Jis paima kelis objektus nuo jos viršaus ir atsargiai sudeda juos į krepšį, inžinierių, narų ir jūreivių komandai atidžiai stebint kiekvieną jo judesį monitoriuose, į kuriuos tiesiogiai transliuojami vaizdai iš prie jo galvos pritvirtintos kameros.

Po valandos vyrai ištraukia D. Schoeneną atgal į „Baltic Lift“ – mobilią platformą, esančią 6 km nuo nedidelio Boltenhageno miestelio Vokietijos pakrantėje.

Šį kartą narui pavyko iškelti keletą 12,8 cm skersmens sviedinių, kai kurie iš jų tebebuvo apdaužytoje medinėje dėžėje, mažesnių granatų fragmentus ir keletą 2 cm skersmens sviedinių.

Tačiau tai tik dalelė to, kas liko jūros dugne.

Šiaurės ir Baltijos jūrų dugne glūdi apie 1,6 milijono tonų senų šaudmenų, kurie kelia didelį pavojų: jų tūtelės lėtai rūdija ir išskiria toksiškas medžiagas, tokias kaip trotilo junginiai.

Europa tvarko atliekas po Antrojo pasaulinio karo

Rusijos ir NATO santykiai Baltijos jūroje vis labiau įtempti: įvyksta povandeninių kabelių sabotažo incidentų, pakeliami NATO naikintuvai perimti Rusijos karo lėktuvų, į Vakarų šalių oro erdvę įsibrauna priešiškos valstybės dronai. Tačiau europiečiai vis dar užsiėmę atliekų po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų jūrose tvarkymu.

Didžioji dalis amunicijos po karo buvo tyčia paskandinta vandenyne, sąjungininkams baiminantis, kad vokiečiai gali kada nors pabandyti atnaujinti karo veiksmus prieš juos, ir įsakius Vokietijai sunaikinti visus šaudmenis. Tuo metu atrodė, kad lengviausias būdas tai padaryti – tiesiog viską išmesti į jūrą.

1946 metais iš visos Vokietijos link pakrančių pajudėjo ištisi traukiniai su amunicija, kurios reikėjo atsikratyti.

Tuo metu žvejai buvo įpareigoti nugabenti medžiagas į specialias atliekų šalinimo vietas Baltijos ir Šiaurės jūrose. Tačiau dažnai jie šaudmenis išmesdavo ir kitur, o stiprios srovės, ypač Šiaurės jūroje, išsklaidė amuniciją po visą jūros dugną.

Siekdama išvalyti jūros dugną nuo karo laiko atliekų, Vokietijos vyriausybė skyrė 100 mln. eurų narų komandoms, kad jos ištirtų, kaip geriausiai iškelti šaudmenis, ir inžinieriams, kad jie parengtų ilgalaikius planus, kaip išvalyti vandenynus nuo potencialiai pavojingos amunicijos.

Naujausias keturių savaičių bandomasis projektas prasidėjo rugpjūtį plaukiamojo krano „Baltic Lift“ platformoje, laikinai prišvartuotoje prie Boltenhageno krantų, ekspertams ten aptikus apie 900 tonų senos amunicijos.

Dvi narų komandos dirba 12 valandų pamainomis visą parą. Yrančias dalis perkelti ant platformos yra pernelyg rizikinga, todėl jos iš pradžių surūšiuojamos ir laikomos talpose po vandeniu, kol specialus laivas jas išgabena į krantą. Tik tada jos vežamos į senos amunicijos tvarkymo įmones.

Savaiminių sprogimų ir užteršimo rizika

„Tai nėra įprastas darbas“, – sakė 60-metis D. Schoenenas, kuris nardo nuo 1986-ųjų ir savanoriauja Baltijos jūros narų komandoje.

„Žinoma, iššūkis yra tas, kad niekada nežinai, ką gausi“, – sakė jis, nusivilkdamas naro kostiumą, įskaitant tris poras pirštinių, kad jo oda tiesiogiai nesiliestų su amunicija.

„Dauguma šių dalykų gali būti sutvarkyti, bet negalima pamiršti atsargumo, nes galima tiesiog į kažką atsitrenkti arba kažką pamesti“, – pridūrė jis.

Rūdijanti amunicija ne tik teršia vandenį – ji taip pat gali sprogti, jūrinių minų ir nesprogusių aviacijos bombų detonatoriams laikui bėgant tampant vis jautresniems. Tačiau tai retas atvejis.

Dar blogiau, kad 80 metų senumo šaudmenys taip pat pradeda teršti jūrinę aplinką. Jūros dugne netoli senos amunicijos buvo rasta yrančių TNT sprogmenų fragmentų, kurie laikomi kancerogeniniais. Vokietijos aplinkos ministerija, kuri vadovauja pavojingų atliekų tvarkymo darbams, teigia, kad iš sprogmenų išsiskiriančios medžiagos kaupiasi jūrinių gyvūnų, pavyzdžiui, midijų ir žuvų, organizmuose.

Nors aptiktų toksiškų medžiagų kiekis buvo gerokai mažesnis nei nustatyta geriamojo vandens ar jūrinių organizmų saugos reikalavimuose, kai kuriais atvejais „koncentracijos priartėjo prie kritinių lygių“, vasarį paskelbtame tyrime teigė Kylyje įsikūręs GEOMAR Helmholtzo (Helmholco) aplinkos tyrimų centras.

Tyrimų institutas pabrėžė „skubų poreikį šalinti šaudmenis, siekiant sumažinti ilgalaikę riziką“.

Pasak Vokietijos aplinkos ministerijos, ši problema ypač aktuali dėl siauro Baltijos jūros kanalo, jungiančio ją su netoliese esančia Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynu, o tai reiškia, kad užterštas vanduo iš šio regiono nepasitraukia dešimtmečius.

Panašios problemos ir kitose šalyse

Vyriausybės projektas skirtas ne tik jūros dugno valymui. Ilgalaikis tikslas – rasti saugius būdus, kaip surinkti ir nedelsiant sunaikinti seną amuniciją, idealiu atveju automatizuotomis priemonėmis be žmonių įsikišimo, o toksiškas medžiagas sudeginti ant plūduriuojančios platformos jūroje.

Dabartinis projektas ir trys susiję vyriausybės finansuoti projektai, vykdyti praėjusiais metais, kurių metu povandeniniai robotai buvo naudojami jūros dugno tyrimams, padės nustatyti, kaip turėtų būti projektuojami tokie jūriniai objektai, sakė programą koordinuojantis jūrų inžinierius Volkeris Hesse (Volkeris Hezė).

V. Hesse pabrėžė, kad šie atradimai yra svarbūs ne tik Vokietijai, bet ir kitoms šalims, nes jūroje nuskendusi sena amunicija yra vis didesnė problema visame pasaulyje.

Jis pažymėjo, kad Juodoji jūra taip pat užteršta amunicija iš Rusijos karo prieš Ukrainą.

„Tai neabejotinai pasaulinė problema – tereikia prisiminti krizes Vietname ar Kambodžoje, bet taip pat ir čia, kaimyninėse šalyse, Baltijos jūros regione, Danijoje, Lenkijoje“, – teigė jis.