Sugrąžinti lengvąją atletiką ten, kur yra jos vieta – į aukštumas – toks yra pagrindinis Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentu perrinkto Eimanto Skrabulio tikslas. 16 metų vienai didžiausių šalies federacijų vadovaujantis verslininkas prisipažįsta, kad per buvusias kadencijas ne viską pavyko padaryti taip, kaip norėta.

„Pasistengsime padaryti ne vieną, ne du, o tiek pakeitimų, kiek jų reikės, kad federacija dirbtų geriau – kad ji būtų labiau matoma, labiau žinoma, labiau mylima ir gerbiama“, – ryžtingai kalbėjo E.Skrabulis.

Permainų LLAF vadovui padės siekti ne tik naujai suburta Taryba, bet ir sustiprinta vykdomoji valdžia. Vykdomąjį komitetą sudarys asmenys, turintys patirties verslo, finansų ir marketingo srityse – Ignas Staškevičius, Mindaugas Balčiūnas, Rimantas Mikaitis, Jonas Stadalninkas, E.Skrabulis bei LLAF generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva. Šią komandą dar papildys 1–2 kompetenciją turintys žmonės.

Pozityvių pakeitimų bus atlikta ir pačioje federacijoje.

– Praėjusį savaitgalį slaptu balsavimu LLAF prezidento rinkimuose sulaukėte itin didelio palaikymo. Kokios emocijos kyla pagalvojus apie šią pergalę?, – lengvoji.lt paklausė E.Skrabulio.

– Faktas, kad jei rinkimuose teiki savo kandidatūrą, tai tikiesi pergalės. Kaip ir sporte eidamas į startą tikiesi laimėti. Džiugu, kad buvo nubalsuota, jog patys rinkimai būtų slapti. Nereikia man priverstinių balsų, reikia – realios situacijos įvertinimo. Toks rezultatas – 51 už ir 2 prieš – mane pozityviai nustebino.

Rezultatas džiugina, tačiau jis įpareigoja dvigubai. Pasitikėjimas yra aukščiausio lygio ir jei žmonės pasitiki, jie tikisi ir darbo rezultatų, galbūt tikisi ir permainų. Iš kitos pusės – situacija, kad man pateikus kandidatūrą, neatsirado kitų kandidatūrų į prezidento postą, verčia susimąstyti. Atsiranda komentuojančių apie „amžiną prezidentą“, bet čia ne ta vieta, kurioje galima ieškoti bent kokios naudos sau. Jei ateini su nuostata dirbti, bandyti padėti vystyti sportą, padėti sportininkams, treneriams ir visai bendruomenei, tai negali būti kalbos apie tiesioginę naudą tau pačiam.

Keletas mane gerai pažįstančių draugų yra uždavę paprastą klausimą „kam tau to reikia?“. Atsakymas paprastas – aš užaugau ir gyvenu sporte. Mano šeimą, draugus, didžiąją dalį gyvenimo supa sportas. Tokį sprendimą, kurį priėmiau, supras tik tie žmonės, kurie myli lengvąją atletiką.

– Iškart po pergalės pasakėte „gerų minčių ir idėjų pakanka“. Ką turėjote omenyje?

– Gerų minčių ir idėjų – geras noras padaryti geriau nei buvo. Minėjau, kad nebuvome tobuli, stengėmės padaryti gerai, bet ne viską padarėme taip, kaip norėjome. Žiūrėdamas atgal matau, kad kai ką buvo galima padaryti geriau, finansus panaudoti racionaliau, išsikelti kai kurias kitas prioritetines užduotis. Mes nieko nedarėme blogai, bet kad galėjome padaryti geriau yra faktas.

Šiek tiek savikritiškai vertinu praėjusį kelių kadencijų laikotarpį. Dabar pasistengsime padaryti ne vieną, ne du, o tiesiog tiek pakeitimų, kiek jų reikės, kad federacija dirbtų geriau – kad ji būtų labiau matoma, labiau žinoma, labiau mylima ir gerbiama, kad kovotų už lengvąją atletiką ir kad mūsų sporto šaka bendruomenės akyse užimtų tą vietą, kuri jai priklauso. Dėl lengvosios atletikos turime padaryti daug daug darbų.

– Tarptautinėse organizacijose, pavyzdžiui IAAF, vyksta daug reformų. O kokios reformos gali paliesti Lietuvos lengvąją atletiką?

– Reformos arba pakeitimai, kurių mes siekiame, yra esminiai dalykai, galintys padėti mūsų sportininkams sėkmingai ir lygiomis sąlygomis kovoti pasaulinėse arenose, o tada galbūt iškovoti daugiau aukštų vietų ir net medalių iš olimpinių žaidynių, pasaulio bei Europos čempionatų. Viena iš problemų yra negailestinga kova su dopingu. Ta linija mūsų federacija eina ir niekam dėl to nekyla abejonių: pas mus nėra jokių išlygų dėl dopingo vartojimo. Labai gaila, jei mūsų sportininkas vartoja, tačiau sprendimai priimami objektyviai, nėra „savas-nesavas“. Taip buvo, yra ir bus, kol aš čia esu.

Kitas tikslas – paskelbti kovą tiems, kurie manipuliuoja rezultatais, sportininkų amžiumi. Lietuvoje tai neaktualu, bet pasaulio kontekste, deja, tai egzistuoja. Trečia problema, kurią dabar gvildename, tai masinė sportininkų migracija tarp šalių. Kai nebelieka šalių, sienų, nacionalinio identiteto – šiandien Jamaikos, rytoj – Turkijos sportininkas, galintis startuoti bet kokio rango varžybose. Jei nesuvaldysime to proceso, tai nebereikia olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų. Tiesiog pasaulio žaidynės be šalių.

Apie tai jau kalbama ir manau, kad šios trys užduotys, jei jas pavyks bent jau didžiąja dalimi išspręsti, tikrai duos teigiamą postūmį pasaulio lengvojoje atletikoje ir lygią konkurenciją mūsų šalies sportininkams. Esame toje barikadų pusėje, kuri kovoja ir kuri įrodė, kad šiuos pakeitimus reikia daryti, su tuo reikia kovoti ir tą reikia įveikti.

– Kur įsivaizduojate Lietuvos lengvąją atletiką po ketverių metų?

– Aš įsivaizduoju ten, kur ji ir turi būti – viena iš vedančiųjų sporto šakų. Sportuoti tampa populiaru, o lengvoji atletika yra populiari sporto šaka. Manau, kad turime racionaliai išnaudoti modernaus pasaulio madą, jog sportuoti yra madinga ir dėl to galima pritraukti dar daugiau ne tik atletų, bet ir šeimų, o per jas vaikus, per kuriuos – į masiškumą ir meistriškumą. Reikia pritraukti žmones sportuoti ir nebūtinai iškart į stadionus ar maniežus, užtenka į gatves, parkus, pajūrį, paežeres.

Žmogui pripratusiam judėti, bėgti, eiti po kurio laiko tai taps norma, o tada jis ieškos daugiau galimybių išreikšti save meistriškume, konkuruoti ir tai gimdo rezultatus. Lengvoji atletika tikrai vis dažniau bus minima tarp tų populiariausių ir naudingiausių sporto šakų, kuri tik duoda, bet neima. Duoda bendruomenei, sveikatai, geram pojūčiui, duoda net ir kitoms sporto šakoms.

– Praėjusį savaitgalį ataskaitinės konferencijos metu taip pat buvo priimti LLAF įstatų pakitimai. Vienas iš jų – apriboti LLAF prezidento kadencijų skaičių. Kuo tai yra gerai arba blogai?

– Mes viena iš pirmųjų Lietuvos sporto organizacijų, kuri savo įstatuose padarė pakeitimą apie prezidento kadencijų apribojimą. Tai gerai tuo, kad anksčiau ar vėliau privalo įvykti vadovų rotacija. Jei tu žinai, kad tai turi įvykti, tu turi atitinkamai ruoštis. Kuri tikslus, planus ir stengiesi juos įgyvendinti per tam tikrą ribotą laiką. Be to, jei žinai, kad organizacija kryptingai dirba ir nori, kad ji patektų į patikimas, doras ir kompetetingas rankas, tai tos organizacijos užduotis yra ruošti vieną du ar keletą asmenų, kurie galėtų pretenduoti perimti vadovo postą. Manau, kad esame pavyzdys kai kurioms kitoms sporto organizacijoms, kad sporte, ypač vadovybėje, rotacija yra sveikintina. Su įstatų pakeitimais mes pavėlavome. Jei tai būtų anksčiau priimta, man nebūtų reikėję sukti galvos ir dar kartą kelti savo kandidatūrą.