Lengvabūdiškas domėjimasis – taip R. Brazdžionytė apibūdintų savo santykį su mada. Specialių šios srities naujienų paieškų ar aistros mados pasauliui tikrai nėra. Jei karatistė gatvėje, socialiniuose tinkluose, parduotuvėse pamato kažką įdomaus ir patinkančio, tai ir įsigyja.

– Dirbate asmenine trenere, visas Jūsų gyvenimas sukasi apie sportą. Ar ir spintoje karaliauja sportinė tema?

– Taip, spintoje sportinė apranga dominuoja. Tačiau turiu ir vasarinių suknelių. Jei daug sportuoji, turi gražų kūną, tai norisi pasipuošti, jį parodyti. Truputį įsijungia egoizmas.

Dažniausiai sportinę aprangą perku užsienyje. Pamatau ką nors patrauklaus, patinkančio ir įsigyju. Turiu 26 poras tamprių. Sportinę aprangą labai dažnai gaunu dovanų. Jei kas nors nežino, ką man padovanoti, dažniausiai pasirenka treningus. Man tai patinka. Turiu įvairiausių spalvų sportinių aprangų. Ir juoda tikrai nesudaro daugumos. Daugiausia yra pastelinių spalvų, pilkos. Turiu nemažai „Audimo“ drabužių. Tiesiog šis prekių ženklas daug metų rengdavo mūsų rinktinės narius. Ilgą laiką jų kokybė mane tenkino. Nors čia – kaip ir visur: vienus treningus gauni ir jie nuostabiai atlaiko dešimt metų, o kiti labai greitai „apsipūkuoja“ ir nesupranti, kodėl. Yra buvę, kad vienas tampres nešiojau dešimtmetį, o kitas greit grąžinau. Čia tarsi loterija, nežinai, kaip su kokia kolekcija pasiseks.

Patogumas: kuo intensyviau sportuoji, tuo daugiau dėmesio skiri sportinių drabužių kokybei, įsitikinusi Rūta. / A. Barzdžiaus nuotr.

– Kokią aprangą renkatės laisvalaikiui?

– Laisvalaikiu vyrauja sportinis aprangos stilius. Esu labai patenkinta dabartine mada, nes ten karaliauja sportiniai bateliai. Man tai labai patinka ir yra priimtina. Dabar sportininkams išvis tobula. Gali pasirinkti patogias kelnes, marškinėlius, švarką, sportinius batelius ir būsi gražiai apsirengęs, pasipuošęs. Jei reikėtų kiek sportiškesnio įvaizdžio, švarką būtų galima pakeisti džemperiu. Geri kokybiški sportiniai bateliai ir kokybiškas švarkas yra du pagrdindiniai dalykai, kuriuos būtina turėti.

Džiaugiuosi, kad pagaliau išmokau puoštis. Paauglystėje visas laisvalaikis būdavo vienodas – vilkint treningus. Galvojau, kad niekada iš jų neišaugsiu. Pavyzdžiui, sijonas ar suknelė man atrodydavo kaip košmaras. Net mokykloje, kai vykdavo renginiai, reikėdavo vilkėti juodą sijoną ir baltus marškinius. Tuomet išsikovojau, kad vietoj sijono galėčiau dėvėti juodas kelnes. Tapusi profesionalia sportininke, trenere, kineziterapeute, dažniau pradėjau rinktis sukneles ar sijonus. Netgi aukštakulniai grįžta į madą.

– Sportininkai dažniausiai didžiausią dėmesį skiria aprangos patogumui, funkcionalumui ir tik tada atsigręžia į jos grožį. Pritariate tokiai nuomonei?

– Stiprių asmeninių treniruočių metu svarbiausia – patogumas. Kai vedi treniruotes kitiems, tada jau rūpi, kaip atrodai. Jei, pavyzdžiui, bėgi 5 km, gali tai daryti bet kaip apsirengęs. Tačiau kai bėgi pusmaratonį, nuo galvos iki kojų turi būti apsirengęs kuo patogiau. Viskas turi būti kokybiška, kad netrintų, nespaustų. Kuo didesnis intensyvumas, tuo didesnis dėmesys aprangos kokybei, o ne dizainui. Jei intensyvumas mažas, pavyzdžiui, išeini pasivaikščioti į parką, tuomet jau nori ir gražiai atrodyti. Patogumas siejamas su treniruotės intensyvumu.

Džiaugiuosi, kad pagaliau išmokau puoštis. Paauglystėje visas laisvalaikis būdavo vienodas – vilkint treningus.

– Karatė aprangos reikalavimai – labai griežti. Ar vis dėlto yra bent šiek tiek vietos improvizacijai, asmeniniam stiliui? Galbūt bent šukuoseną galima pasirinkti išskirtinę?

– Karatė yra gana griežtas sportas. Moterys po kimono turi vilkėti baltus, pilvą dengiančius marškinėlius. Tik juos ir galima pasirinkti. Per varžybas negali puoštis jokiais aksesuarais. Plaukų pynimas yra vienintelė karatė mada. Aišku, jokių segtukų į plaukus prisisegti negali. Taigi, vienintelės plaukų tvirtinimo priemonės yra gumutės ir lakas. Dažniausiai tiesiog pasirinkdavau patogų plaukų pynimą, kuris atlaikytų visą varžybų dieną. Galbūt dėl to labai mada ir nesidomiu, nes mūsų sporte jos tiesiog nebūdavo. Kai buvau septynerių, tuomet pirmą kartą mane aprengė kimono, nusiėmiau jį tik būdama 32 metų (šypsosi). Net stovyklose viską darydavome vilkėdami kimono. Tiesa, pasaulio čempionatuose turėdavome ir paradinius kostiumus. Taigi, labai atbunki nuo domėjimosi mados tendencijomis. Kai prasideda sporto klubai, tada jau kažką pasižiūri. Tačiau galėčiau sakyti, kad kimono išgelbėjo, išlaisvino.

Kryptis: į kovos menų pasaulį įžengusi vos septynerių, Rūta jau tada pajuto, kad kiokušin karatė taps jos gyvenimo mokykla.Kryptis: į kovos menų pasaulį įžengusi vos septynerių, Rūta jau tada pajuto, kad kiokušin karatė taps jos gyvenimo mokykla. / A. Barzdžiaus nuotr.

– Ar ant tatamio žengdavote pasidažiusi?

– Lietuvaitės į karatė atnešė makiažo madą. Margarita Čiuplytė, Rita Pivoriūnaitė – ta karta, kuri pradėjo ir nagus lakuotis, ir dažytis, ir šukuosenas darytis, kad ant tatamio išeitų gražiai, tvarkingai atrodydamos. Prieš varžybas visada tušu pasidažydavau blakstienas, o lūpas – blizgiu. Man patinka matyti gražias varžybų nuotraukas. Ir pačiai taip smagiau. Žinoma, varžybų metu dažnai tai užgožia vyšninė veido spalva, bet bent jau starte galima geras nuotraukas padaryti (juokiasi). Net ir pasikvėpinti varžybose galima. Pudros, aišku, ant veido nesitepsi, nes pudra ir kimono nedraugauja. Lūpų blizgis, blakstienų tušas ir tvarkingai sušukuoti plaukai – lietuvaičių skiriamieji ženklai karatė. Visos būna susitvarkiusios ir gražios.

– Ar turite stiliaus ikoną, kurios įvaizdžiais žavitės?

– Mūsų karatistės, pavyzdžiui, R. Pivoriūnaitė. Ji visada – ir ant tatamio, ir sporto salėje, ir laisvalaikiu – gražiai atrodo. Rita yra absoliuti grožio ir stiliaus ikona. Ji ir sudėliojo man pagrindines „pamokas“, kad, pavyzdžiui, reikia turėti švarką. Daug iš jos išmokau. Žinoma, dabar Lietuvoje ją matome rečiau. Taip pat išskirčiau ir M. Čiuplytę. Ji labai stilingai rengiasi, derina drabužius. Gera į ją žiūrėti. Tai dvi labai geros mūsų karatistės ir stiliaus ikonos. Į jas žiūriu šiek tiek su baltu pavydu (šypsosi).