Nutekinta informacija rodo išvirkščiąją karo pusę | KaunoDiena.lt

NUTEKINTA INFORMACIJA RODO IŠVIRKŠČIĄJĄ KARO PUSĘ

Yra glaudus ryšys tarp kainos, kurią diktatorius priverčia mokėti savo visuomenę, ir laiko, kada atsiranda žmonių, pasiryžusių jį nušalinti, sako tiriamosios žurnalistikos platformos "Bellingcat" asas Christo Grozevas. Nors ir nesama tiesioginės informacijos apie bręstantį maištą, apie tokią tikimybę, jo nuomone, byloja objektyvūs duomenys ir istorinė logika.

Gegužės 9-ąją per karinį paradą Maskvoje Vladimiras Putinas nepaskelbė Rusijoje karinės padėties, visuotinės mobilizacijos. Jis nepateikė atsakymų į klausimus, kurių laukė ir pačios Rusijos gyventojai: sprendžiant iš paieškos raktažodžių "Yandex" sistemoje, jiems rūpi, kada Rusija laimės karą, kokios karo netektys, ar Ukraina neužpuls Rusijos. "Tačiau išgirdome naują atsakymą į klausimą, kodėl vyksta karas, – pokalbyje su kanalo "YouTube" autoriumi žurnalistu Sergejumi Parchomenka sakė Ch.Grozevas. – Supratome, jog šis karas pradėtas tam, kad NATO neužpultų Rusijos. Šią dieną greičiausiai prisiminsime, kad nematėme aviacijos parado, Z raide skrendančių naikintuvų. Nematėme nei Peterburge, kur debesų nebuvo, nei Jekaterinburge."

– Ar turite paaiškinimą, kodėl to nebuvo?

– Manau, greitai sužinosime. Menka užuomina, pvz., koks nors pilotas elgėsi keistai, galėjo tapti priežastimi, kodėl buvo tai atšaukta. Neseniai pasirodė informacijos, kad lėktuve (vadinamajame Paskutiniojo teismo dienos lėktuve, kuriame branduolinio karo atveju turėtų skristi Rusijos prezidentas – red.past.) buvo techninių nesklandumų. Precedento neturinčių informacijos nutekinimų epochoje reikia palaukti... Manau, netrukus sužinosime priežastį.

– Neprivalote man atskleisti technologinių paslapčių, tačiau kokio pobūdžio tie informaciniai kanalai?

– Jų labai daug. Likus keliems mėnesiams iki karo buvo žmonių, kurie žinojo apie jį ir bandė su tuo kovoti. "Bellingcat" pirmenybę teikia darbui su duomenimis, todėl labai atsargiai vertinome tokią iki karo nutekintą informaciją. Kai prasidėjo karas, nusprendėme, kad, norėdami suprasti bent kontekstą, turime atkreipti dėmesį į ją. Su tokiais asmenimis tiesiogiai nebendraujame, tik, gavę iš jų informacijos, laukiame, kada ją patvirtins objektyvūs duomenys. Antras didelis kanalas – per tarpininkus gauta informacija iš nulaužtų valstybinių tinklalapių. Nepamenu per savo karjerą tiek daug nutekintos informacijos. Kai kurie žmonės, dirbantys ir komercinėse, ir nekomercinėse struktūrose, nusprendžia pasidalyti svarbia informacija. Yra net žmonių iš Vakarų įmonių, kurios dirba Rusijos rinkoje, tačiau jų darbuotojai mato, kad pristatomos armijai skirtos prekės.

– Ar atsirado tarptautinis programišių tinklas?

– Be abejo. Galima net pateikti pavyzdį. Didelė dalis kriminalinių programišių ukrainiečių nutekina įrodymus, kad jų kriminalinės grupės anksčiau vykdė Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU), Federalinės saugumo tarnybos (FSB) užsakymus. Daug programišių, kurie dirbo už pinigus, dabar dirba skatinami noro sustabdyti karą ar nubausti V.Putiną. Labai padėjo tai, kad karas prasidėjo praėjus pusantrų metų po revoliucijos Baltarusijoje. O ten labai daug vadinamųjų kiberpartizanų. Jie turi priėjimą prie didelių bazių, yra sutelkę tarptautinę bendruomenę.

– Ne paslaptis, kad, prasidėjus karui, elektroninis pasaulis sustingęs laukė kibernetinio karo. Ar matote valstybinį karą kibernetiniame lauke, kibernetiniu ginklu?

– Kol kas tai lieka ateičiai. Daug pačių didžiausių paslapčių, pirmųjų asmenų asmeninių duomenų yra elektroninio karo kapitalo dalis. Jie ne iki galo naudojami. Manau, tai logiška. Reikia suprasti, kad viena – kariauti su Ukraina, kas kita – tiesiogiai kariauti su Vakarais. JAV turi galimybių išjungti Maskvos ar kito miesto elektros tinklą – tai pirma, kuo užsiėmė amerikiečiai dar prieš kokius dešimt metų. Tai vadinama elektroninio laikmečio sulaikymo priemone. Ją galima panaudoti tik vieną kartą.

Viena iš galimų (Rusijos – red.past.) reakcijų, kai paaiškės, kad negalima parduoti konvenciniais būdais pasiektos pergalės, gali būti branduolinis smūgis. Tačiau kad nebūtų atsakyta branduoline kontrataka, būtų pasirinktas simbolinis taikinys. Pvz., povandeninis ryšių kabelis.

Yra net žmonių iš Vakarų įmonių, kurios dirba Rusijos rinkoje, tačiau jų darbuotojai mato, kad pristatomos armijai skirtos prekės.

– Ar teisingai suprantu, kad branduolinis ir elektroninis karai glaudžiai  susiję?

– Taip. Todėl tai, kad neaišku, kiek giliai priešas yra įsibrovęs į elektroninę sistemą, sulaiko nuo branduolinio ginklo panaudojimo. Taktinio branduolinio ginklo atveju tai mažiau svarbu.

– Toks įspūdis, kad NATO, amerikiečiai gana ramūs dėl branduolinio ginklo panaudojimo.

– Karo pradžioje ne tik amerikiečių, bet ir Vakarų Europos tarnybos nerimavo, kad kuo blogesnė konvencinio karo eiga, tuo didesnė branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė. Tačiau pastebėjau, jog sumažėjo rizika, kad V.Putinas duos tokį įsakymą. Nes kuo blogesnė karo eiga, tuo mažesnis aukštesnio rango (Rusijos – red.past.) karininkų noras tapti įkaitais. Juk jie nežino, kaip karas baigsis pirmajam asmeniui... Žemiausieji sluoksniai, visuomenė tiki gražiomis pasakomis, kurias seka televizija. Kuo aukštesnis karininko rangas valdžios piramidėje, tuo daugiau jie žino ir tuo mažesnis tikėjimas šios valdžios stabilumu. Viena vertus, V.Putinui norisi panaudoti kokį auksinį ginklą, kuris parodytų jo pergalę. Tačiau jis supranta ir riziką.

– Jūs pasakėte paradoksalų dalyką: kuo žmonės aukščiau karinės hierarchijos piramidėje, tuo labiau supranta katastrofos mastą. Tačiau įspūdis toks, kad aukštesnio rango žmonės neturi realios informacijos, o tie, kurie važinėja neužsivedančiais tankais, mato netvarkos lygį, duodamų įsakymų absurdiškumą.

– Esame gavę daug nutekintos informacijos apie 2014 m., 2015 m.  Beveik šešis mėnesius užsiėmiau Mariupolio atakomis, perklausiau beveik 10 tūkst. perimtų pokalbių telefonu. Supratau, kaip dirba (Rusijos – red.past.) armija. Žemiausio sluoksnio žmonės mato klaidas ir apie jas raportuoja savo viršininkams. Pvz., buvo atvejų, kai jie neteisingai užtaisė prieštankinį kompleksą, sprogmuo užmušė šalia buvusius. Tokiais atvejais jie raportuodavo, kad gautų instrukcijas. Tarp jų ir tiesioginių vadų tvyrojo nepasitikėjimas. Ką daryti, spręsdavo vidurinės grandies viršininkai. Paprastai vadovai nuspręsdavo arba visai neraportuoti savo viršininkams, arba iškreipdavo faktus.

– Informacija įstrigdavo per vidurį.

– Taip. Armijos viduriniame sluoksnyje yra daugiau informacijos, nes jame jos daug susitelkia. Tačiau aukštesniems pareigūnams perduodama ne viskas. Kai iš dar aukštesnių sluoksnių pradedama klausinėti, kodėl nevykdomas planas, paaiškėja ir daugiau. Visuomenėje viskas – atvirkščiai.

– Keičiasi aukšto rango karininkų požiūris į karą?

– Galiu daryti išvadas tik iš atskirų atvejų. Programišiai su mumis pasidalijo nelabai aukšto rango generolų susirašinėjimu. Aptardami karą jie jau ironiškai kalba, kabutėse rašo "karinė operacija", sako: "Palikime asmeninę nuomonę nuošalyje." Kita vertus, tiek iš šaltinių, tiek iš nulaužtų susirašinėjimų matome, kad ir tarp aukščiausio rango karininkų giminaičių yra išgyvenančių tą patį, ką ir paprastos Sibiro motinos: dingsta sūnūs, sūnėnai; pranešama, kad jie dingo, paskui pasirodo per ukrainiečių kanalus, kad yra nelaisvėje, bet kariniame komisariate vis tiek sakoma, kad kareivis žuvęs. Tai nepavieniai atvejai.

– Nauja tema šiame kare – kad kažkas panašaus į karą persikelia ir į Rusijos teritoriją.

– Kiekvienas karo perkėlimas į Rusiją didina subjektyvų karo suvokimą. Reikia savaičių, kad būtų suprasta, jog tie 20 tūkst. (Rusijos kareivių – red.past.) tikrai negrįš. Iki to laiko jau gali būti ir 30 tūkst. Kiekvienas turės giminaitį, kuris žuvo, arba kurio žmona dirba ligoninėje. Manau, psichologinis momentas yra svarbesnis nei strateginis.

– Ar yra rizika, kad įvyks perversmas viršūnėse?

– Informacijos nėra. Nė vienas nėra amžinas, kiekvienas diktatorius miršta natūralia (arba ne) mirtimi ir yra didelė istorinė koreliacija tarp kainos, kurią diktatorius priverčia mokėti savo visuomenę, elitą, ir laiko, kada atsiranda žmonių, pasiryžusių jį nušalinti.

– Tarkime, kad įvyks kažkoks ekscesas. Bus kitas analogiškas diktatorius...

– Apie tokį hipotetinį pereinamąjį scenarijų esu kalbėjęs su daug analitikų. Esama skirtingų nuomonių. Aš asmeniškai galvoju, kad yra pakankamai šalių, norinčių gyventi komfortiškai, saugiai, ir Rusijoje turi būti tokia pati tendencija. Gyvenau Peterburge. Pamenu, kaip pas mane į biurą 1996 m. atėjo pirma mafiozų grupė, antroji... Po penkerių šešerių metų viskas pasikeitė. Jų vadovams norėjosi gyventi paprasčiau. Pažiūrėkite į Slovakiją. Valdžioje buvo organizuotos kriminalinės struktūros. O dabar? Tai normali ES narė, demokratiška šalis, joje labai patogu gyventi. Net jei kitas (Rusijos vadovas – red.past.) bus panašus į V.Putiną, po dvejų trejų gyvenimas sugrįš į normos vėžes.

GALERIJA

  • Situacija: Ch.Grozevas sako nepamenąs per savo karjerą tiek daug nutekintos informacijos kaip dabar.
„Wikipedia“, freepik.com nuotr.
Gairės: Christo Grozevas, Vladimiras Putinas, maistas, karas Ukrainoje
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS