JAV politikos apžvalgininko Mindaugo Montvilo nuomone, D. Trumpo sprendimas smogti Iranui nebuvo staigmena ir vargu ar vertintinas kaip taikos pažadų rinkėjams sulaužymas – JAV prezidentas nuosekliai laikėsi ir laikosi senos nuostatos, kad Iranas jokiu būdu neturi įsigyti branduolinio ginklo.

– D. Trumpas iš pradžių pareiškė, kad nori priversti Iraną derėtis, o vėliau užsiminė jau apie režimo nuvertimą. Koks gi tikrasis jo tikslas?

– Žmonės, bandantys suprasti D. Trumpo tikslus iš jo įrašų socialiniuose tinkluose ir viešų pasisakymų, jau senokai turėjo suprasti, kad to padaryti nepavyks. Toks JAV prezidento stilius – palikti labai daug erdvės spekuliacijoms. Šiuo atveju tam tikra pasirinkimo erdvė paliekama ir ajatolų režimui. Izraelis nuo pat karo pradžios siekė likviduoti aukščiausiąjį Irano lyderį Ali Khamanei, bet D. Trumpas nedavė tam leidimo. Taigi, D. Trumpo žinia Iranui yra paprasta: vis dar galite derėtis.

Kaip visada, matome ir kažkiek blefo ir mėginimų įnešti sumaišties. Kad ir nuskambėjęs prezidento pareiškimas, kad Iranui duodamos dvi savaitės, nors pasirodė, kad ne. Tai – informacinio karo rūkas. Tikrasis tikslas – priversti Irano vadovybę susitarti.

Mindaugas Montvilas / Asmeninio arch. nuotr.

– Tačiau toks susitarimas Irano režimui yra tolygus kapituliacijai ir būtų neleistinas savo bejėgiškumo ir pralaimėjimo pripažinimas. Visai tikėtina, kad režimas nenusileis ir tęs apsikeitimą smūgiais, o tai reikštų, kad JAV įsitraukė į ilgą, sunkų ir brangų konfliktą.

– Brangu pasidaro tada, kai tenka siųsti savo karius, o tokias operacijas, kaip dabar JAV gali sau leisti tęsti. Tuo metu Iranas yra sunkioje padėtyje ir sąjungininkai, įskaitant Rusiją, negali jam padėti karine prasme.

Taip, Iranas turi dar kažkiek raketų, bet jų atsargos tikrai ne begalinės. Paskutiniu Teherano strateginiu ginklu laikomas grasinimas uždaryti Hormūzo sąsiaurį, bet dar labai didelis klausimas, ar Iranas ryžtųsi tokiam žingsniui. Tai būtų skaudus smūgis ne tik arabų valstybėms, bet ir Kinijai, kas reiškia, kad šios valstybės būtų priverstos ginti savo interesus.

Žodžiu, Irano pasirinkimai negausūs. Šiuo metu nėra pagrindo kalbėti apie galimą karinę intervenciją ir mėginimą „ant žemės“ nuversti režimą. Jei Teheranas nuspręs tęsti karą dabartine jo forma, perspektyvos ne kokios, nes Izraelis ir JAV gali daug ilgiau žaisti šį žaidimą, o tuo metu Iranui naujų raketų niekas neatsiųs.

Vašingtone tikimasi, kad su laiku ir „pamotyvavus“ karinėmis priemonėmis, Teherano režimas visgi nusileis.

– Eidamas į rinkimus, D. Trumpas amerikiečiams žadėjo taiką, o įsivėlė į karą. Kokios pasekmės jo laukia vidaus politiniame lauke?

– Baimintis jam kol kas nėra ko. Staigūs ir sėkmingi smūgiai paprastai yra populiarūs ir net D. Trumpo priešininkai pripažįsta, kad grėsmė prarasti populiarumą kyla tik tada, kai karas užsitęsia.

D. Trumpo stovykloje įvyko nedidelis skilimas tarp griežtų izoliacionistų ir „vanagiškesnių“ respublikonų. Pirmieji įsivaizdavo, kad turi didelę įtaką Baltiesiems Rūmams ir apskritai valdo padėtį, bet pasirodė, kad taip nėra. Todėl jie dabar elgiasi nervingai ir atvirai reiškia nepasitenkinimą. Beje, jų balso poveikis amerikiečiams yra gerokai menkesnis, nei jie patys skelbia. Jie tvirtina, kad atstovauja bendrą respublikonų nuomonę, bet apklausos rodo, kad tai labai toli nuo tiesos, nes dauguma respublikonų palaiko prezidentą. Stebint socialinius tinklus, gali susidaryti įspūdis, kad nepasitenkinimo balsų labai daug, bet tai dar klausimus, kiek jie autentiški. Rusų ir to paties Irano botai darbuojasi išsijuosę.

Taigi, ar D. Trumpas apgavo savo rinkėjus? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Nuo pat pirmos kadencijos jis nuosekliai kartojo nuostatą, kad Iranui negalima leisti įsigyti branduolinio ginklo.

– Galbūt dabar daugelis amerikiečių ir džiūgauja, tačiau konfliktui užsitęsus, neišvengiamai ateis diena, kai prezidento bus paklausta: ką gi tu pasiekei? Jei Iranas nekapituliuos, D. Trumpas neturės ką parodyti amerikiečiams.

– Sunku prognozuoti, kaip klostysis reikalai po mėnesio ar dviejų. Tai rimčiausias D. Trumpo sprendimas šioje kadencijoje ir, žinoma, viskas priklausys nuo jo sėkmės ar nesėkmės. Blogiausias įmanomas scenarijus – svarstyti sausumo pajėgų intervenciją į Iraną. Tačiau kol kas D. Trumpas turi laiko ir propagandinių priemonių palaikyti paramą visuomenėje.

Sutinku, kad Izraelis buvo aktyvavęs visas turimas priemones, kad D. Trumpas priimtų šį sprendimą, bet tai – ne vienintelė priežastis. Bendrai vertinant, manau, kad prezidento sprendimas buvo teisingas dėl įvairių priežasčių, įskaitant pas mus mažai minimą Rusijos faktorių. Jei Ukrainoje būtų sudarytos paliaubos, Maskva įgytų laisvų išteklių, kuriais galėtų paremti Teheraną ir tada „vėluojantys“ JAV smūgiai jau nebūtų tokie paprasti. 

Kaip minėjau, laiko D. Trumpas turi ir artimoje ateityje greičiausiai veiks pagal situaciją – galbūt didins spaudimą Iranui, o gal atvirkščiai švelnins. Jei ajatolos nurys šią sprangią piliulę ir sės prie derybų stalo, jie galėtų tikėtis tam tikrų nuolaidų ir galbūt finansinės kompensacijos už branduolinės programos atsisakymą. Panašu, kad Vašingtone tikimasi, kad su laiku ir „pamotyvavus“ karinėmis priemonėmis, Teherano režimas visgi nusileis.