Lietuvos lengvaatlečiams 2019-aisiais netrūko pergalių ir rekordų, tačiau pasaulio čempionate Dohoje galimybių nerealizavo dauguma rinktinės narių.

Dviprasmiški buvo metai ir už stadiono ribų. Nepaisant prasidėjusios Vilniaus maniežo rekonstrukcijos, padėtis šalies sostinėje vis dar tragiška, o nerimą kelia abejotinas Sporto rėmimo fondo lėšų skirstymas.

– Šiemet krito įspūdingi Lietuvos rekordai, šventėme pergales Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, Europos iki 23 metų čempionate, tačiau pasaulio čempionatas Dohoje nebuvo sėkmingas. Kaip jūs vertinate 2019-uosius? – paklausėme Lietuvos lengvosios federacijos (LLAF) prezidento Eimanto Skrabulio.

– Sezonas buvo labai ilgas – prasidėjo balandį, baigėsi spalį. Vienašališkai sunku pasakyti, ar sezonas buvo geras, ar nuvylęs, nes jis buvo įvairus. Buvo daug gražių pasiekimų: pradedant Airinės Palšytės medaliu Glazge, ten arti medalio buvo ir Agnė Šerkšnienė, puikios Europos sportinio ėjimo taurės varžybos, pasibaigusios mūsų Živilės Vaiciukevičiūtės pergale. Pasiekti labai aukšto lygio Lietuvos rekordai, turbūt maloniausia staigmena – vyrų ieties metimo rekordas, su kuriuo Edis Matusevičius išsiveržė į pasaulio elitą. Labai graži buvo trišuolininkių kova, daug kartų nušokta toliau nei iki šių metų buvęs Lietuvos rekordas. Diana Zagainova pasiekė puikų rezultatą ir pelnytai laimėjo Europos iki 23 metų čempionatą.

Vis dėlto ilgas sezonas išvargino atletus. Be to, vieni stipriausių mūsų sportininkų sezoną pasitiko traumuoti. Negalima sakyti, kad trauma yra sportininko, trenerio ar treniruočių proceso klaida. Andriui Gudžiui buvo atlikta plokštelės šalinimo iš pėdos operacija, kuri išderino pasiruošimą. Jis nebuvo sveikas, bet nebuvo traumuotas. Dėl Airinės jaučiu savo federacijos kaltę, nes traumą ji patyrė dėl neparuošto sektoriaus. A.Šerkšnienę labiau prižiūrėjo šveicarai, vienintelė Brigita Virbalytė, mūsų prižiūrima, labai daug dirbo ir patyrė traumą. Keturi žmonės, kurie yra vieni rinktinės lyderių, negalėjo visavertiškai pasiruošti ir startuoti Dohoje.

Pasaulio čempionatas nuvylė dėl mūsų rezultatų, bet skambus buvo baigiamasis sezono akordas – Aleksandro Sorokino pasaulio čempiono titulas, nors 24 valandų bėgimas nėra olimpinė rungtis.

– Kasmet kalbame apie sporto bazių problemą. Šiemet kiek kitokia situacija: Kaune vyksta stadiono rekonstrukcijos darbai, Vilniuje renovuojamas maniežas. Ar tokie pokyčiai jus tenkina? Kaip vertinate tai, kad Vilniaus lengvaatlečiai žiemą neturės sporto bazės?

– Situacija absoliučiai netenkinanti, katastrofiška ir sveiku protu nesuvokiama. Tai, kas vyksta Lietuvoje su sporto bazėmis, yra tragedija. Jei Kaunas vienaip ar kitaip sugeba įgyvendinti sprendimus ir, manau, kad šis miestas netrukus turės kokybišką stadioną, tai Vilniaus, šalies sostinės, situacija tragiška. Stadionų šalyje yra pristatyta daug, bet jų statybos miesteliuose, kuriuose nėra nei įrangos, nei sportininkų, nei trenerių, kelia klausimą, ar tai padaryta tikslingai. Mums pirmiausia reikia spręsti bazių problemą ten, kur yra sportininkų, sporto mokyklos ir yra norinčių sportuoti.

Maniežų mes neturime, o tai, ką turėjome, neatitiko jokių normų. Talinas turi tris maniežus, iš kurių pats prasčiausias yra geresnis nei tas, kurį turėjome Vilniuje. Duok Dieve, kad Vilniaus maniežas pradetų veikti, kad nereikėtų to laukti dešimt metų. Reikia gyventi dabar ir saugoti tuos vaikus, kurie dar sportuoja. Prieš kelerius metus buvo paruoštas fantastiškas planas su geru finansavimo modeliu rekonstruoti Vilniaus maniežą į visiškai naują, tačiau tas planas buvo užkastas valdininkų stalčiuose. Bet kuris valdininkas, su kuriuo teko susidurti, arba nieko nedarė, arba kenkė sportui. Neabejoju, kad sutvarkytas maniežas bus geresnis nei buvo, bet mums tokių reikia trijų ar keturių ir visi jie būtų pilni.

– LLAF šiemet rengė Europos sportinio ėjimo taurės varžybas ir prisidėjo prie antrojo "JUMP Vilnius" organizavimo. Kokius įspūdžius iš Alytaus išsivežė svečiai? Kokia jūsų nuomonė apie populiarėjančią lengvąją atletiką gatvėje?

– Viena pagrindinių mūsų misijų – plėtoti lengvąją atletiką. Mes tai suprantame ne tik kaip savo geriausių sportininkų rezultatų siekimo užtikrinimą, bet ir populiarinimą įvairiais renginiais. Tai, kas vyko Alytuje, paliko puikų įspūdį svečiams.

Turime mąstyti šiek tiek netradiciškai, o "JUMP Vilnius" buvo to netradicinio mąstymo pavyzdys. Mes atėjome arčiau miesto gyventojų ir svečių – į pačią Vilniaus širdį. Organizuojame įdomias parodomąsias varžybas ir vaikams, ir mėgėjams, per kurias šimtai sporto entuziastų išbandė įvairias lengvosios atletikos rungtis. Tokias varžybas rengia nedaug pasaulio miestų ir specialistai stebisi, kad mums su partneriais "Sportland", Vilniaus miesto savivaldybe ir renginio ambasadore A.Palšyte tai pavyksta padaryti. Tačiau labai stebina Sporto rėmimo fondo požiūris (projektui "JUMP Vilnius" finansavimas nebuvo skirtas – red. past.) ir tai, kai lėšos tiesiog iššvaistomos. Arba tai daroma tikslingai, arba taip parodoma absoliuti nekompetencija.

– Deimantinės lygos varžybose nebus Lietuvai aktualių disko metimo ir trišuolio rungčių. Ar pateisinate Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos inicijuotus pokyčius?

Sporto bazių padėtis Vilniuje absoliučiai netenkinanti, katastrofiška ir sveiku protu nesuvokiama.

– Tie, kurie moka pinigus, tie ir užsako muziką. Reikia žiūrėti šiek tiek plačiau, nei žiūri sportininkų treneriai. Disko metimas – mums viena svarbiausių rungčių, taip jau susiklostė istoriškai. Turime pasaulio lygio diskininkų ir mums būtų žymiai maloniau, kad disko metimas bei trišuolis būtų Deimantinės lygos rungčių sąraše. Tačiau tai yra tik 2020 m. rungčių sąrašas ir nežinome, kokios jos bus dar po metų. Pasaulio lengvoji atletika irgi ieško formų, kaip būti įdomiai žiūrovams, rėmėjams, televizijoms. Mes norime, kad mūsų stipriosios rungtys būtų programoje, bet neturime svertų kažką pakeisti.

– Įprastai lengvaatlečiai sudaro ketvirtadalį visos Lietuvos olimpinės komandos. Ar tikite, kad Tokijo žaidynės bus sėkmingesnės nei 2016-ųjų olimpiada?

– Manau, kad Tokijo olimpinės žaidynės mūsų šalies lengvaatlečiams tikrai bus sėkmingesnės nei Rio de Žaneire. Šiuo metu turime keturis kandidatus vykti į olimpines žaidynes, bet tikiu, kad rinktinė bus tokia pat gausi, kaip būdavo iki šiol ir tam tikrose rungtyse kovosime dėl pačių aukščiausių vietų. Mūsų lyderiai išanalizuos klaideles, išsigydys traumas ir Tokijuje bus pačios geriausios sportinės formos. Sąlygos pasaulio čempionate Dohoje savo klimatu, temperatūra, drėgme buvo panašios į tas, kurios gali laukti Japonijos sostinėje. Jau dabar žinome, kad ištvermės rungtys – ėjimas ir maratonas – vyks Sapore, kur vasarą šiek tiek vėsiau. Pasirodymai pasaulio čempionate tuos, kurie nebuvo įsigilinę į realią situaciją, galėjo išgąsdinti, bet tai buvo dugnas, nuo kurio mūsų lengvaatlečiai atsispirs ir olimpinėse žaidynėse sulauksime daug puikių rezultatų.