Trečias kartas nemeluos?
Kiekvieno sportininko svajonė ir pagrindinis karjeros tikslas – dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir iškovoti medalį. Žinoma, geriausia – aukso. Tokių svajonių turi ir paralimpinio sporto atstovai. Natūralu, juk tai yra aukščiausio rango varžybos. Artimiausias paralimpinis iššūkis lauks 2028 m. vasaros pabaigoje Los Andžele. Tačiau E. Česonis apie tai kalbėti garsiai dar nenori. Atleto teigimu, dideli tikslai susideda iš mažų, taigi šiuo metu jis intensyviai treniruojasi, dalyvauja varžybose.
JAV vyksiančių olimpinių žaidynių atranka E. Česoniui būtų trečiasis paralimpinis bandymas. Jis jau mėgino patekti į 2021 m. Tokijo ir 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes, tačiau nesėkmingai.
Motyvacija toks dalykas: dabar yra, bet, kai atsikeliu šeštą ryto, jos išvis nebūna.
„Kalbant apie pirmąjį bandymą, tai buvo didelis noras, daug entuziazmo. Laiko pasiruošti buvo nedaug, nes gana vėlai pradėjau treniruotis, atrodo, 2017 m. pabaigoje. Nors žaidynės dėl COVID-19 pandemijos buvo nukeltos, mano pasiruošimo lygis dar nebuvo konkurencingas, toks, kokio reikėtų ir kokio norėčiau. Pasiruošimas vykti į Paryžių jau buvo rimtesnis, bet sutrukdė kiti niuansai – avarija (2023 m. rudenį dviratį mynusį sportininką partrenkė automobilis – aut. past.), kuri išbalansavo. Taigi vėl kažko pritrūko ir nepatekau į paralimpines žaidynes. Nors visi apie jas svajoja. Tačiau turbūt geriausia susikoncentruoti į artimiausius startus ir pamažu eiti per sezoną, žiūrėti, kaip sekasi“, – pasakoja E. Česonis.
Šiuo metu pasauliniame paratriatlono reitinge sportininkas užima vienuoliktą vietą. Tai tikrai neblogai, bet norėtųsi peržengti ir geriausiųjų dešimtuko ribą. Tačiau, pasak E. Česonio, tai padaryti nelengva.
Kritikos sau strėlės
Paklaustas, kaip įveikia nesėkmes, paratriatlonininkas sako, kad viskas priklauso nuo to, kaip pats priimsi sunkumus ir pralaimėjimus.
„Esu labai savikritiškas, – teigia E. Česonis. – Varžybose gali sektis visai neblogai, kartais netgi gerai, bet tuomet aš vis tiek pradedu ieškoti kokių nors niuansų, kad galėjau padaryti geriau. Dažnai kartoju: „Gerai, bet...“ Kai yra „bet“, vadinasi, viskas, kas pasakyta prieš tai, nieko nereiškia. Tokiu atveju mano draugas primena, kad tiesiog mėgaučiausi akimirka, juk viskas yra gerai. Nereikia galvoti apie tuos dalykus, kurie nepavyko. Nors, prisipažįstu, ne visada pasiseka tai pritaikyti praktikoje. Juk esame žmonės, žinantys ir gaunantys labai daug informacijos, bet ne viską pasiseka pritaikyti gyvenime. Tam reikia pastangų.“
Žmonės, turintys negalią, kartais gali padaryti net daugiau nei sveiki. Juk būna tokių sveikų žmonių, kurie nieko nedaro, tik skundžiasi ir kritikuoja.
Motyvacijos suteikia ir palaikymas. Anot paratriatlonininko, labai svarbu, kad jo sulaukia ne tik iš artimųjų, bet ir iš kolegų, aplinkinių, rėmėjų: „Motyvacija – toks dalykas: dabar yra, bet, kai atsikeliu šeštą ryto, jos išvis nebūna. Tada mano motyvacija yra tiesiog noras dar truputį ilgiau pamiegoti.“
Sportininkas atvirauja: jam, kaip ir visiems, būna dienų, kai pagalvoja, kad geriau būtų viską mesti ir imtis kokios nors kitos veiklos. Tačiau čia ir yra atsakymas: kai turi motyvacijos – eini, darai, kai jos nėra, pradeda lįsti mintys apie nuovargį, prasmę ir pan. Tuomet turi įsijungti disciplina. Taigi toliau stengiesi, vėl eini, darai, nes turi tikslą. Juk nėra taip, kad darai tik dėl smagumo.
Lemtingas vizitas kirpykloje
„Ką davė sportas? Labai daug. Gerą fizinę savijautą, daug pažinčių visame pasaulyje, daug naujų idėjų. Dar ir tai, kad galėjau išeiti iš savo komforto zonos, pavyzdžiui, kalbant apie protezą. Būdavo, anksčiau norėdavau jį slėpti, bet sporte atradau kitokį save, galiu nesigėdyti, kitus motyvuoti“, – sako E. Česonis.
Paratriatlonininkas gimė be dalies rankos, bet nuo vaikystės sportavo, išbandė daugybę sporto šakų: futbolą, salės futbolą, lengvąją atletiką ir kt. Dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatuose, ne kartą tapo šuolio į tolį ir 100 m bėgimo čempionu. 2017 m. pasuko į paratriatloną ir atstovauja Lietuvai aukščiausio lygio tarptautinėse šios sporto šakos varžybose.
„Sportas šalia manęs buvo visą gyvenimą, nuo mažų dienų. Kieme ir kamuolį paspardydavome, ir ledo ritulį pažaisdavome, ir krepšinį, ir futbolą, ir lengvąją atletiką išbandžiau. Tačiau visa tai dariau neprofesionaliai. Tuomet nebuvo motyvacijos visiškai atsiduoti sportui. Žinoma, kai rezultatai būdavo geri, motyvacija tikrai užplūsdavo, – pasakoja E. Česonis. – Kartą lankiausi pas gerą draugą kirpykloje ir jis pasiūlė man išbandyti triatloną. Iš tiesų nelabai daug žinojau apie šią sporto šaką. Grįžau namo ir internete pamačiau vaizdo įrašą apie triatloną. Kažkas viduje trakštelėjo. Pagalvojau, kad triatlonas yra kažkas nerealaus, sporto šaka iš kito pasaulio. Žinoma, iš pradžių buvo visko. Tačiau triatlonas mane taip užkabino, kad ir dabar nepaleidžia.“
Prisiminti yra ką
Visose sporto šakose svarbios ir psichologinės, ir fizinės savybės. Taigi, nuosekliai dirbant, galima išlavinti ir ištvermę, ir kūną: „Juk nesvarbu, kad prieš tai gerai žaidžiau futbolą, bet, atėjęs į paratriatloną, nemokėjau nei plaukti, nei minti. Tačiau skyriau tam daug laiko, pastangų ir dabar esu pasiekęs neblogą lygį. Nesu silpnas, nesu naujokas ir turiu savybių, kurios skatina judėti į priekį. Žinoma, būna dienų, kai jaučiuosi stiprus, bet vis tiek nepavyksta, o kartais būna atvirkščiai. Manau, triatlonininkui ar paratriatlonininkui tiesiog reikia būti atkakliam, disciplinuotam ir viskas bus gerai.“
Paklaustas, kokia karjeros pergalė brangiausia širdžiai, sportininkas prisimena 2017 m.
„Nekalbu apie rezultatą. Įsimintiniausias buvo pirmas tarptautinis startas. Tai buvo tą vasarą karščiausias savaitgalis Italijoje – apie 43 °C karščio. Kai kurie sportininkai alpo trasoje. Finišavau paskutinis. Tačiau laimės, endorfinų pliūpsnis, kad pasiekiau finišą, buvo milžiniškas, kažkas fantastiško. Dar dabar atsimenu tas emocijas, kai po finišo rėkiau iš džiaugsmo, – prisiminimais dalijasi sportininkas. – Galiu paminėti 2023 m. vasarą Prancūzijoje vykusį pasaulio paratriatlono taurės etapą. Ten užėmiau trečią vietą. Šis startas man buvo labai skausmingas. Šokau ant dviračio, o protezas buvo prisuktas blogai, tad pratarkavau ant asfalto kojos pirštą. Tuomet tikrai reikėjo padirbėti dėl bronzos. Yra įvairių įsimintinų startų, kai kurie svarbūs dėl pagerintų rezultatų.“
Gyvenimas už trasos
E. Česonis džiaugiasi, kad paralimpinio sporto situacija Lietuvoje gerėja. Pasak jo, labai gerai, kad yra daugiau viešumo.
„Ne tik socialinėje erdvėje, bet ir reklaminiai stendai, televizija parodo ir šviečia visuomenę, kad žmonės, turintys negalią, kartais gali padaryti net daugiau nei sveiki. Juk būna tokių sveikų žmonių, kurie nieko nedaro, tik skundžiasi ir kritikuoja. Smagu, kad turime rėmėjų. Nors, žinoma, finansavimo visada norisi didesnio, bet judame tinkamu keliu. Kalbant apie sąlygas, viskas neblogai. Galbūt tik žiemos laikotarpiu sudėtingiau – tenka važiuoti treniruotis ten, kur šilčiau“, – kalba paratriatlonininkas.
Atrodo, E. Česonis visą laiką sportuoja. Paklaustas, ar dar lieka laiko laisvalaikiui, nusišypso. Iš šalies gali pasirodyti, kad toks dalykas jo gyvenime neegzistuoja. Tačiau tiesa yra kiek šviesesnė.
„Kai kasdien vyksta po tris treniruotes, atrodo, laisvalaikio nėra. Vaizdas maždaug toks: pusryčiai, treniruotė, poilsis, vėl treniruotė ir t. t. Žinoma, šalia sporto yra ir gyvenimas (šypsosi). Leidžiu laiką su žmona, pavyzdžiui, nueiname į kiną. Kartais atrandu laiko prisidėti prie Rimanto Kaukėno paramos fondo organizuojamų veiklų. Kviečiu visus nelikti abejingus, prisidėti prie fondo veiklos ir padėti sunkiai sergantiems vaikams. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu randu laiko ir treniruotėms su savo šunimis. Kartą per savaitę arba dvi susitinku su draugais. Galbūt galėčiau ir daugiau laiko jiems skirti, tačiau tada kentėtų mano rutina, pavyzdžiui, trūktų miego. Galime daug, bet reikia nepamiršti ir tikslų. Tiesiog reikia plano ir viskas bus gerai“, – įsitikinęs paratriatlonininkas.
Naujausi komentarai