Nuo karo bėgantys ukrainiečiai papasakojo, kaip elgiasi Ukrainos kaimus užėmė Rusijos kariai. Pasak liudininkų, jie šaudė į žmones, į pastatus, mėtė granatas ir vaikščiojo iš vieno namo į kitą konfiskuodami telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius, rašo „The Guardian“.

Vienas liudininkas Mykola (vardas pakeistas) papasakojo, kaip kareiviai atvyko į Andriivką, kaimą netoli Kijevo. „Jie metė granatas į gatvę. Vienas vyras neteko kojos, o kitą dieną mirė. Tada jie ėjo centrine gatve ir pradėjo šaudyti į langus bei pataikė į moterį. Jos vaikai sugebėjo pasislėpti“, – sakė jis.

Vyras teigė, kad jo brolis Dymtro iš namų išėjo pakėlęs rankas. Rusijos kariai jį sumušė, o paskui nužudė gatvėje. Dymtro žmona sakė, kad per langą matė savo vyro nužudymą. Ji teigė taip pat mačiusi, kad tokiu pat būdu buvo nužudytas ir jų kaimynas. Dymtro dukra sakė mamanti, kad abu vyrai buvo nušauti, nes anksčiau kaip savanoriai padėjo Ukrainos kariuomenei.

Mykola atviravo, kad norėjo palaidoti savo brolį, bet žuvusiojo žmona bijojo, kad kareiviai juos nušaus. „Kitą dieną jie vaikščiojo po namus, konfiskuodami telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius. Tie, kurie atėjo į mūsų namus, elgėsi gerai. Bet mums pasakė, jog gerai, kad turime rūsį. Patarė prisipilti vandens, nes mus bombarduos šešias dienas“, – atviravo pašnekovas.

Rusijos kariai neleido Dymtro palaidoti kapinėse, todėl teko laidoti jį sode. Dymtro dukra Julija pasakojo, kad netrukus prasidėjo minosvaidžio ataka, o kaimyninis namas pradėjo degti. Pasak jos, Rusijos karys liepė palaukti už tanko, nes taip saugiau. „Mes buvome išsigandę. Nesupratome, ar šaudė Rusijos kariai, ar mūsų“.

Kaip skelbia „The Guardian“, kovo 8-ąją Mykola, jo ir Dymtro šeima nusprendė išvykti, nes neturėjo telefonų ir elektros. Dymtro žmona kreipėsi į karius prašydama leidimo, tačiau kariai pradėjo šaudyti į orą. Taip pat tęsėsi minosvaidžių atakos. Atsižvelgiant į tai, šeimos nusprendė išvykti be leidimo.

Kai važiavome, jie šaudė į mūsų automobilį, nors ant langų priklijuotuose lapeliuose buvo parašyta „vaikai“. Tačiau akivaizdu, kad tai jų nedomino.

„Kai važiavome, jie šaudė į mūsų automobilį, nors ant langų priklijuotuose lapeliuose buvo parašyta „vaikai“. Tačiau akivaizdu, kad tai jų nedomino“, – sakė Julija.

Pasak Serhijus, kuris pabėgo iš savo namų, kai Rusijos kariai įžengė į Družniją – kitą kaimą netoli Kijevo, jie šaudė į namus. „Manau, kad jie taip elgėsi, kad nebūtų užpulti Molotovo kokteiliais. Visi namai prie pagrindinio kelio iš Bordjankos į Makarivą nukentėjo, o kai kurie žmonės žuvo. Tada Rusijos kariai pradėjo eiti į namus. Jie nužudė mokytoją, kuri buvo lauke ir šėrė savo viščiukus. Jie liepė žmonėms neiti į lauką ir likti namuose“, – atviravo jis.

Serhijus teigė iš kareivių išgirdęs: jei pamatysite mus, nedarykite jokių staigių judesių – sudėkite rankas virš galvos. „Nėra visiškai jokio ryšio, mes vis dar negalime susisiekti su giminaičiais. Kai kurių žmonių telefonus jie paėmė, o kitų tikrino, ar jie nieko nenufotografavo nefilmavo“, – pasakojo vyras.

Kovo 10-ąją Rusijos kariai sutiko atverti humanitarinį koridorių, skirtą evakuoti gyventojus iš Borodjankos ir gretimų kaimų. Pasak Serhijaus, tą dieną bombardavimas buvo dar didesnis. Jo svainis važiavo purvinu miško keliu, kad patikrintų, ar jame nėra Rusijos karių. Šeima spruko per mišką.