Tre­čias kar­tas ne­me­luos?

Kiek­vie­no spor­ti­nin­ko sva­jo­nė ir pa­grin­di­nis kar­je­ros tiks­las – da­ly­vau­ti olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se ir iš­ko­vo­ti me­da­lį. Ži­no­ma, ge­riau­sia – auk­so. To­kių sva­jo­nių tu­ri ir pa­ra­lim­pi­nio spor­to at­sto­vai. Na­tū­ra­lu, juk tai yra aukš­čiau­sio ran­go var­žy­bos. Ar­ti­miau­sias pa­ra­lim­pi­nis iš­šū­kis lauks 2028 m. va­sa­ros pa­bai­go­je Los An­dže­le. Ta­čiau E. Če­so­nis apie tai kal­bė­ti gar­siai dar ne­no­ri. At­le­to tei­gi­mu, di­de­li tiks­lai su­si­de­da iš ma­žų, tai­gi šiuo me­tu jis in­ten­sy­viai tre­ni­ruo­ja­si, da­ly­vau­ja var­žy­bo­se.

JAV vyk­sian­čių olim­pi­nių žai­dy­nių at­ran­ka E. Če­so­niui bū­tų tre­čia­sis pa­ra­lim­pi­nis ban­dy­mas. Jis jau mė­gi­no pa­tek­ti į 2021 m. To­ki­jo ir 2024 m. Pa­ry­žiaus olim­pi­nes žai­dy­nes, ta­čiau ne­sėk­min­gai.

Motyvacija toks dalykas: dabar yra, bet, kai atsikeliu šeštą ryto, jos išvis nebūna.

„Kal­bant apie pir­mą­jį ban­dy­mą, tai bu­vo di­de­lis no­ras, daug en­tu­ziaz­mo. Lai­ko pa­si­ruoš­ti bu­vo ne­daug, nes ga­na vė­lai pra­dė­jau tre­ni­ruo­tis, at­ro­do, 2017 m. pa­bai­go­je. Nors žai­dy­nės dėl CO­VID-19 pan­de­mi­jos bu­vo nu­kel­tos, ma­no pa­si­ruo­ši­mo ly­gis dar ne­bu­vo kon­ku­ren­cin­gas, toks, ko­kio rei­kė­tų ir ko­kio no­rė­čiau. Pa­si­ruo­ši­mas vykti į Pa­ry­žių jau bu­vo rim­tes­nis, bet su­truk­dė ki­ti niuan­sai – ava­ri­ja (2023 m. ru­de­nį dvi­ra­tį my­nu­sį spor­ti­nin­ką par­tren­kė au­to­mo­bi­lis – aut. pa­st.), ku­ri iš­ba­lan­sa­vo. Tai­gi vėl kaž­ko pri­trū­ko ir ne­pa­te­kau į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes. Nors vi­si apie jas sva­jo­ja. Ta­čiau tur­būt ge­riau­sia su­si­kon­cent­ruo­ti į ar­ti­miau­sius star­tus ir pa­ma­žu ei­ti per se­zo­ną, žiū­rė­ti, kaip se­ka­si“, – pa­sa­ko­ja E. Če­so­nis.

Ernestas Česonis su žmona Jelena / Vytauto Dranginio nuotr.

Šiuo me­tu pa­sau­li­nia­me pa­rat­riat­lo­no rei­tin­ge spor­ti­nin­kas uži­ma vie­nuo­lik­tą vie­tą. Tai tik­rai ne­blo­gai, bet no­rė­tų­si per­ženg­ti ir ge­riau­siųjų de­šim­tu­ko ri­bą. Ta­čiau, pa­sak E. Če­so­nio, tai pa­da­ry­ti ne­leng­va.

Kri­ti­kos sau strė­lės

Pak­laus­tas, kaip įvei­kia ne­sėk­mes, pa­rat­riat­lo­ni­nin­kas sa­ko, kad vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip pa­ts priim­si sun­ku­mus ir pra­lai­mė­ji­mus.

„Esu la­bai sa­vik­ri­tiš­kas, – tei­gia E. Če­so­nis. – Var­žy­bo­se ga­li sek­tis vi­sai ne­blo­gai, kar­tais ne­tgi ge­rai, bet tuo­met aš vis tiek pra­de­du ieš­ko­ti ko­kių nors niuan­sų, kad ga­lė­jau pa­da­ry­ti ge­riau. Daž­nai kar­to­ju: „Ge­rai, bet...“ Kai yra „bet“, va­di­na­si, vis­kas, kas pa­sa­ky­ta prieš tai, nie­ko ne­reiš­kia. To­kiu at­ve­ju ma­no drau­gas pri­me­na, kad tie­siog mė­gau­čiau­si aki­mir­ka, juk vis­kas yra ge­rai. Ne­rei­kia gal­vo­ti apie tuos da­ly­kus, ku­rie ne­pa­vy­ko. Nors, pri­si­pa­žįs­tu, ne vi­sa­da pa­si­se­ka tai pri­tai­ky­ti pra­kti­ko­je. Juk esa­me žmo­nės, ži­nan­tys ir gau­nan­tys la­bai daug in­for­ma­ci­jos, bet ne vis­ką pa­si­se­ka pri­tai­ky­ti gy­ve­ni­me. Tam rei­kia pa­stan­gų.“

Žmonės, turintys negalią, kartais gali padaryti net daugiau nei sveiki. Juk būna tokių sveikų žmonių, kurie nieko nedaro, tik skundžiasi ir kritikuoja.

Mo­ty­va­ci­jos su­tei­kia ir pa­lai­ky­mas. Anot pa­rat­riat­lo­ni­nin­ko, la­bai svar­bu, kad jo su­lau­kia ne tik iš ar­ti­mų­jų, bet ir iš ko­le­gų, ap­lin­ki­nių, rė­mė­jų: „Mo­ty­va­ci­ja – toks da­ly­kas: da­bar yra, bet, kai at­si­ke­liu šeš­tą ry­to, jos iš­vis ne­bū­na. Ta­da ma­no mo­ty­va­ci­ja yra tie­siog no­ras dar tru­pu­tį il­giau pa­mie­go­ti.“

Spor­ti­nin­kas at­vi­rau­ja: jam, kaip ir vi­siems, bū­na die­nų, kai pa­gal­vo­ja, kad ge­riau bū­tų vis­ką mes­ti ir im­tis ko­kios nors ki­tos veik­los. Ta­čiau čia ir yra at­sa­ky­mas: kai tu­ri mo­ty­va­ci­jos – ei­ni, da­rai, kai jos nė­ra, pra­de­da lįs­ti min­tys apie nuo­var­gį, pra­smę ir pan. Tuo­met tu­ri įsi­jung­ti dis­cip­li­na. Tai­gi to­liau sten­gie­si, vėl ei­ni, da­rai, nes tu­ri tiks­lą. Juk nė­ra taip, kad da­rai tik dėl sma­gu­mo.
Lem­tin­gas vi­zi­tas kir­pyk­lo­je

Ernestas Česonis / Donato Gribausko nuotr.

„Ką da­vė spor­tas? La­bai daug. Ge­rą fi­zi­nę sa­vi­jau­tą, daug pa­žin­čių vi­sa­me pa­sau­ly­je, daug nau­jų idė­jų. Dar ir tai, kad ga­lė­jau išei­ti iš sa­vo kom­for­to zo­nos, pa­vyz­džiui, kal­bant apie pro­te­zą. Bū­da­vo, anks­čiau no­rė­da­vau jį slėp­ti, bet spor­te at­ra­dau ki­to­kį sa­ve, ga­liu ne­si­gė­dy­ti, ki­tus mo­ty­vuo­ti“, – sa­ko E. Če­so­nis. 

Pa­rat­riat­lo­ni­nin­kas gi­mė be da­lies ran­kos, bet nuo vai­kys­tės spor­ta­vo, iš­ban­dė dau­gy­bę spor­to ša­kų: fut­bo­lą, sa­lės fut­bo­lą, leng­vą­ją at­le­ti­ką ir kt. Da­ly­va­vo Lie­tu­vos neį­ga­lių­jų leng­vo­sios at­le­ti­kos čem­pio­na­tuo­se, ne kar­tą ta­po šuo­lio į to­lį ir 100 m bė­gi­mo čem­pio­nu. 2017 m. pa­su­ko į pa­rat­riat­lo­ną ir at­sto­vau­ja Lie­tu­vai aukš­čiau­sio ly­gio tarp­tau­ti­nė­se šios spor­to ša­kos var­žy­bo­se. 

„Spor­tas ša­lia ma­nęs bu­vo vi­są gy­ve­ni­mą, nuo ma­žų die­nų. Kie­me ir ka­muo­lį pa­spar­dy­da­vo­me, ir le­do ri­tu­lį pa­žais­da­vo­me, ir krep­ši­nį, ir fut­bo­lą, ir leng­vą­ją at­le­ti­ką iš­ban­džiau. Ta­čiau vi­sa tai da­riau ne­pro­fe­sio­na­liai. Tuo­met ne­bu­vo mo­ty­va­ci­jos vi­siš­kai at­si­duo­ti spor­tui. Ži­no­ma, kai re­zul­ta­tai bū­da­vo ge­ri, mo­ty­va­ci­ja tik­rai už­plūs­da­vo, – pa­sa­ko­ja E. Če­so­nis. – Kar­tą lan­kiau­si pas ge­rą drau­gą kir­pyk­lo­je ir jis pa­siū­lė man iš­ban­dy­ti triat­lo­ną. Iš tie­sų ne­la­bai daug ži­no­jau apie šią spor­to ša­ką. Grį­žau na­mo ir in­ter­ne­te pa­ma­čiau vaiz­do įra­šą apie triat­lo­ną. Kaž­kas vi­du­je trakš­te­lė­jo. Pa­gal­vo­jau, kad triat­lo­nas yra kaž­kas ne­rea­laus, spor­to ša­ka iš ki­to pa­sau­lio. Ži­no­ma, iš pra­džių bu­vo vis­ko. Ta­čiau triat­lo­nas ma­ne taip už­ka­bi­no, kad ir da­bar ne­pa­lei­džia.“

Pri­si­min­ti yra ką

Vi­so­se spor­to ša­ko­se svar­bios ir psi­cho­lo­gi­nės, ir fi­zi­nės sa­vy­bės. Tai­gi, nuo­sek­liai dir­bant, ga­li­ma iš­la­vin­ti ir iš­tver­mę, ir kū­ną: „Juk ne­svar­bu, kad prieš tai ge­rai žai­džiau fut­bo­lą, bet, atė­jęs į pa­rat­riat­lo­ną, ne­mo­kė­jau nei plauk­ti, nei min­ti. Ta­čiau sky­riau tam daug lai­ko, pa­stan­gų ir da­bar esu pa­sie­kęs ne­blo­gą ly­gį. Ne­su silp­nas, ne­su nau­jo­kas ir tu­riu sa­vy­bių, ku­rios ska­ti­na ju­dė­ti į prie­kį. Ži­no­ma, bū­na die­nų, kai jaučiuosi stip­rus, bet vis tiek ne­pa­vyks­ta, o kar­tais bū­na at­virkš­čiai. Ma­nau, triat­lo­ni­nin­kui ar pa­rat­riat­lo­ni­nin­kui tie­siog rei­kia bū­ti at­kak­liam, dis­cip­li­nuo­tam ir vis­kas bus ge­rai.“ 

Ernestas Česonis / Donato Gribausko nuotr.

Pak­laus­tas, ko­kia kar­je­ros per­ga­lė bran­giau­sia šir­džiai, spor­ti­nin­kas pri­si­me­na 2017 m.

„Ne­kal­bu apie re­zul­ta­tą. Įsi­min­ti­niau­sias bu­vo pir­mas tarp­tau­ti­nis star­tas. Tai bu­vo tą va­sa­rą karš­čiau­sias sa­vait­ga­lis Ita­li­jo­je – apie 43 °C karš­čio. Kai ku­rie spor­ti­nin­kai al­po tra­so­je. Fi­ni­ša­vau pa­sku­ti­nis. Ta­čiau lai­mės, en­dor­fi­nų pliūps­nis, kad pa­sie­kiau fi­ni­šą, bu­vo mil­ži­niš­kas, kaž­kas fan­tas­tiš­ko. Dar da­bar at­si­me­nu tas emo­ci­jas, kai po fi­ni­šo rė­kiau iš džiaugs­mo, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si spor­ti­nin­kas. – Ga­liu pa­mi­nė­ti 2023 m. va­sa­rą Pran­cū­zi­jo­je vy­ku­sį pa­sau­lio pa­rat­riat­lo­no tau­rės eta­pą. Ten užė­miau tre­čią vie­tą. Šis star­tas man bu­vo la­bai skaus­min­gas. Šo­kau ant dvi­ra­čio, o pro­te­zas bu­vo pri­suk­tas blo­gai, tad pra­tar­ka­vau ant as­fal­to ko­jos pirš­tą. Tuo­met tik­rai rei­kė­jo pa­dir­bė­ti dėl bron­zos. Yra įvai­rių įsi­min­ti­nų star­tų, kai ku­rie svar­būs dėl pa­ge­rin­tų re­zul­ta­tų.“

Gy­ve­ni­mas už tra­sos

E. Če­so­nis džiau­gia­si, kad pa­ra­lim­pi­nio spor­to si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je ge­rė­ja. Pa­sak jo, la­bai ge­rai, kad yra dau­giau vie­šu­mo.

„Ne tik so­cia­li­nė­je erd­vė­je, bet ir rek­la­mi­niai sten­dai, te­le­vi­zi­ja pa­ro­do ir švie­čia vi­suo­me­nę, kad žmo­nės, tu­rin­tys ne­ga­lią, kar­tais ga­li pa­da­ry­ti net dau­giau nei svei­ki. Juk bū­na to­kių svei­kų žmo­nių, ku­rie nie­ko ne­da­ro, tik skun­džia­si ir kri­ti­kuo­ja. Sma­gu, kad tu­ri­me rė­mė­jų. Nors, ži­no­ma, fi­nan­sa­vi­mo vi­sa­da no­ri­si di­des­nio, bet ju­da­me tin­ka­mu ke­liu. Kal­bant apie są­ly­gas, vis­kas ne­blo­gai. Gal­būt tik žie­mos lai­ko­tar­piu su­dė­tin­giau – ten­ka va­žiuo­ti tre­ni­ruo­tis ten, kur šil­čiau“, – kal­ba pa­rat­riat­lo­ni­nin­kas.

Ernestas Česonis / Dano Sodaičio nuotr.

At­ro­do, E. Če­so­nis vi­są lai­ką spor­tuo­ja. Pak­laus­tas, ar dar lie­ka lai­ko lais­va­lai­kiui, nu­si­šyp­so. Iš ša­lies ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad toks da­ly­kas jo gy­ve­ni­me neeg­zis­tuo­ja. Ta­čiau tie­sa yra kiek švie­ses­nė.

„Kai kas­dien vyks­ta po tris tre­ni­ruo­tes, at­ro­do, lais­va­lai­kio nė­ra. Vaiz­das maž­daug toks: pus­ry­čiai, tre­ni­ruo­tė, poil­sis, vėl tre­ni­ruo­tė ir t. t. Ži­no­ma, ša­lia spor­to yra ir gy­ve­ni­mas (šyp­so­si). Lei­džiu lai­ką su žmo­na, pa­vyz­džiui, nuei­na­me į ki­ną. Kar­tais at­ran­du lai­ko pri­si­dė­ti prie Ri­man­to Kau­kė­no pa­ra­mos fon­do or­ga­ni­zuo­ja­mų veik­lų. Kvie­čiu vi­sus ne­lik­ti abe­jin­gus, pri­si­dė­ti prie fon­do veik­los ir pa­dė­ti sun­kiai ser­gan­tiems vai­kams. Džiau­giuo­si, kad pa­sta­ruo­ju me­tu ran­du lai­ko ir tre­ni­ruo­tėms su sa­vo šu­ni­mis. Kar­tą per sa­vai­tę ar­ba dvi su­si­tin­ku su drau­gais. Gal­būt ga­lė­čiau ir dau­giau lai­ko jiems skir­ti, ta­čiau ta­da ken­tė­tų ma­no ru­ti­na, pa­vyz­džiui, trūk­tų mie­go. Ga­li­me daug, bet rei­kia ne­pa­mirš­ti ir tiks­lų. Tie­siog rei­kia pla­no ir vis­kas bus ge­rai“, – įsi­ti­ki­nęs pa­rat­riat­lo­ni­nin­kas.