Svarbiausia – saugumas. Turėdama tokį prioritetą naujiesiems mokslo metams rengiasi Ukrainos švietimo bendruomenė.

Atsakomybė administracijai

„Žinome, kad negalime atimti iš vaikų teisės į mokslą, tačiau svarbiausia – užtikrinti saugumą“, –  rugpjūčio viduryje naujiesiems mokslo metams skirtoje spaudos konferencijoje sakė švietimo ir mokslo ministras Serhijus Škarletas. Jo teigimu, ugdymo proceso forma priklausys nuo saugumo padėties, o lemiamą balsą turės tėvai.

Pasak S.Škarleto, iš maždaug 12,8 tūkst. Ukrainos mokyklų 3 tūkst. planuojama rengti įprasto formato pamokas, 5,7 tūkst. mokyklų dirbs nuotoliniu būdu, 4 tūkst. – mišriai.

Tuo atveju, kai ugdymas vykdomas ne internetu, o mokyklose, atsakomybė už saugumą tenka ugdymo įstaigos administracijai.

„Tinkamai pasirūpinus saugumu mokykloje bus geriau nei likti namuose", – censor.net citavo vidaus reikalų ministrą Denysą Monastyrskį.  Jis džiaugėsi, kad per penkias tikrinimo savaites mokyklų, kuriose pasirengta įprastam kontaktiniam ugdymosi procesui, skaičius išaugo keturis kartus.

Blogiausia padėtis – Mykolajivo ir Poltavos regionuose, geriausia – Lvivo ir Černivcių regionuose ir Kyjive.

D.Monastyrskis vylėsi, kad iki rugsėjo pradžios situacija pagerės, o švietimo įstaigų, pasirengusių mokyti ne internetu, dalis išaugs.

Slėptuvė – privaloma

Jei įprastai valdžios atstovų pateikiama sausa statistika menkai domina eilinį žmogų, karo metais viskas kitaip. Naujų prasmių įgauna ir ministrų atsakomybė, ir valdininkų įsipareigojimai, o viešosioms įstaigoms tenka gyvybiškai svarbios papildomos funkcijos.

Ne vien ugdymo proceso turiniu, vadovėliais ir uniformomis rūpinasi Ukrainos mokytojai ir mokinių tėvai. Odesoje įsikūrusioje privačioje mokykloje „Harmonie“ apsilankę užsienio žurnalistai išvydo vaizdų, kurie taikiu metu būtų mažiausiai tikėtini, išgirdo apie problemas, kurių, jei ne karas, nebūtų.

Kairiajame pastato flange vyrai krauna smėlio maišus, vežimėliais atveža statybines medžiagas. Darbus stebi budrios mokyklos direktorės Tetjanos Procenko akys. Čia – slėptuvė, kurių nuo karo pradžios turėjo būti įrengta visose Ukrainos mokyklose: su priešgaisrine įranga, maisto ir vaistų atsargomis, interneto prieiga, bet be langų.

Švietimo įstaigose, neatitinkančiose šių reikalavimų, pamokos galės vykti tik nuotoliniu būdu. T.Procenko sako slėptuvę įrengianti už savo pinigus, nes mokyklos biudžetas tuščias: dėl karo daugelis šeimų negalėjo susimokėti 430 eurų mėnesinio įnašo.

Tačiau tokį atsarginį variantą turi toli gražu ne visos mokyklos. Švietimo ir mokslo ministro duomenimis, iki naujųjų mokslo metų likus kiek daugiau nei dviem savaitėms, slėptuvės buvo įrengtos tik dalyje patikrintų įvairaus lygio švietimo įstaigų (41 proc. iš 80 proc.).

Nerimas dėl vaikų ir saugumo

Per šešis karo mėnesius didelė dalis iš beveik 4,5 mln. mokyklinio amžiaus ukrainiečių vaikų pasitraukė į užsienį arba į saugesnius šalies regionus. 70 proc. iš 420 „Harmonie“ mokinių nuo 6 iki 17 metų prisiglaudė svetur. Pasitraukė ir pedagogai, kurių Odesos srityje ir taip labai trūko dar iki karo.

„Mes atkursime šalį, kaip tai darėme daugybę kartų istorijoje. Tačiau labiausiai nerimaujame dėl to, kad pabėgusios šeimos su vaikais nebegrįš“, – nuogąstavimu su austrų leidinio „Standard“ žurnalistais dalijosi T.Procenko.

Mokytojų trūks ir naujaisiais mokslo metais. Ypač tose mokyklose, kur vyks kontaktinės pamokos. „Per pandemiją pradėtos nuotolinės pamokos iki tam tikro momento mums pravertė per karą, tačiau pastebėjome, kad nuo to laiko mokiniams kyla didelių mokymosi sunkumų“, – pasakojo pedagogė.

Kita vertus, per šešis karo mėnesius Ukrainoje buvo sugriauta 286 švietimo įstaigos, daugiau nei 2 300 jų buvo apgadinta per bombardavimus ir apšaudymus. Tad tėvų nerimas, kad mokykloje jų vaikams nebus saugu, – iš tiesų suprantamas.

„Labiausiai nerimauju, kad sūnų išleisiu į mokyklą, o tada įvyks sprogimas ir negalėsiu jo pasiimti“, – sakė į susirinkimą su mokyklos administracija atėjusi Kateryna Koposova. Kovą ji kartu su aštuonerių metų sūnumi pabėgo į Moldovą, tačiau vėliau grįžo į gimtąją Odesą. „Aš net noriu ateiti į mokyklą su savo vaiku. Kad tik nebūčiau per toli nuo jo", – nerimu dalijosi moteris ir sykiu prisipažino, kad nenori sūnaus atskirti nuo bendraamžių.

Dvi dukras auginantis Artemas Volkovas priėmė sprendimą: „Mūsų daugiabutyje nėra jokios pastogės. Mokykloje mano vaikams bus saugiau nei namuose.“ Apie tai, kad daugėja tėvų, sutinkančių su kontaktiniu mokymusi, kalba ir vicepremjeras Denysas Šmyhalis.

Kalbos klausimas

Valstybinėse mokyklose gairės dėl mokymo kalbos yra aiškios, tačiau tėvai nevengia viešai abejoti dėl rusų kalbos. „Mes nesame valstybinė mokykla, todėl patys galime pasirinkti mokymo kalbą, – aiškina T.Procenko. – Kai kurie tėvai išreiškė pageidavimą, kad nuo šiol mokykloje būtų mokoma ukrainiečių kalba. Kiti norėtų, kad rusų kalba išliktų. Norėčiau, kad būtų bent keli pasirenkamieji rusų kalbos kursai.“

Kalbos klausimas Odesoje ypač opus. Sovietmečiu miestas buvo rusų nacionalinio identiteto dalis, svarbi rusų literatūros klasikos mitologijos dalis. Tačiau vėliau daugelio gyventojų požiūris pasikeitė. Ypač – per pastarąjį pusmetį.

„Nustojau žiūrėti vakarines žinias rusų kalba, – aiškina Ukrainos rusakalbiams atstovaujanti K.Koposova. – Tačiau vis dar palaikau ryšius su savo giminaičiais Rusijoje. Jie sako geriau žinantys, ką Rusijos kariai veikia Ukrainoje.... Tai labai sunku. Jaučiuosi ukrainietė, tačiau noriu, kad mano sūnus būtų mokomas gimtąja kalba.“