Tokijo olimpinėse žaidynėse gerokai susiūbavusį Lietuvos sporto įvaizdį bent iš dalies išgelbėjo sėkmingi penkiakovininkų startai. Greta sidabro medalį iškovojusios Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės suspindėjo ir 28-erių Gintarė Venčkauskaitė.

Rugilė Barauskaitė

Nors olimpinis startas Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovėms buvo komplikuotas, jos kilo sulig kiekviena rungtimi. G.Venčkauskaitė po pirmosios fechtavimo rungties žengė tik 34 pozicijoje iš 36 sportininkių. Jojimo rungtį ji pradėjo būdama 30-oje pozicijoje ir surinko maksimalią taškų sumą, todėl šoko į 24 vietą. Paskutinėje kombinuotoje bėgimo ir šaudymo rungtyje Gintarė įrodė, kad lietuvėms trasoje neprilygsta niekas. Ji startavo iš 24 vietos ir, aplenkusi net septyniolika varžovių, finišavo septinta. Šis rezultatas penkiomis pozicijomis geresnis nei klaipėdietės debiutinėje olimpiadoje 2021 m. Londone.

Grįžusi į Lietuvą Gintarė tikino, kad Japonijoje įgyvendino visus tikslus. Penkiakovininkei pritarė ir jos treneris Paulius Aleksandravičius, tiesa, pabrėždamas, kad pati olimpiada yra tik dar vienos varžybos, kurių nereikia pernelyg sureikšminti. Panašios nuomonės laikėsi ir G.Venčkauskaitė, siekdama geriausio pasirengimo likus dviems savaitėms iki starto visiškai atsiribojo nuo socialinių medijų ir koncentravosi tik į sportą.

Nuo 2007 m. sportuojanti penkiakovininkė teigia, kad porą kartų po nesėkmingų sezonų ji buvo kritusi į psichologinę duobę, kai norėdavosi į viską spjauti ir sukti kitu gyvenimo keliu. Tačiau augant patirčiai sportininkė išmoko mėgautis tiek procesu, tiek rezultatu, kad ir koks jis būtų, nes tai skatina augti ir eiti tolyn.

– Kaip jaučiatės pirmosiomis dienomis grįžusi iš Tokijo? – paklausėme G.Venčkauskaitės.

– Fiziškai gana sunkiai. Adaptacija tiek ten, tik čia sunki. Organizmas patiria stresą. Šešių valandų skirtumas tikrai vargina, bet psichologinė būsena visai gera. Tik, žinoma, miego labai norisi ir galvą dažnai skauda.

– Kaip jums sekėsi varžybose Tokijuje, matė visi. Bet gal ir užkulisiuose susidūrėte su kokiais nors išbandymais?

– Vienintelis nesusipratimas, kad dėl vienos jojimo treniruotės buvo atšauktos žirgų rezervacijos. Dėl šios priežasties aš ir Justinas (penkiakovininkas Justinas Kinderis) turėjome treniruotis ant vieno žirgo, o atvykę į treniruočių bazę sužinojome, kad to padaryti negalėsime. Likus tik penkioms minutėms iki treniruotės Justui buvo leista užlipti ant žirgo ir padaryti kelis šuolius. Šis techninis trūkumas labai suerzino mano trenerį, tačiau labai stengėmės išlaikyti olimpinę ramybę.

– Ar teko susidurti su pandeminiais apribojimais?

– Pandeminis aspektas nedavė ramybės kiekvieną dieną. Kiekvieną rytą buvo atliekami testai ir, sulaukus teigiamo atsakymo, tu net negalėtum vykti į areną. Tad mūsų vienas iš tikslų ir buvo – startuoti. Nes tai, kad atvažiavai į Tokiją, gavai kelialapį į olimpiadą, dar nieko nereiškia. Antrą varžybų dieną susirgo egiptiečių treneris, todėl ir mes sunerimome. Juk buvo sekami ir izoliuojami jo artimi kontaktai. Tiesa, jeigu kontaktas buvo, pagal taisykles sportininkas gali dalyvauti varžybose, bet šešios valandos iki starto turi būti vėl atliekami testai.

– Kokių apribojimų olimpiniame kaimelyje turėjote laikytis?

– Pavyzdžiui, valgydami kiekvienas sėdėdavome atskirai. Maistą dediesi į padėklą, padėklą imi su pirštinėmis, nuolatos dezinfekuoji rankas, visur vaikštai su kaukėmis.

– Tarp Japonijos ir Europos – nemažas laiko skirtumas. Ar sunku buvo aklimatizuotis?

– Nuvykimą planavomės pagal 2019 m. pasaulio taurės finale išbandytą modelį. Atvykome septynios dienos iki starto ir to visiškai užteko adaptuotis varžybų startui.

– Kaip jautėtės po nesėkmingo fechtavimo etapo?

– Išlaikėme olimpinę ramybę (juokiasi), nepanikavome ir nesusipykome su treneriu, žvelgėme optimistiškai į priekį.

– Kokie tikslai jums buvo iškelti prieš olimpiadą?

– Kartu su treneriu tikslus išskyrėme į tris grupes: psichologiniai, taktiniai ir techniniai. Juos stengėmės įgyvendinti ir žinojome, kad, jei pavyks, rezultatas bus labai geras. Vienintelis, kuris nepavyko – techninė fechtavimo pusė. Nepavyko išlaikyti tolygaus fechtavimo visų varžybų metu. Pradėjau gerai, tada buvo duobė, o antra dalis vėl buvo gera. Jei būčiau išlaikiusi pasirodymo tolygumą, rezultatas būtų geresnis, bet galbūt tada man nebūtų papuolęs geras žirgas.  Vientisumas ir bus mūsų kitų sezonų tikslas.

– Kaip pasijautėte supratusi, kad jojimo rungtį įveikėte tiesiog tobulai, be klaidų?

– Buvau euforijoje.

– O kokie jausmai apėmė finišo tiesiojoje?

– Ašarų nebuvo, bet džiaugsmo – daug. Vidinė ir fizinė ramybė, kad padariau viską, ką galėjau. Buvau dėkinga, kad atlaikiau vieną geriausių savo sezonų karjeroje, su daug nenumatytų įvykių, iššūkių, su kuriais puikiai susitvarkiau.

– Kaip reagavote į L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės sidabrinį finišą?

– Buvo labai smagu. Po jojimo rungties tikrai tikėjausi Lauros medalio. Po finišo kaimelyje visi susirinkome ir kartu pasidžiaugėme.

– Kokie artimiausi jūsų tikslai?

– Dabar ruošiamės kariškių penkiakovės pasaulio čempionatui Lenkijoje. Šį sezoną keičiasi varžybų taisyklės, todėl reiks prie jų prisitaikyti.