Kai gyvenvietė buvo išlaisvinta iš užpuolikų gniaužtų, moteris pradėjo ieškoti savo dingusio vyro. Šiuo tikslu ji atviravo besikreipusi į savanorius.
„Kai agresoriai išvažiavo, nuėjau į Raudonąjį kryžių, kad parašyčiau pareiškimą, jog mano vyras dingęs. Jie prašymą priėmė“, – prisiminė Bučos gyventoja.
Ten buvusi moteris jai prasitarė, kad lavonų yra netoliese esančio namo rūsyje.
Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.

Keturiasdešimt pirmoji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
„Pasakė: eik į rūsį, ten yra du lavonai. Vienas jų – ir tavo vyro. Nuėjau ir savo vyrą atpažinau iš sportinių batelių, kuriais jis avėjo ir kelnių, kurias vilkėjo. Tačiau veidas buvo neatpažįstamas – sumuštas, išsekęs, prigirdytas“, – su ašaromis akyse kalbėjo moteris.
Kruvinas jos vyro skruotas buvo priskretęs prie žemės – vos pavyko atplėšti.