Iš misijos Ukrainoje grįžę medikai: tokios patirties į nieką nekeistume | KaunoDiena.lt

IŠ MISIJOS UKRAINOJE GRĮŽĘ MEDIKAI: TOKIOS PATIRTIES Į NIEKĄ NEKEISTUME

  • 0

Sekmadienį į Lietuvą iš karo siaubiamos Ukrainos po 20 valandų trukusios kelionės sugrįžo pusė medikų. Dar 12 medikų ir slaugytojų liko tęsti darbą, o grįžusieji sako, kad tokios patirties į nieką nekeistų ir vėl vyktų net negalvodami. Nors vizija, ką ras nuvykę gerokai skyrėsi nuo realybės, o jau pirmą naktį iš lovų vertė apie pavojų įspėjančios sirenos, tačiau medikai sako žinoję, ko vyko ir kiekvieno sprogimo nesibaimino, praneša LNK.

Jautė nerimą

„Pati kelionė buvo labai ilga. Į priekį mes važiavome dvi paras, turėjome sustojimų. Pasiekus Ukrainą ir artėjant prie karštesnio taško jau buvo šiek tiek neramu, nes mes Ukrainą pasiekėme vakare ir beveik niekur languose nedegė šviesos, mirtina tyla, nerimas. Iš karto atsirado ir pas mus baimė – o kas bus dabar? Parvažiavimas irgi buvo gan ilgokas, bet truputį viskas sklandžiau vyko ir pasiekus Lenkijos sieną akmuo nukrito nuo širdies, pasijutome saugūs“, – pasakojo Kauno klinikų slaugytoja Ingrida Mereškevičiūtė.

Darbui su pacientais buvo suteiktos visos priemonės.

„Nesakyčiau, kad antrą kartą nevažiuočiau, nes gavome tai, ko mums reikėjo, nuvažiavome dirbti. Pirmą savaitę buvome Kyjive, paskui persikėlėme prie Moldovos sienos, kur dirbome rajoninėje ligoninėje ir dažniausiai suteikėme pagalbą nuo karo nukentėjusiems civiliams. Pačių kariškių mes negydėme, nes nebuvo tokio poreikio ir pagal visus teisės aktus negalėjome to atlikti. Pagrindinis buvo civilių gydymas tiek psichologiškai, tiek fiziškai“, – sakė slaugytoja.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Pacientų sužalojimai nebuvo išskirtiniai, tačiau tvyrojo mintis, kad visa tai įvyko karo metu.

„Mano, kaip slaugytojos, darbas buvo priėmimo ir pagrindiniame skyriuje. Teko perrišinėti žaizdas: šautines, plėštines, buvo ir kojų amputacijų. Viskas ganėtinai įprasta, tik tiek, kad visi sužalojimai įvyko karo metu“, – teigė I. Mereškevičiūtė.

Patys ukrainiečiai jau susigyvenę su šia situacija: sirenom, šūviais, sprogimais.

Ukrainiečiai jau susigyvenę su šalyje esančia situacija.

„Neramumas būna tik tada, kai sirenos kaukia, bet padėjimas žmonėms sumažina stresą, nes tiek emocinė, tiek fizinė pagalba žmonėms labai padeda. Ukrainiečiai – be galo šilti ir draugiški žmonės ir mūsų atvažiavimas jiems davė labai daug. Patys ukrainiečiai jau susigyvenę su šia situacija: sirenom, šūviais, sprogimais. Spėju, kad yra tas nerimas širdyse, bet gyvena įprastą gyvenimą“, – dalinosi slaugytoja.

Anot I. Mereševičiūtės, Ukrainoje likę kolegos dabar yra netoli fronto ir su jais nuolat palaikomas ryšys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Susirinko milžiniški kiekiai pacientų

Kauno ligoninės gydytojas ortopedas traumatologas Karolis Zinkevičius teigia, kad pabuvus Ukrainoje ilgainiui imi nebekreipti dėmesio į karinę padėtį ir pasineri į darbą.

„Miestas pasiruošęs atremti okupantų pajėgas: galybė blokpostų, tiek savanorių, tiek kareivių, tiek civilių vaikštančių su šautuvais, karinė padėtis, komendanto valanda, visam mieste išjungtos šviesos. Pradžioj buvo šiek tiek neramu, baisu. Be abejo, yra tas savisaugos instinktas, bet laikui bėgant pripranti ir tai tampa rutina, nebekreipi dėmesio ir dirbi savo darbą“, – pasakojo K. Zinkevičius.

E. Ovčarenkos / BNS nuotr.

Į Ukrainą atvykę Lietuvos medikai su savimi atsivežė ir sunkvežimį medicininių priemonių, tad pirmąsias penkias dienas važinėjo po gydymo įstaigas vertindami, kur kokia parama labiausiai reikalinga.

Pirmas penkias dienas identifikavome, kuriose ligoninėse kokios paramos labiausiai reikia.

„Tai, ką pamatėm yra daugiau mažiau tai, ko tikėjomės, o užduotys šiek tiek skyrėsi – tikėjomės, kad pradžiai mūsų reikės daugiau fiziškai, paties darbo, mūsų rankų, bet labiau reikėjo emocinės, psichologinės paramos. Kartu su savimi atsivežėme ir pilną sunkvežimį paramos priemonių: instrumentų, vaistų, tvarsčių. Pirmas penkias dienas dirbom labiau su tuo, kad identifikuoti, kuriose ligoninėse kokios paramos labiausiai reikia, nes nesinorėjo tiesiog nuvežti į sandėlį, numesti ir palikti neaišku kam. Važinėjom po ligoninės tiek privačias, tiek viešąsias, žiūrėjom, ką jie daro, kaip dirba, į kokias operacijas labiau specializuojasi ir kur mūsų parama galėtų padėti efektyviausiai. Sprendėm tuos klausimus, kas užtruko daug laiko ir pareikalavo resursų“, – teigė gydytojas.

Lietuvius medikus ukrainiečiai užplūdo su įvairiais sveikatos negalavimais. Gydytojams teko spręsti ir ne savo srities problemas.

„Jie taip pat buvo pasikvietę televiziją, buvo pranešta, kad mes atvykome ir esant poreikiui, norui mes galime bandyti jiems padėti. Susirinko milžiniški kiekiai pacientų, 80–100 per dieną, kas Lietuvoj yra nerealūs skaičiai. Ir jiems buvo nesvarbu, ar mes ortopedai traumatologai, jie ateina su visom problemom, tai ir sprendėm visas problemas“, – sakė K. Zinkevičius.

Šešiasdešimt devintoji karo Ukrainoje diena

Scanpix nuotr.

Mes dirbom sau įprastą darbą, tik gal ne visai įprastomis sąlygomis.

Darbas tas pats, tačiau sąlygos kitos

Iš Ukrainos grįžęs ortopedas traumatologas Simonas Sereika teigė, kad vykstant į karo siaubiamą Ukrainą tvyrojo nežinia, tačiau gydytojo darbas visur panašus, tik šį kartą sąlygos buvo neįprastos.

„Nuo pat pradžių buvo tokia idėja, kad mes padėsim kolegom Kyjive. Vėliau pervažiavom į kitą miestą. Nežinojom, kur važiuojam ir ką reikės daryti. Manau, kad daugeliui mūsų buvo tokių minčių, kad gal reikės ir karo kažkokius įvykius pamatyti. Dėl to buvo nerimo, bet mes dirbom sau įprastą darbą, tik gal ne visai įprastomis sąlygomis. Sąlygos šiek tiek priminė laiko mašiną – kuriam laikui grįžom atgal į praeitį, bet pacientai, kolegos išliko tie patys. Matėm tokių pacientų, kaip kasdienėj praktikoj sutinkam ir matėm tokių, kurie pabėgę buvo iš okupuotų teritorijų, o jie jau šiek tiek kitokie pacientai“, – kalbėjo S. Sireika.

Artimieji ir kolegos sureagavo dvejopai.

„Mano žmona – taip pat medikė, tai ji mane palaikė, o tėvams pasakiau dieną prieš išvažiuodamas, nes ir pats jaučiau, kad to nerimo daug buvo. Nežinojom, kur važiuojam, žinojom, kad vyksta karas dėl to informacija dalinomės ribotai. Tėvai sureagavo taip, kaip sureaguotų visi tėvai – lydėjo kaip į karą, kas šiek tiek slėgė, bet buvo ir palaikymo, o tai labai svarbu mums buvo. Jautėm palaikymą iš kolegų – daug žinučių gavom jau kelionės metu“, – pasakojo ortopedas traumatologas.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Gydytojas dirbo prie Ukrainos pasienio su Moldova, nes ten šiuo metu glaudžiasi didelė dalis pabėgėlių, o medikų trūksta.

„Prie Moldovos ir Ukrainos sienos yra labai daug pabėgėlių, todėl gyventojų populiacija ten išaugo dvigubai, o dalį ten buvusių gydytojų išsiuntė į rytinį frontą, ne kariauti, o gydyti. Kalbant apie medicininį aprūpinimą, aš tai esu matęs Lietuvoj prieš 15–20 metų, kai visko trūko. Aš juos labai gerai suprantu, žinom, kokios sąlygos yra ir galim labai gerai padėti ir patarti“, – sakė S. Sireika.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pirmieji įspūdžiai Kyjive buvo niūrus, nes teko pamatyti buvusio mūšio vietas, o ir miestas buvo tarsi apleistas, tačiau po dviejų savaičių Ukrainos sostinė žymiai pasikeitė – situacijai aprimus į ją pradėjo sugrįžti ukrainiečiai.

Patys Kyjivo gyventojai sakė, kad apie 40 tūkst. gyventojų grįžta kiekvieną dieną.

„Kadangi važiavom nuo Vakarų Ukrainos sienos link Kyjivo, matėm buvusio mūšio vietas, buvusį karą: susprogdintus tiltus, sugriautus namus, kulkų žymes. Antras įspūdis – Kyjivas tuščias: gatvės, viešbutis, kuriame nėra gyventojų. Išnykusio miesto jausmas. Aišku, po dviejų savaičių grįžus į Kyjivą jis jau buvo pilnesnis. Patys Kyjivo gyventojai sakė, kad apie 40 tūkst. gyventojų grįžta kiekvieną dieną“, – prisiminė S. Sireika.

S. Sireika stebėjosi Ukrainoje sutiktų pacientų ir kolegų atvirumu ir noru dalintis tuo, ką jie išgyveno karo metu.

„Mes matėm pacientus, pabėgusius iš Charkivo, tai su jais buvo labai sunku bendrauti, nes iškart jiems kaupėsi ašaros. Mes labai daug laiko ten neturėjom, bet jie norėjo papasakoti tą savo skausmą, kas man buvo šiek tiek keista, nes galvojau, kad žmogus gal norės užsidaryti tam savo skausme, bet iš tikrųjų savo skausmu norėjo pasidalinti ir kolegos, kurie matė Bučos ir Irpinios vaizdus, teikė ten pagalbą, jie visi norėjo būti išgirsti“, – stebėjosi gydytojas.

S. Sireika į Ukrainą pataria vykti tiems medikams, kurie moka rusų kalbą.

„Manau, kad mūsų misija yra labai svarbi visų pirma ukrainiečiams. Ukrainiečiai moka rusiškai, tad reikėtų važiuoti visų pirma tiems, kurie kalba rusų kalba. Ukrainos žmonės labai vertina šitokią mūsų pagalbą: gatvėse sutikę jie mus sveikindavo, dėkodavo ir ministrų lygyje rodė padėką. Mes tą jautėm ir didžiavomės, kad atstovaujam Lietuvą, Lietuvos medikus“, – teigė S. Sireika.

GALERIJA

  • Iš misijos Ukrainoje grįžę medikai: tokios patirties į nieką nekeistume
  • Iš misijos Ukrainoje grįžę medikai: tokios patirties į nieką nekeistume
  • Iš misijos Ukrainoje grįžę medikai: tokios patirties į nieką nekeistume
  • Iš misijos Ukrainoje grįžę medikai: tokios patirties į nieką nekeistume
  • Iš misijos Ukrainoje grįžę medikai: tokios patirties į nieką nekeistume
Gairės: LNK turinys, karas Ukrainoje, medikai, medikai Ukrainoje
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS