Daugiau nei dešimt metų Lietuvos nacionalinei rinktinei vadovavęs ir į gamybą pasukęs N.Jerofejevas nesijaučia nutolęs nuo didžiojo sporto
Pirmasis Lietuvos boksininkas, iškovojęs pasaulio čempionato medalį, kaunietis Nikolajus Jerofejevas švenčia penkiasdešimtmetį ir tvirtina nepraradęs noro grįžti dirbti su sportininkais.
Nemanau, kad mūsų boksą kamuoja krizė. Visais laikais turėjome du ar tris aukšto tarptautinio lygio meistrus, taip yra ir dabar, - teigė buvęs nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris.
Turnyras gerina šalies įvaizdį
- Tokios varžybos reikalingos ne vien sportiniu požiūriu. Jos padeda mums stiprinti Lietuvos autoritetą bei gerina įvaizdį Europos, pasaulio bokso mėgėjų organizacijose, užmezgame naujų ryšių su užsienio klubais, jų vadovais bei specialistais, - sakė interviu Kauno dienai N.Jerofejevas, vertindamas praėjusią savaitę Kaune vykusį 9-ąjį tarptautinį Algirdo Šociko turnyrą, kurio iniciatoriumi 1997 metais buvo jis pats su kolegomis Juozu Šliužu, Jonu Jakubausku bei Algimantu Kondrotu.
- Kokį įspūdį Jums paliko lietuvių pasirodymas šiame turnyre?
- Yra tvirtų, talentingų vaikinų. Svarbu, kaip toliau klostysis Jaroslavo Jakšto, Vito Paliulio, Daugirdo Šemiotos, Vitalijaus Subačiaus sportinė karjera. Lems valstybės požiūris: jei bus padaryta viskas, kad jie turėtų visavertes sąlygas mokytis ir tuo pat metu treniruotis, sportuoti bei mažiausiai rūpintis, kaip užsidirbti duonai, tuomet bus daugiau skambių pergalių bei medalių.
Iš rinktinės - į įmonę
- Iki šiol atvirai nepaaiškinote, kodėl prieš penkerius metus pasitraukėte iš bokso.
- Nenorėčiau to komentuoti ir dabar. Nelieskime šios temos.
- Yra tai, ką skaudu prisiminti?
- Išėjau, ir tiek.
- Kur pasukote, baigęs darbą su nacionaline rinktine?
- Į gamybą. Ėmiausi vadovauti medienos apdirbimo įmonei. Teko pradėti beveik nuo nulio, kasdien dirbti po dvylika ir daugiau valandų. Nelengva ir dabar, nors jau nevadovauju, tačiau tokia yra gamintojų kasdienybė.
- Ar tada domėjotės tuo, kas vyko Lietuvos ringuose?
- Kol įmonės veikla neįsibėgėjo, laiko nueiti į varžybas neturėjau, bet po truputį viskas stojo į normalias vėžes.
- Grįžtumėte į boksą? Dirbti treneriu arba į kitas pareigas?
- Kodėl gi ne? Nesijaučiu nutolęs nuo to, kam paskyriau daugiau nei trisdešimt savo gyvenimo metų.
Kelią į finalą pastojo kubietis
- Kaip pasikeitė boksas, palyginti su laikotarpiu, kai ringe kovojote Jūs?
- Pirmiausiai krinta į akis tai, kad dabartiniai boksininkai technikai skiria daugiau dėmesio nei psichologinei ar fizinei ištvermei ugdyti. Buvusios SSRS čempionatuose, kurie lygiu pranokdavo netgi Europos pirmenybes, dažniau teko susidurti su jėgos bokso atstovais. Be to, konkurencija buvo didesnė ir nuožmesnė. Dabar duris į šalies rinktinę gali atverti pergalė nacionaliniame čempionate.
- Kokios detalės Jums giliausiai įstrigo iš 1978-ųjų pusfinalio dvikovos Belgrade, kai tapote pasaulio čempionato prizininku?
- Boksavausi su kubiečiu Sikstu Sorija. Pirmajame raunde jis praleido mano stiprų smūgį ir patyrė nokdauną, antrajame to paties neišvengiau aš. Teisėjai pergalę 3:2 skyrė kubiečiui, kuris vėliau finale nesunkiai susidorojo su serbu Tadija Kačaru. Man ir vokiečiui Herbertui Bauchui buvo įteikti bronzos medaliai. Komandos draugai sakė, jog sidabrą iš manęs tiesiog atėmė. Ir dabar nesijaučiu pralaimėjęs Kubos sportininkui.
J.Jakšto galėjo tapti prizininku
- Ko pritrūko J.Jakšto, kad Atėnų olimpinėse žaidynėse būtų iškovotas medalis?
- Manau, jog to, ko neišvengia beveik visi boksininkai, grumdamiesi ketvirtfinaliuose. Kai nuo prizinės vietos skiria vos vienas žingsnis, nepaprastai sunku nugalėti emocinę įtampą, ramiai susikaupti. Tikriausiai ir Jaroslavas perdegė, nors jo varžovas buvo ne iš grėsmingųjų. Jei vilnietis būtų patekęs į pusfinalį, neabejoju, jog ir finalą būtų pasiekęs.
- Ką manote apie profesionalaus bokso galimybes įsitvirtinti Lietuvoje?
- Girdėjau įvairių kalbų šia tema, tačiau kol kas nepastebėjau konkrečių darbų. Viena sunkiausių sričių - organizacinė. Neišsiversime be savų specialistų ar, kaip juos įprasta vadinti, promouterių, kurie galėtų tvarkyti profesionalų reikalus, išmanydami ne vien finansus, bet ir vadybą, teisę. Gal derėtų pasidomėti, kaip tvarkėsi skandinavai, pradėję panašiai, kaip kad dabar planuojame mes.
Naujausi komentarai