„Žalgirio radijas“ tiesioginio teletilto pagalba bendravo su Kauno „Žalgirio“ kapitonu Pauliumi Jankūnu. Kiekvienas laidos klausytojas „Facebook" paskyroje ar žalgiris.lt puslapyje galėjo užduoti klausimus, į daugumą kurių P.Jankūnas pateikė nuoširdžius atsakymus.

„Žalgirio radijo“ laidos vedėjai Reda Lišauskaitė ir Vaidas Leliuga šmaikštavo kartu su žalgiriečiu, kuris taip pat nestokojo humoro jausmo ir papasakojo daug įdomių dalykų.

- Kokia yra pati geriausia ir linksmiausia dovana? Ar mėgsti dovanoti dovanas?

- Geras klausimas... Ne taip jau dažnai aš jas ir gaunu, gal tik gimtadienio proga. Bet tokios linksmiausios negalėčiau išskirti. Man labiau patinka dovanoti dovanas, nei jas gauti, nes dovanų gavimo aš nesureikšminu, daug smagiau tiesiog pabendrauti su žmogumi.

- Ar tiesa, kad „Žalgirio“ rūbinėje kam nors užlipus ant komandos logotipo to žmogaus laukia bausmė?

- Taip, yra tokia taisyklė. Jei užlipi ant „Žalgirio“ logotipo, reikia padaryti dešimt atsispaudimų. Ir pačiam karjeros pradžioje yra tekę juos daryti, bet dabar nebent  žurnalistai netyčia užlipa. Kol kas dar būname jiems atlaidūs, nes jie būna apsikrovę visokiausiomis kameromis ir kita žurnalistine atributika.

- Ką galėtum pasakyti apie komandos naujoką Ibrahimą Jaaberą?

- Jis labai atsidavęs krepšiniui, susikoncentravęs, nori kuo greičiau įsilieti į komandą. O aš manau, kad jis tikrai galės padėti komandai.

- Kelintą valandą eini miegoti ir kelintą keliesi?

- Gyvenime atsiradus vaikams, mano grafikas sudėliotas labai tiksliai. Einu miegoti... na, pradedame eiti nuo dešimt... maždaug iki vienuolikos, o keliamės apie pusę devynių ar aštuntą ryte.

- Ar norėtum, kad tavo vaikai sektų tavo pėdomis ir būtų krepšininkai?

- Ką jau jie pasirinks, tas ir bus. Aišku, padėsiu, jeigu pasirinks krepšinį, bet tiesiog leisiu jiems patiems nuspręsti. Svarbiausia, kad geri žmonės išaugtų.

- Ar buvai moksliukas?

- Padauža nebuvau niekada, o moksliukas buvau iki ketvirtos ar šeštos klasės. Tokio amžiaus vaikai juk visi gerai mokinasi. Po to, prasidėjus treniruotėms, mokslai truputį nukentėjo. Klasėje nebuvau nei geriausias, nei blogiausias.

- Ar siūlei Kuziai (Mindaugui Kuzminskui) apsikirpti?

- Šimtą kartų turbūt jau siūlyta, bet mes patys jau praradome viltį (atsidūsta – red. past.). Buvome ir patys atsinešę skutimosi mašinėlę, bet yra kaip yra. Na, negalima turbūt žmogaus versti kažko daryti prieš jo valią.

- Kaip reaguoja tavo vaikai pamatę tėvelį per televizorių?

- Vyresnysis sūnus jau atskiria ir pažįsta, kur aš esu, eina į varžybas su šeima. O jaunesnysis, jeigu pamato, kad krepšinį rodo per televizorių, iš karto šaukia: „Tėte, tėte!“.

- Koks gyvenimas vyrauja rūbinėje? Ar ten rimtomis temomis diskutuojate, pajuokaujate?

- Oi... ypatingas gyvenimas vyksta rūbinėje. Mes dažnai sakome, kad kitiems žmonėms tą turbūt būtų sunku suprasti, nes atrodytų, kad mes vien „bajeriais“ ir gyvename. Susirinkę ten visi linksmi vyrukai, vien broliai ką reiškia. Tačiau eidami į krepšinio aikštelę susikaupiame, ir prasideda darbas.