigoje konferencijoje Danijoje.

"Nuo pirmos akimirkos vienas kitą puikiai supratome. Man taip gyvenime dar nė karto nebuvo nutikę, – Irena nekart mintyse stebėjosi savo ir Carlo Thomo pažintimi, itin lengvu bendravimu. – 1999-ųjų liepą, šiek tiek šokiravusi tėvus, labai lengvai jam ištariau lemtingąjį "taip".

Kukliose, anaiptol ne pompastiškose norvego ir lietuvės vestuvėse Kaune dalyvavo dvylika žmonių – tik patys artimiausi.

Kodėl jo išrinktąja tapo lietuvė? C.T.Carstenas jau buvo išsiskyręs, užauginęs du vaikus, kurie senokai gyvena atskirai.

"Mes turime labai daug bendrų interesų, – filosofiškai sakė jis. – O, kaip teigia žinomas posakis, panašūs vaikai žaidžia geriausiai."

Nenorėjo sėdėti ant sprando

Ne, Irena toli gražu nebuvo iš tų moterų, kurios trokštų nieko nedirbti, tik sėdėti ant užsieniečio vyro sprando.

Ji iškart nusprendė, kad reikia siekti, kad Norvegijoje būtų pripažintas jos diplomas, ir dirbti tai, ką puikiai sugebėjo ir mėgo gimtinėje – būti gydytoja oftalmologe (oftolmologija – akių ligų mokslas – red. past.).

Tuomet Lietuva dar nebuvo ES narė, todėl po 14 metų darbo Kaune, Akių klinikoje, Norvegijoje jai reikėjo pradėti nuo nulio. Irena turėjo perlaikyti daugybę egzaminų, dirbti rezidente ligoninėje, po to – šeimos gydytoja.

Tai buvo visiškai kitoks kelias nei tų lietuvių, kurie turėdami aukštojo mokslo diplomą Norvegijoje dirba mažai kvalifikuotą darbą ir nesiryžta grįžti prie savo specialybės.

Įsteigė nuosavą kliniką

"Dabar Norvegijoje gauti leidimą dirbti gydytoju daug lengviau, o tuomet buvo labai sunku", – neišsisukinėjo Irena.

Tam, kad galėtų siekti jos diplomo pripažinimo, buvo privaloma mokėti norvegų kalbą. Ją Irena išmoko per aštuonis mėnesius.

"Iš pradžių tarpusavyje kalbėjomės angliškai, bet paprašiau vyro su manimi kalbėti tik norvegiškai. Mūsų namai, šaldytuvas buvo nuklijuotas lipdukais su žodžių vertimais", – prisiminė I.M.Petkevič-Carlsten.

Dabar su vyru apie 50 tūkst. gyventojų Šieno mieste gyvenanti lietuvė vadovauja 2008 m. įkurtai nuosavai Akių klinikai, kurioje dirba penki darbuotojai, pati atlieka mikrochirurgines operacijas.

Norvegai iš pradžių šiek tiek šaltokai žvelgė į kitatautę, nors Irena ir idealiai kalba norvegiškai (vietiniai girdi tik subtilų akcentą). Dabar daugelis Šieno miesto pacientų perėjo gydytis pas lietuvę.

Pamilo norvegų gamtą

"Lietuviai kartais pernelyg idealizuoja Norvegiją, – įsitikinusi I.Petkevič-Carslten. – Šioje šalyje, norint ko nors pasiekti,  reikia labai labai daug dirbti, nors ten irgi yra žmonių, kurie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Norvegai yra geros nuomonės apie save, kai kurie mano esantys pasaulio bamba. Jie gana uždari, nelinkę vakarais kažkur lankytis, nors iš pirmo žvilgsnio draugiški – visada padės, bendraus."

"Lietuvoje žmonės atviresni, – įsitikinusi medikė, – nuoširdžiau pasakojo apie savo problemas, šeimas, ten to nėra. Ir nors turiu gerų draugų, bet jie ne tokie, kaip Lietuvoje."
Vis dėlto Irena pripažino – pragyvenimo lygis Norvegijoje nepalyginti aukštesnis nei Lietuvoje, ten žmonės gali jaustis oriai, turi puikias socialines garantijas ir niekada nemirs iš bado, nebus palikti gatvėje – tuo pasirūpins valstybė.

Tolerantiška, puikiai besijaučianti svetimoje šalyje moteris pabrėžė, kad stengiasi perimti ir išlaikyti abiejų šalių vertybes – ir tai, kas geriausia Norvegijoje, ir tai, kas – Lietuvoje.
Tiesa, pirmą kartą į Norvegiją nukeliavusi 1993 m., šią šalį Irena pamilo ne dėl pragyvenimo lygio, bet dėl nuostabios gamtos. Užkietėjusi kalnų slidinėjimo gerbėja buvo išmaišiusi TSRS slidinėjimo kurortus ir kalnus – Kaukazą, Elbrusą, Chibinus.

"Norvegijos kalnai, fiordai, ežerai – nuostabūs. Jei jau kalbant apie slidinėjimą, norvegai yra labiau greitųjų slidžių, lygumų slidinėjimo gerbėjai, tad Alpėms jų kalnai vis dėlto neprilygsta", – sakė Irena.

Susirgusi norvegų gamta I.Petkevič-Carlsten netrukus savo vyrą susargdino Lietuva.

Geri darbai Lietuvai

"Lietuviai – šilti, geri ir nuoširdūs žmonės, – gyrė daug paskaitų įvairiose pasaulio šalyse skaitęs, 1986–1987 m. darbo reikalais JAV gyvenęs filosofas Carlas Thomas. – Lietuvos žmonės labiau nei skandinavai domisi menu, kultūra."

Norvegas, talkinant žmonai, greitai ėmė rengti bendrus projektus su lietuviais.

Sutuoktiniai labai dažnai padeda Norvegijoje į bėdą patekusiems lietuviams, vertėjauja, konsultuoja. Pora padėjo atvežti mokomųjų žaislų labdaros siuntą į Socialinės globos namus, pristatė ne vieną meno ir kitokį projektą.

2007 m. geranorišką ir savanorišką norvego darbą pastebėjo Lietuvos ambasada ir pasiūlė tapti dar vienu mūsų šalies garbės konsulu Norvegijoje, o Carlas Thomas tęsia gerus darbus Lietuvai. Būtent  jam kilo idėja organizuoti Dainoros Urbinienės knygos "Sibiras vaiko akimis" vertimą į norvegų kalbą.

Įvaizdžiui – teigiami pavyzdžiai

Paklaustas, ar jam nesunku bendrauti su lietuviais, kurie jo gimtojoje šalyje garsėja ir kaip narkotikų kontrabandininkai, nusikaltėliai, Carlas Thomas purtė galvą: "Spauda plačiai, išpūsdama aprašo kriminalinius dalykus, formuodama neigiamą lietuvių įvaizdį. Realybėje taip nėra. Todėl stengiamės Lietuvą reklamuoti gerais pavyzdžiais."

Kiekvienais metais garbės konsulatas apdovanoja garbės prizu labiausiai savo apskrityje pasižymėjusį lietuvį, kurį aprašo vietos spauda. Norvegams, kaip ir kitiems skandinavams, Baltijos šalių gyventojai, nors apie juos žinoma palyginti nedaug, yra tarsi pusbroliai.

"Norvegų spaudoje skaičiau ir teigiamų straipsnių apie lietuvius, – papildė vyrą Irena. – Dauguma kolegų labai giria darbščius lietuvių specialistus. Jie patenkinti stalių, plytelių klojėjų,  kitų profesijų žmonių darbais. Apėmė tikras pasididžiavimo jausmas, kai Lietuvos ambasada Osle mūsų šalies pirmininkavimo ES proga koncertuoti pakvietė profesionalius muzikantus iš Lietuvos. Jie grojo taip, kad užėmė kvapą."

Skirtingų šalių karaliai

Kas Lietuvoje blogai, žvelgiant norvego C.T.Carlsteno akimis? Iš pradžių, prieš 14 metų atvykęs į mūsų šalį, C.T.Carlstenas jautė sovietinio palikimo įtaką. Dabar jis tobulintų Lietuvos mokesčių sistemą, mažintų biurokratiją. Ir patartų turėtų mažiau priklausomybės nuo Rusijos dujų ir elektros energijos.

Mums kalbantis, Carlas Thomas turėjo atsiprašyti ir nueiti  pratęsti automobilio stovėjimo laiką. Ilgokai užtrukęs, grįžęs vyras šyptelėjo: "Lietuvoje vairuotojai – karaliai, o Norvegijoje karaliai – pėstieji."

Jis su žmona lietuve gyvena name  su nuostabiu vaizdu į kalnus ir upę. Irenos ir Carlo Thomo namuose ir yra įkurtas Garbės konsulatas, čia kabo Lietuvos vėliava.

Kaip ir daugelis norvegų, žvejoti, slidinėti mėgstantis filosofas su žmona mieliausiai laisvalaikį leidžia gamtoje, o pinigus – kelionėms.

Vis dėlto Irena pripažįsta, kad sukasi kaip voverė rate: dirba kasdien nuo 8 iki 18 val.,  po to grįžusi – namie, kartais ir savaitgaliais.

Gyvenimo prasmė ir kaimynai

Kokia gyvenimo prasmė? Filosofas C.T.Carlstenas prisipažino, kad jam lengviau atsakyti į klausimą, kas yra laimė: "Tai – sveikata, ramybė šeimoje ir geri kaimynai."

Irena, versdama į lietuvių kalbą vyro atsakymą, šypsojosi: "Man prasmė – skleisti gėrį aplink save, dalyti geras emocijas. Visi žmonės turi problemų, todėl pasijusti laimingam yra menas."
Po akimirkos moteris pripažino, kad nors ir jaučiasi Norvegijoje laiminga, bet pasiilgsta artimųjų, draugų ir lietuviškos juodos ruginės duonos.

O sūnus? Ką nori tėvai matyti jame? Tarp tėvų sėdintis dvylikametis Thomas pakėlė akis nuo telefono, kuriuo žaidė. Carlas Thomas, glostydamas sūnui plaukus, sakė: "Norime išmokyti jį gyvenimo realijų, sveikos mitybos, nesėdėti pernelyg ilgai prie kompiuterio..."

"...Ir užauginti geru žmogumi su didele širdimi", – šypsojosi Irena.

Kas labiausiai įstrigo Kaune dvylikamečiui? Berniukas vėl pakėlė akis ir rausdamas prisipažino: "Labai daug duobių – automobilis kratosi. Ir labai, labai skanus maistas. Jį giriu klasės draugams norvegams."