Balandžio 19 d. vakare savo namuose Šiauliuose staiga mirė Šiaulių bokso tėvas Vaclovas Peleckis.

Velionis gimė 1910 m. rugpjūčio 28 d. Šiauliuose. 1930 m. baigė Kauno “Aušros” gimnaziją, 1931-1935 m.  mokėsi vadovavimo statyboms pas I.Juškevičių, 1933 m.  lankė bokso treniruotes Klaipėdoje pas žymų boksininką profesionalą J.Vinčą, sugrįžusį iš JAV.

V.Peleckis boksininko karjerą pradėjo Šiauliuose (1927), buvo Lietuvos bokso čempionu (1935). Visą gyvenimą buvo neetatiniu bokso treneriu (1932-1981), išaugo iki sąjunginės kategorijos bokso teisėjo (1948), nusipelniusio bokso trenerio (1964) vardų, buvo pripažintas geriausiu Lietuvos šimtmečio treneriu (1999). Apdovanotas pasaulio jaunimo festivalio žaidynių diplomu už gerą teisėjavimą (1957). “Fair Play” (“Kilnaus elgesio”) laureatas (1998).

V.Peleckis treniravo Lietuvos bokso rinktinę (1946-1949), pirmasis iš Lietuvos kartu su rinktine (tarp jų - A.Šociku,  A.Zaboru ir kt.) dalyvavo TSRS profesinių sąjungų bokso pirmenybėse Leningrade, kuriose laimėjo bronzos medalius. Jo treniruojami boksininkai tapo Lietuvos ir TSRS čempionai, ir vicečempionais, sūnus Vaclovas - daugkartinis Lietuvos čempionas. Surado ir treniravo Mechiko olimpinių žaidynių vicečempioną J.Čepulį.

Šiauliuose kasmet rengiamas tarptautinis bokso turnyras „Peleckio taurė“ (nuo 1997).

V.Peleckis turėjo ir kūrėjo gyslelę - jis parašė ir išleido 4 atsiminimų knygas: “Tuoj nuaidės gongas” (1997), “Lietuvos bokso žvaigždynas” (2000), “Praeities aidai” (2002), “Pasaulis, kuriame gyvenau” (2006). Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ pripažintas vyriausiu amžiumi knygų autoriumi (2006). Vos prieš savaitę baigė rašyti naują atsiminimų knygą, kurią išleidęs vylėsi patekti į pasaulio Gineso rekordų knygą.

V.Peleckis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir Olimpiniu atminimo medaliu (2008). Už sporto laimėjimus bei svarų indėlį plėtojant olimpinį judėjimą jam įteiktas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko padėkos raštas (2008). Įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

Šiaulių bokso patriarchas buvo ir aistringas žvejys. Išgelbėjo Ventos upėje skendusį 16 m. berniuką (1952) ir žvejį Nemune prie Rusnės.

Išėjo iš gyvenimo reto grožio žmogus. Visada žvalų ir energingą, linksmą, mėgstantį pajuokauti iki paskutinės dienos jį galima buvo sutikti gimtuosiuose Šiauliuose, kuriuos labai mylėjo ir iš kurių, daug kartų įkalbinėjamas, atsisakė keltis į Kauną ar Vilnių. Net pakviestas treniruoti Lietuvos bokso rinktinę važinėjo iš Kauno į Šiaulius.

Nežinantys V.Peleckio amžiaus niekada jam neduodavo tiek metų, kiek turėjo. Boksui gyvenimą atidavęs ir jo istorijos dalimi tapęs V.Peleckis iki gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, jog boksas - pati vyriškiausia sporto šaka. Legendinio trenerio V.Peleckio dėka ne tik garsiais, tituluotais čempionais, bet ir dorais, stipriais žmonėmis tapo tūkstančiai jaunuolių. Šiauliai gali didžiuotis, užauginę tokią nepaprastą asmenybę.

V.Peleckis gražiais, dorais žmonėmis užaugino ir savo keturis vaikus - dvi dukras ir du sūnus. Kaip retas mokėjo bendrauti su anūkais ir proanūkiais.