Statytojų komanda
Naujojo pastatymo meninę koncepciją kuria jauna statytojų komanda: režisierė Rūta Bunikytė, kostiumų dailininkė ir scenografė Renata Valčik bei choreografė Inga Briazkalovaitė.
Režisierė R.Bunikytė Klaipėdos universitete įgijo dramos režisūros magistro laipsnį. Jauną kūrėją teatras traukia galimybe nuolat ieškoti originalių sprendimų ir išvysti, kuo nustebins netikėti deriniai. Jos sceniniai darbai pasižymi subtilia elegancija, rafinuotumu, stiliaus pojūčiu ir plastika. R.Bunikytė statė spektaklius Klaipėdos ir Kauno muzikiniuose teatruose, Menų spaustuvėje Vilniuje, Klaipėdos lėlių ir Pilies teatruose, taip pat jos pačios įkurtame Mėmelio teatre. Publika pamėgo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jos režisuotus miuziklus „Čikaga“, „Boni ir Klaidas“ ir spektaklį vaikams „Verpalų pasakos“. Naujausias R.Bunikytės spektaklis – pernai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta operetės „Silva“ premjera.
Pastarojo spektaklio choreografiją kūrė I.Briazkalovaitė – balerina, šokio projektų iniciatorė, choreografė, šokių mokyklos „Coda“ įkūrėja ir vadovė, vertikalaus šokio Lietuvoje pradininkė. Ji du dešimtmečius šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje, sukūrė daugiau nei 15 vaidmenų, šiame teatre pradėjo kurti ir choreografiją įvairiems koncertams, šokių trupės pasirodymams. I.Briazkalovaitė ir R.Bunikytė bendradarbiauja nebe pirmi metai. Drauge sukūrė koncertinę programą „Bitlų dainos“, miuziklą „Čikaga“, su šokių mokykla „Coda“ pastatė spektaklį vaikams „Alisa stebuklų šalyje“, taip pat kartu įgyvendino vertikalaus šokio su lynais projektą „Giedanti Vydūno upė“. Visi choreografiniai I.Briazkalovaitės darbai labai saviti, ryškiai besiskiriantys vienas nuo kito.
R.Valčik – išradinga analitinio mąstymo fantazuotoja, visada sugalvojanti būdų, kaip nugalėti kūrybinio baikštumo minutes, kurių pasitaiko visiems spektaklių kūrėjams. Ji yra keturių Auksinių scenos kryžių laureatė: 2015 m. lėlių ir objektų teatro nominacijoje pelnė šį apdovanojimą už spektaklį „Smėlio žmogus”, 2017 m. teatras+ nominacijoje – už spektaklį „Kodas: Hamletas”, o 2018 m. – teatro vaikams ir jaunimui nominacijoje už spektaklį „Apie baimes” ir scenografo nominacijoje už spektaklius „Apie baimes” ir „Čikaga”.
Klasika susijungs su šiandiena
„Orfėjas pragare“ – komiška opera, kuri Klaipėdoje taps linksma operete. Būtent ji, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858-aisiais, Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį
šokį – kankaną. Be to, ją mėgstama politizuoti, nes senovės graikų mitu grįstame librete nesunku atrasti sąsajų su konkrečios šalies ir laikmečio aktualijomis. Žinoma, tam dievai nuo Olimpo kalno nusileidžia į žemę...
„Kol dievai pasidaliję valdo požemių karalystę, žemę ir dangų, vyrauja pavyzdinė tvarka. Tačiau jiems pradėjus kištis į mirtingųjų gyvenimus, viskas susimaišo: dievai išbando žemiškus, žmonės – dieviškus potyrius. Ir tvarkos nebelieka... Operetės finale regime dievus, pusdievius ir žmones, draugiškai šokančius pragaro kankaną“, – dalijosi mintimis R.Bunikytė.
Meilė šiame pastatyme bus mistinė, tamsi ir nesuteiks personažų taip trokštamos pilnatvės, o jie patys trokš atsikratyti seniai įgrisusių amplua. Pavyzdžiui, Romeo ir Džuljetai pabos būti amžinais įsimylėjėliais... Tad požiūris į idilišką meilę šioje operetėje bus šiuolaikiškai ironiškas.
Publikos nuomonė virs personažu
Kad spektaklis netaptų tiesmukai moralizuojantis, prireiks karaliaus-klouno, kuris sėdi šalia, linksmas ir gražiai apsirengęs, nuolat juokauja, bet tiesą pasako.
Spektaklyje publika išvys ir dar vieną tiesmuką personažą – Publikos nuomonę. Jos niekas nemėgsta, bet noras rėžti tiesą į akis nuo to nė kiek nesumažėja.
Publiką stebins daugybė perukų, vėduoklių ir avelėmis pasivertę baleto šokėjai. Pasak dailininkės R.Valčik, šiam pastatymui prireiks maždaug 80 kostiumų. Vyraus ryški, rafinuota klasika, paįvairinta netikėtomis detalėmis. Spektaklio personažai puošis kaukes primenančiu grimu ir todėl primins nebylaus kino veikėjus. Scena virs mini salonu su kolonomis, užuolaidomis ir laiptais, sujungsiančiais žemę ir dangų.
Ne tik baleto trupei, bet ir choristams, solistams šiame pastatyme teks gerokai pajudėti. Režisierė R.Bunikytė neslėpė, kad veiksmo, šokių ir žaismingumo šioje operetėje netrūks.
Diena, kai sakome „stop”
„Klaipėdoje numatoma dangaus ir pragaro fiesta. Čia žmogaus-pusdievio-gyvūno psichologinė ir fiziologinė linija turėtų tapti permatoma. Tai diena, kai veikėjams nusibosta vaidinti kūrėjų primestus personažus. Diena, kai sakome: „Stop, aš turiu pasirinkimą“, – kalbėjo režisierė R.Bunikytė.
Stilistiškai šiam pastatymui ją ir scenografę R.Valčik įkvepia secesija bei art nouveau stilistika. „Čia nematysite nūdienos gatvių. Tai – prabangi ir kartu ironiška pasaka apie amžiną meilę“, – akcentavo R.Bunikytė.
Kokių spalvų „Orfėjui pragare“ suteiks šokis, žino tik spektaklio choreografė I.Briazkalovaitė. „Ji yra viena universaliausių ir drąsiausių nūdienos choreografių, tad neabejoju, kad garsusis kankanas spektaklyje sužibės naujomis spalvomis“, – sakė režisierė.
Operetėje „Orfėjas pragare“ galima įžvelgti ir politinės satyros strėlyčių, tačiau statytojai
neišduoda, ar jas bus bandoma nukreipti į nūdienos politikus. Greičiausiai politinė satyra glūdės niuansuose. „Pasinersime į žmogaus santykių esmę. Į žmogiškąjį Edeną, kuriame idiles griauna instinktai“, – sakė režisierė.
Režisierius – tyrėjas
R.Bunikytė Klaipėdoje režisavo didžiulės sėkmės sulaukusius miuziklus „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“ ir neslepia, kad tai – mėgstamiausias jos žanras.
„Jis sujungia mano asmenines ir profesines patirtis. Nesvarbu, kiek miuziklų gyvenime teks režisuoti, mano nuomonė nepasikeis. Tačiau tai nereiškia, kad ignoruoju kitus teatro žanrus. Profesinė dovana yra pažinti kiekvieną iš jų, nes ne kiekvienam režisieriui tenka tokia laimė. Kiekvienas teatro žanras savaip tyrinėja žmogaus psichologijos, asmeninių santykių, pasirinkimo tarp mirties ir gyvenimo klausimus. Režisieriaus profesija yra tiriamoji, tad meluočiau sakydama, kad man neįdomūs stipriai suregzti siužetai ir gilios vidinės dramos. Taip, narplioti psichologinius rebusus yra profesinis malonumas“, – teigė R.Bunikytė.
Šeimyninio gyvenimo parodija
XIX a. Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J.Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ tradicijas. Jo operetėje „Orfėjas pragare“ regime šeimyninio gyvenimo realybę parodijuojančią antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę versiją.
Mitinė įsimylėjėlių pora pavargsta gyventi kartu. Euridikė jaučiasi apleista, ją erzina vyro aistra muzikai. Orfėją žeidžia žmonos abejingumas jo talentui. Atšalę tarpusavio santykiai verčia sutuoktinius dairytis kitos draugijos: Orfėjas asistuoja nimfai Chlojai, Euridikė užmezga meilės ryšį su kaimynu – bitininku Aristėju, kuris iš tiesų yra dievas Plutonas, siekiantis nusigabenti Euridikę į pragarą. Kai jo sumanymas pavyksta, Orfėjas, susirūpinęs grėsme savo reputacijai, prašo dievo Jupiterio pagalbos. O Jupiteris turi pavydžią žmoną Junoną, įtariančią, kad Euridikė ir jos vyras palaiko slaptą meilės ryšį... Taip įsisuka kunkuliuojantis svetimavimo ir įtarinėjimų kupinas verpetas, primenantis tikrų tikriausią pragarą. Tačiau stebėti jį iš šono nuobodu nebus.
Praėjusių metų Zalcburgo festivalio ašimi tapo australų režisieriaus Barrie Kosky sukurtas operetės „Orfėjas pragare“ pastatymas, dedikuotas kompozitoriaus J.Offenbacho 200-osioms gimimo metinėms.
1 komentarai
0 komentarai
2 komentarai
