Maskvos srities “Chimki” klube liekantis dirbti K.Kemzūra atsisakė darbo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje

Kęstutis Kemzūra patenkintas sugrįžo iš Maskvos į savo namus Kaune. 37 metų Maskvos srities “Chimki” krepšinio komandos vyriausiasis treneris įvykdė klubo keltas užduotis, iškovojo Rusijos čempionato bronzos medalius ir sutarė dėl naujos dar dvejų metų sutarties, kuri bus pasirašyta artimiausiu metu.

2007 metų pradžioje “Chimki” treneriu tapus K.Kemzūrai, komanda nepralaimėjo nė vienų Rusijos čempionato reguliariojo sezono rungtynių, o kelią į finalą jai užtvėrė tik lietuviškiausias Rusijos klubas Kazanės “Uniks”.

Tačiau karjera Rusijoje iš K.Kemzūros pareikalavo aukos - darbo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.

Į rinktinę tikisi sugrįžti vėliau

- Ar tikrai dėl darbo “Chimki” klube privalėjote atsisakyti Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio asistento pareigų?

- “Kauno diena” pasiteiravo K.Kemzūros.

- Atrodo, kad toks sprendimas buvo neišvengiamas. Apie tai jau pasakiau ir Ramūnui Butautui. Jis mane suprato, nors labai norėjo kartu dirbti rinktinėje. Aš taip pat to norėjau, bet toks gyvenimas - ne visada gali daryti tai, ką nori, reikia elgtis taip, kaip reikia. Kiekvieno trenerio svajonė yra dirbti rinktinės trenerių štabe, reprezentuoti savo šalį. Man labai patiko dirbti rinktinėje, bet esu profesionalas - iš darbo klube valgau duoną ir išlaikau šeimą, todėl turiu paisyti jo interesų.

Lietuvoje yra daug gerų trenerių ir neabejoju, kad bus kam mane pakeisti. O aš kada nors tikiuosi sugrįžti į rinktinę.

- Tačiau klubui turėtų būti garbė, jeigu jo treneris dirba vienos stipriausių pasaulio rinktinių trenerių štabe?

- Be jokios abejonės. Tačiau jeigu kertasi klubo ir rinktinės planai, kiekvienas žiūri savų interesų. Turime atnaujinti “Chimki” sudėtį ir man yra labai svarbu dalyvauti komandos pasirengime sezonui nuo pat pradžių. Aš dar neturiu didelio vyriausiojo trenerio įdirbio, kad galėčiau ramiai viską palikti asistentams. Turiu pats stovėti šalia žaidėjų, nes atsakomybė man teks didžiulė.

Patenkintas darbo rezultatais

- Jūsų debiutą Rusijos čempionate turbūt galima vertinti vienareikšmiai - labai sėkmingas?

- Manau, kad ta dalis sezono, kai pradėjau dirbti “Chimki” klube, buvo iš tiesų gera, nors gal čempionate ir galėjome kilstelėti dar vienu laipteliu aukščiau. Tačiau “Uniks” ekipa, vedama Antano, Gintaro, Valdo (A.Sireikos, G.Krapiko, V.Chomičiaus - red.) ir trijų krepšininkų iš Lietuvos, kai kuriais momentais buvo stipresnė, turėjo ilgesnį atsarginių žaidėjų suolą, ją lydėjo sėkmė, bet, kaip sakoma, laimė visada lydi stipresniuosius. Pralaimėjome pusfinalio seriją 1:3 ir nelabai korektiška būtų sakyti, kad viskas galėjo ar turėjo baigtis kitaip, tačiau aikštėje vyko lygiaverčių varžovų kova.

- Klubo vadovai liko patenkinti bronzos medaliais?

- Taip. Nors po to, kai mes reguliarųjį sezoną baigėme įspūdinga pergalių serija, galbūt atrodė, kad galime laimėti viską. Apetitas pergalėms kilo bevalgant. Tos pergalės labai džiugino, tačiau ir įpareigojo. Vis dėlto vėliau visi įvertino, kad sunkus ir sudėtingas dėl vykusių permainų sezonas mums baigėsi iš tiesų sėkmingai.

Man asmeniškai ši pusė sezono, kai tapau “Chimki” vyriausiuoju treneriu, buvo labai sunki. Todėl tokia jo baigtimi esu patenkintas.

- Rusijoje sulaukėte ir asmeninio įvertinimo - dukart tapote geriausiu mėnesio treneriu. Ar šis pripažinimas Jums buvo reikšmingas?

- Be abejonės. Visada malonu, kai įvertina tavo darbą. Bet man tai buvo netikėta. Pirmą kartą geriausiu treneriu buvau pripažintas po to, kai nugalėjome CSKA, “Dinamo”, “Uniks”. Tačiau antrasis įvertinimas buvo dar labiau netikėtas, nes lyg nebuvo tokių skambių pergalių. Bet dėl to tik maloniau, kad mano darbas vertinamas.

Įsimintiniausias - pirmasis mačas

- Kai pusmetį padirbėjote “Lietuvos ryto” vyriausiuoju treneriu, sakėte, kad jaučiatės tarsi sėdėjęs elektros kėdėje. Koks jausmas pabuvus pusmetį stiprios Rusijos komandos treneriu?

- Treneris turbūt visur jaučia 220 voltų įtampą. Bet kai esi tokios įtampos krečiamas vieną, antrą, trečią kartą, pasidarai šiek tiek pralaidus tai elektros srovei ir į viską pradedi reaguoti truputį kitaip. Tai turbūt reiškia, kad kaupiasi patirtis. Kitaip reaguoji į situacijas, ieškai kitokių išeičių tam tikrose situacijose, ne veltui liaudies išmintis sako, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.

Turbūt niekada nepamiršiu pačių pirmųjų rungtynių, kai pradėjau treniruoti “Chimki”. Žaidėme su Maskvos srities “Dinamo”, kurią tuo metu dar treniravo Rūtenis Paulauskas. Po dviejų kėlinių atsilikome, atrodo, 15 taškų. Su komanda buvau turėjęs gal pusantros treniruotės, bet tai niekam nebuvo įdomu. Jutau kažkokį komandos laukimą, tylą rūbinėje. Vis dėlto sugebėjome rasti teisingus sprendimus, perėmėme iniciatyvą ir laimėjome daugiau kaip 10 taškų. Rusijoje kiekvienos rungtynės man buvo tarsi atskiras gyvenimas. Neapsakoma įtampa lydėjo atkrintamosiose varžybose. Klubo užduotis buvo išsikovoti vietą ULEB taurės turnyre, o tai buvo sprendžiama kovojant dėl trečiosios vietos.

- Turbūt pergalės kainą bei džiaugsmą padidino ir tai, kad kovoje dėl bronzos medalių nugalėta garsiojo Dušano Ivkovičiaus treniruojama Maskvos “Dinamo”, patekusi tarp 8 stipriausių Eurolygos klubų?

- Žinoma. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiai komandai labai trūko traumą patyrusio Treviso Hanseno.

Pirmąsias rungtynes laimėjome pernelyg lengvai, antrosiose jau buvo priešingas vaizdas, o trečiąsias jau reikėjo žaisti svečiuose. Vėl pirmavome, bet 20 taškų skirtumas neparodo tos įtampos, kuri tvyrojo aikštėje. Ketvirtajame mače vėl atsilikome 10 taškų, bet antroje pusėje sugebėjome perimti iniciatyvą ir laimėti. Kai paskutiniajame ketvirtyje pakeičiau Melviną Bukerį, jis atsisėdęs pasakė: “Aš miręs.” Tad galite įsivaizduoti, kiek jėgų buvo atiduota kovojant dėl pergalės.

Atostogaus su telefonu rankoje

- Netekote galimybės dirbti rinktinėje, tačiau bent atostogų turėsite?

- Jaučiuosi nusipelnęs atostogų, o dar labiau jų yra nusipelniusi mano šeima. Pastaraisiais metais taip susiklostydavo, kad dėl darbo antrojoje ir pagrindinėje rinktinėje atostogoms laiko nebūdavo, nes vasaros dėl darbo pasidarydavo labai trumpos.

Tačiau ir per šias atostogas visiškai atsiriboti nuo krepšinio negalėsiu, tik daugiau dirbsiu telefonu. Reikės rūpintis komandos komplektavimu, ieškosime naujų žaidėjų. Dabar yra pats karščiausias metas, kai vyksta žaidėjų perėjimai iš vieno klubo į kitą. Vis dėlto tikrai rasiu laiko ir tikroms atostogoms su šeima.

Pasirengimą naujam sezonui pradėsime rugpjūčio viduryje, vieną stovyklą surengsime ir Klaipėdoje.